Ir galbūt iš naujo atrasti ir suvokti save... Nerašysiu apie rimtus dalykus, jų pakanka kiekviename seminare... Pradėsiu nuo mūsų patirtų sunkumų, kuriuos įveikti sekėsi vieningo tikslo dėka. Taigi:
Kaip mes keliavome į Patmos
Išvykom mes anksti ryte, dalį nakties praleidę kelionėje iki oro uosto ir pačiame oro uoste, beveik nemiegoję, lėktuvu iki Rodo salos... Bet jau oro uoste prasidėjo nuotykiai. Pilotui kažko nepatiko lėktuvo techninė būklė ir daugiau nei valandą vyko lėktuvo patikrinimas. Aš tuo metu puikiai nusnaudžiau, tad net nejutau, kaip tai vyko.
Sėdėjau prie iliuminatoriaus, grožėjausi vaizdais, nes danguje nebuvo nė debesėlio. Peizažas keitė vienas kitą: ežerai, upės, miškai, kalnai... Jau skrendant virš Egėjo jūros nesupratau, kas per baltos dėmės jūroje iškyla ir dingsta. Po to nutarėm, kad ten žuvys, gal kokie banginiai ar delfinai, nes į laivukus tikrai nebuvo panašūs. Nuostabi ta Egėjo jūra, sala prie salos, tik kuo toliau, tuo mažiau žalumos, daugiausia uolos, akmenys, dygliakrūmiai.
Kai atskridom, laukėm lagaminų. Visi pasiėmė, o maniškio niekur nebuvo, tik labai panašus jau 3-ią ratą suko. Paėmėm, perskaitėm, kad K-----sko, tad gerai, kad mūsų grupės vadovas ir vertėjas Egidijus susiprotėjo nubėgti iki dviejų ekskursinių autobusų ieškoti to K-----sko. Pasirodo, vyrukas mano lagaminą "prichvatizavęs", padėjęs į bagažinę ir laimingas sau susiruošė atostogauti ir vilkėti mano drabužius.
Vairuotojas buvo nepatenkintas, kad teko kraustyti pusę bagažinės, kol ištraukė mano lagaminą. O mūsų merdžinos protino pasimetusį turistą būti kitą sykį atidesnį, kad netektų vietoj savo trumpikių moteriškų kelnaičių dėvėti...
Toliau ieškojom kur sustoja autobusas į Rodo salos laivų prieplauką. Paklausėm vieno vietinio, sako "už kelių metrų". Hm... Pirmą kartą susidūrėm su graikišku tikslumu. Tie „keli metrai“ buvo apie 50 m, gerai, kad kryptis atitiko. Na, taip, su vektoriais graikai problemų lyg ir neturi (tai pirmas įspūdis...). Toliau 17 km iki prieplaukos palei jūros krantą.
Gražu ... Šioje saloje daug turistaujančių, tad daug ir paplūdimių, viešbučių. Bilietus į keltą, plaukiantį pro Patmos salą, nusipirkom be problemų, tik keltas turėjo išplaukti 22 val., o mes ten buvom apie 12-tą, tai palikom daiktus bilietus parduodančioj agentūroj ir išėjom apžiūrėti Rodo salos. Pasivaikščiojom po miesto turgelį, po pilį. Pilis labai įspūdinga. Lyg piratų pilis iš lego kaladėlių. Nepalyginti su mūsiškėm. Dar bandėm eit palei sieną, kad apeitume, bet kur tau! Nei galo, nei krašto nematyti, tai grįžom ir dar pasivaikščiojom viduje pilies. O ten lyg tarpinis variantas tarp Kaziuko mugės ir Gariūnų...
Prekės beveik tokios pat tik 3-4 kartus brangesnės. Pilies turgelyje nusipirkau skrybėlę, nes saulė kepino nepakenčiamai. O jei nebūčiau pasitepusi kremu nuo saulės, tai rankos ir veidas turbūt būtų pūslėti.
Nors tik gegužės 31 d., bet buvo labai karšta diena. Daugiau net nesivarginom kažką pirkti, pavaikščiojom kaip po muziejų, kai kurie dar kokią atvirutę nusipirko. O kavinių - prie kiekvieno kampo ir vis prie kiekvienos po kviečiantį užeiti, vienas net kelią užstojo besimaivydamas. Užėjom papietauti. Ak, tas graikiškas "skubumas"! Gerai, kad laiko marios. Pietavom daugiau nei 2 val., ragavau graikiškos kavos (2,5 euro) ir balandėlių - dolmos (3,9 euro) vynuogių lapuose. Paskui dar pasivaikščiojom po prieplauką, pasigrožėjom jachtomis ir didžiuliais kruiziniais laivais. Prekyba vyko ir ten...
