Gynybinės sistemos tinklas
Beveik miestelio centre esantis Vanagių piliakalnis byloja, kad čia jau I tūkstantmetyje gyveno žmonės. 6700 kv.m įtvirtintas piliakalnis – pats didžiausias tarp Minijos ir Veiviržo, Jūros ir Nemuno upių.
Piliakalnių (Juodžių, Venckų, Šylių, Laukstėnų, Vanagių) sistema apie Žemaičių Naumiestį rodo, kad XIV a. čia atkakliai gintasi nuo kryžiuočių. Ši teritorija įėjo į lietuvių gynybinės sistemos pilių tinklą.
XIV a. pabaigoje kryžiuočių kelių aprašymuose šios gyvenvietės jau nebeminimos.
Tik po Melno taikos, vykstant vidinei kolonizacijai, ši teritorija tapo Prūsijos pasieniu ir vėl buvo pradėta apgyvendinti iš naujo. Ji vystėsi kaip Kvėdarnos valstybinio dvaro dalis ir 1561 m. valakų inventoriuje įvardijama kaip Gardamo vaitystė.
Pirmą kartą Žemaičių Naumiesčio vietovė rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1650 m. .
Verta aplankyti
Žemaičių Naumiesčio turgaus aikštė – tai beveik puskilometrio ilgio, hektaro dydžio netaisyklingos trikampio formos teritorija, apstatyta mūrais ir trobesiais, grįsta akmenimis, kurios susmailėjime meistras, knygnešys ir stalius D. Markvaldas 1928 m. pastatė paminklą Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui.
Paminklas žuvusiems dėl Lietuvos laisvės – obeliskas su Gedimino pilies bokšto pavidalo viršūne – miestelio centre buvo pastatytas 1928 m. 1951 m. paminklas buvo nugriautas ir užkastas. 1988 m. spalio mėnesį atkastas ir vietos meistrų atkurtas.
Memorialas Tėvynės kančioms atminti pastatytas 1990 m. rugpjūčio 23 d. naumiestiškių rankomis. Simboliniai geležinkelio bėgiai primena tremtinių kryžiaus kelius.
Vandens malūnas pastatytas ant Vanagio upelio. 1909 m. dvarininkė E. Speranskienė pardavė malūną valstiečiui J.Paičiui. 1941 m. sovietinė valdžia malūną nacionalizavo. Po Antrojo pasaulinio karo J.Paičiaus šeima buvo ištremta į Sibirą.
Šv. Arkangelo Mykolo Romos katalikų bažnyčia Žemaičių Naumiestyje pastatyta 1782 m. miestelio valdytojo Mykolo Ronikerio iniciatyva.
Tai liaudies architektūros formų medinė bažnyčia, turinti neogotikos bruožų. Joje yra dailės požiūriu vertingų religinių paveikslų, skulptūrų. Dabartinis bažnyčios pastatas – kryžminio plano, su nedideliu bokšteliu stogo kryžmoje. Šventoriuje 1890 metais pastatytas medinis koplytstulpis su ornamentuotu geležiniu kryžiumi.
Sinagoga. Žemaičių Naumiestyje buvo gausi žydų bendruomenė, apie tai liudija ir išlikusi iki šiol didžiulė savo tūriu 1816 m. pastatyta mūrinė sinagoga. Sovietiniais metais joje buvo įkurdinti kultūros namai. Dabar apgriuvęs pastatas nenaudojamas.
Žydų genocido aukų kapinės yra Šiaudviečių kaime, išsidėsčiusiame į šiaurės rytus nuo Žemaičių Naumiesčio, prie kelio Žemaičių Naumiestis–Vainutas.
Antrojo pasaulinio karo metais, nacistinei Vokietijai užėmus Lietuvą, visi Žemaičių Naumiesčio žydai buvo išvežti į koncentracijos stovyklas Šilutėje ir Osvencime, uždaryti buvusiame gete (dabartinėje Žemaitės gatvėje) Žemaičių Naumiestyje.
1941 m. liepos 19 d. Šiaudviečiuose sušaudyta 220 žydų. Už šį nusikaltimą 1961, 1963 metais buvo teisiami: Šilutės daktaras Verneris Šojus, buvęs SS unteršturmfiureris, nacistinės valdžios SS vadas ir vietininkas Naumiesčio valsčiuje, Karlas Struvė – įgaliotinis Naumiesčio valsčiuje, nuteisti ir tiesioginiai jų vadai iš Tilžės gestapo ir saugumo.