Sustojom prie beišplaukiančio n-aukščio kruizinio laivo, nutarėm laukti čia, palėpėje ant suoliukų, kol atplauks mūsų keltas "Marina". Kol fotografavau laivą, vienas graikas (?) pamanė, kad rusė ir paklausė:
- Nravitsa?
Vajetau, turbūt dar neišsitrynė tas užrašas ant kaktos, pagal kurį lietuvė nuo rusės nesiskiria... Nelaukdama, kol pavadins Nataša, atsakiau:
-Ja, gefahlt fur mich.
Kai jis liko nesupratęs, paklausiau:
- Sprechen sie Deutch?
- O nou, nou.
Tuo ir pasibaigė mūsų „pokalbis“. O vėliau - o siaube! Mes daiktus prieplaukoje saugojom tik trise: aš, Gabrielė ir Inesa, o ten vienas po kito ėmė rinktis čigonai. Pirma vienas vyrukas, po to pora moteriškių, po to pulkas vaikų. Mes tik daiktus į krūvą, arčiau viena kitos, nes čigonų sugužėjo visas taboras, kas antra su vaiku ant rankų, kas trečia nėščia, kokių 12-os metų vaikinukas ėmė ant stalo pinigus dėlioti, mažesni prisistatė lyg ir kauliukais žaisti, visai maži ėmė žaisti gaudynių, muštis tarpusavyje.
Prie manęs priėjo kokių 3-4 metų mergytė ir pradėjo kažką sakyti. Na, aišku, sėdi čia ponia su skrybėle, tai gal ką duos. Ėmiau ją kalbinti lietuviškai, tai greit atsibodo ir pabėgo prie kitų. Parašiau Egidijui žinutę, kad mes "apsuptyje" ir paprašiau paskubėti, kol jo "haremo" (jis buvo vienintelis vyriškis mūsų grupėje) su visais lagaminais dar niekas neprichvatizavo.
Neilgai trukus atplaukė ir keltas, nuėjom link jo. O tu macnas pone! Ten dar dvigubai daugiau jų su visu sunkvežimiu, pilnu patalynės ir mantos, o ant visų tų nešulių paauglių prisėdę. Įlipom į keltą, užėmėm savo sėdimas vietas ir pradėjo rinktis... Nenustygo vietoj ir lipo vos ne ant galvos. Vienas mašinytę pagriebęs tarp praėjimų burzgia, grupė tokių pat dvikojų lenktynininkų neatsilieka nei greičiu, nei garsu. Jų mamytės nesuprasi, ar barasi, ar tik tokiu kalbos stiliumi bendrauja... Mūsų grupė, nepratusi prie panašaus elgesio ir bendrakeleivių sėdėjo savo vietose siaubo apimta...
Apie kokį nors poilsį ar miegą nebuvo nė kalbos, nė minties. Gerai, kad laivo administracija pakankamai supratinga, o gal atvirai pajutusi sklindančias iš mūsų siaubo vibracijas, pasiūlė jų patalpoje palikti daiktus ir eiti į barą. O ten geriau - minkštasuoliai... Išlūžom ant tų minkštasuolių skersai ir išilgai. Be abejo, administracijai tokie baro lankytojai buvo nepageidautini, todėl vienas administratorius, vos kalbantis angliškai, nusprendė visus nurodymus perduoti mūsų "gaujai" per Astą.
Ji tvirto charakterio, o tuo metu dar buvo ir nemenko sudėjimo, galbūt tai ir apsprendė jo pasirinkimą. Priėjo prie jos ir papriekaištavo, kad čia miegoti negalima, nes baidom baro lankytojus, ir nuvedė mus į kitą barą (o ten I klasė, minkštasuoliai aukštesni, platesni, minkštesni...), bet kito baro savininkas taip pat nebuvo sužavėtas snaudžiančiais "lankytojais".
Tuomet nuvedė mus į laiptinę prie išėjimo į denį ir pasakė, kad tik čia galim būti atskirti nuo čigonų. Mums tai buvo lyg ramybės oazė, palaima, patirta po varginančių klajonių - išlūžom kas kur, čia pat, ant laiptinės grindų... :))
Keltas plaukė 10 valandų ir 8 val. ryto jau buvom Patmos prieplaukoje (Skala miestelyje). Čigonai jau buvo išlipę Koso saloje, tai vėl jų sutikti neteko. Mus pasitiko viešbučio tarnautojai su 2-iem mašinom, viena jų kokių 1982 metų gamybos, su bagažine ant stogo. Nevalingai prisiminiau sovietiniais laikais važinėjusias Ladas.
Susikrovėm daiktus, susėdom į mašinas ir patraukėm kalnuotais vingiuotais keliais link viešbučio. Tuo ir baigėsi mūsų rūsčių išbandymų dalis. Vėliau mes jau "pasikaustėm", sužinojom, kad katamaranu plaukti nors ir dvigubai brangiau, bet dvigubai greičiau ir patogiau...
Iš Skala važiavom apie 4.5 km iki Grikos, kur ir gyvenom. Gyvenom po 2-3 viename kambaryje. Pagal feng šui gavom kambarį "meilės zonoje", o mes trise... Kažkas net replikavo, kad meilės zonoje gyvena "tikėjimas", "meilė" ir "viltis".
Nepraėjo nė diena, kai tuo ir pačios įtikėjom... Dabar, praėjus 3-ims metams, dar sykį įsitikinu, kad tai buvo lyg krikštas, nes Erikos darbai ir bendravimas alsuoja meile, Inesa kasdien daugeliui žmonių dovanoja viltį ir galimybę pasveikti, naujai pažvelgti į savo problemas ir gyvenimo būdą.
Paskui įsitikinom ir mistikos realumu, nes kelionė tęsėsi 7 dienas, baigėsi birželio 7 dieną, mes buvome 7-iese, oro uoste iš Rodo į lėktuvą ėjom pro 7-us vartus. Šv. Jono Apokalipsės knygoje tiesiog mirga magiškas skaičius 7...
Patmos
Pati Patmos sala savo struktūra primena tarsi žmogaus kūną su jo gyvybiniais organais: šiaurinėje dalyje krantas nusėtas nuostabiais akmenimis, lyg mintimis, kurie gražesni vienas už kitą. Prie kranto net lentelės su užrašais, draudžiančiais rinkti akmenis, todėl šį kartą pasijutau kleptomane, neatsispyrusi savo senai aistrai - iš kiekvieno pajūrio parsivežti po akmenį.
Skaloje, kuris yra viduryje salos, labiausiai verda gyvenimas - ten ir uostas, ir vienintelis maisto prekybos centras, lyg žmogaus virškinimo sistema. Šv. Jono vienuolynas - šiek tiek piečiau Skalos, jį nevalingai sutapatinu su moters įsčiomis, duodančiomis pradžią pokyčiams.
Eilės žmonių, einančių vienas po kito, degančių žvakes ir sėdančių į krėslus pamedituoti, pasimelsti, pajusti ramybę ar ten esančią dvasią. Kas keliolika minučių apsilanko vienuolis, lyg per žolę dalgiu, ranka nuima visas ten tik uždegtas ar jau sudegusias žvakes ir išmeta į šiukšlinę, taip atlaisvindamas vietą degti vis naujoms žvakėms.
Pietinėje Patmos pakrantėje pats nuostabiausias ir vienintelis saloje smėlėtas (visur kitur - akmenys) paplūdimys - Psili Ammos Beach
Kadangi birželio pradžioje Graikijoje dar ne turistų sezonas, tai vienintelis būdas nuvykti iš Grikos į šį paplūdimį - pėsčiomis per 3 kalnus ožkų takais, kuriuos karts nuo karto gali pamesti iš akių, iš viso gal apie 5-6 km. Bet paplūdimys tikrai vertas šios kelionės: užutekis su nedaug gilėjančiu jūros dugnu, paplūdimys apsodintas medžiais kas keletą metrų, kad teiktų poilsiautojams pavėsį. Medžiai panašūs į maumedžius, spygliai švelnūs ir drėgni, juos palietus ant rankų lieka lyg rasos lašai. Ir žmonių aplink tik vienas kitas. Tikra palaima ir atgaiva sielai.
Kelionė katamaranu taip pat nepalyginama su plaukimu keltu ne vien dėl bendrakeleivių "kompanijos", bet ir patiriamo komforto bei mėgavimosi greičiu. Pusę kelionės praleidau laivo, kuris tiesiog skrido virš bangų, denio priekyje. Vėjas pūtė į veidą smulkučius jūros vandens purslus, aplink tamsiai mėlynas vanduo ir viena po kitos pro akis pralekiančios akmenuotos salos.
Namo grįžom daugiau ar mažiau pasikeitę visi, keičiamės ir iki šiol.
Negaliu nutylėti, kaip džiugina fizinis Astos pokytis: per 3 metus ji iš drūtos moteriškės tapo tikra gulbe, numetusi bene pusę savo turėto svorio...
Irena Z.
**********************************
Šis rašinys - konkurso „Nuotykis užsienyje, kurio nepamiršiu“, dalis.