Senosios žydų kapinės. 1952 m. Niujorke išleistoje B.Gordono knygoje ,,Between two worlds“ (,,Tarp dviejų pasaulių“) pateikta versija apie žydų atsiradimą ir gyvenimą Naumiestyje iki Pirmojo pasaulinio karo.
B.Gordonas, dar būdamas vaikas, bevaikščiodamas po kapines (dabartinėje Žemaitės gatvėje), priėjo prie vieno antkapinio paminklo su beveik išblukusiu užrašu ir perskaitė, kad čia palaidota Hana, Rabino Eliziejaus duktė, mirusi 5292 m., t. y. 1531 m. Ji pirmoji palaidota šiose kapinėse. Tarp senų paminklų buvęs paminklas ir XIX a. pradžios rabinui Abraomui Pijui, kurio brolis – žymus mokslininkas iš Vilniaus, pramintas Gaonu.
Žemaičių Naumiesčio kapinės. Dariaus ir Girėno gatvės gale esančios kapinės suskirstytos į penkias dalis. Pirmojoje dalyje yra evangelikų kapai, antrojoje – katalikų, trečiojoje – stačiatikių, ketvirtojoje dalyje – vėl katalikų ir naujosios kapinės. Senosiose katalikų kapinėse žmonės pradėti laidoti XVIII a. pabaigoje. Apie tai byloja ir įrašas ant kapinių tvoros akmens ties vartais „Kapai čionai pradėti metuose 1792. Apmūravoti, padidinti ir iš naujo pašventinti stolos metuose 1846“. Naujosios kapinės atidarytos prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Evangelikų kapinės įkurtos XVIII a. pabaigoje. Priekinė siena išmūryta1912 m. Tuo pat metu įsigyti ir kalvio daryti vartai. Kapinėse yra 147 paminklai. Seniausi paminklai kartu su tvorele pagaminti iš geležies, ant jų vokiški užrašai. Beveik ant kiekvieno paminklo iškalti žodžiai, paimti iš Evangelijos, ar žymaus žmogaus pasakyti žodžiai. Šiose kapinėse būdingas laidojimas šeimomis ir giminėmis.
Stogastulpis, skirtas Martynui Mažvydui ir pirmajai lietuviškai knygai atminti, pastatytas 2007 m.
Skaičiai ir faktai
• 1750 m. gyvenvietė gauna prekybines privilegijas, kuriomis pirmą kartą jai leidžiama turėti turgus ir prekymečius.
• 1779 m. Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis miestelį, priklausantį Žemaitijos seniūnijai, penkiasdešimčiai metų išnuomojo Žemaičių taurininkui Mykolui Ronikeriui, kurio pastangomis pastatyta dabartinė Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčia katalikams. 1816 m. pastatyta sinagoga žydų bendruomenei, 1842 m. – bažnyčia evangelikams liuteronams.
• 1792 m. Stanislovas Augustas Poniatovskis Naumiesčiui suteikė Magdeburgo teises ir gyvenvietė tapo miestu. Herbo simbolika reiškia drąsą, jėgą, valdžią ir teisingumą. Liūto dantyse laikomas pistoletas simbolizuoja, kad jėga ir ginklu galima apginti miestą nuo išorės pavojų.
• 1795 m., po trečiojo Lietuvos–Lenkijos valstybės padalijimo, Naumiesčio karališkasis dvaras atiteko carinei Rusijai, kaip ir didžioji dalis LDK. 1881 m. Rusijos valdžia miesteliui suteikė Aleksandrovsko pavadinimą. Po 1863–1864 m. sukilimo uždraudus lietuvišką spaudą miestelis tapo svarbiu draudžiamos literatūros platinimo punktu. Per jį ėjo vienas svarbiausių knygnešių kelių.
Jau nuo XVIII a. antros pusės Naumiestyje vyko du savaitiniai turgūs, keli metiniai prekymečiai, buvo muitinė ( prie Rusijos ir Vokietijos sienos), apie trisdešimt parduotuvių ir smuklių.
• 1910–1914 m. evangelikų liuteronų kunigas Fridrikas Megnius lietuvių kalba leido laikraštį „Svečias“. Po 1904 m., atgavus lietuvišką spaudą, tai buvo vienintelis laikraštis, leidžiamas Žemaitijoje.
1913 m. F.Megnius parengė ir lietuvių kalba išleido elementorių „Raktelis“.
• 1918 m. Lietuvai atkūrus valstybingumą, Naumiestis tapo valsčiaus centru ir buvo vadinamas Tauragės Naumiesčiu. XX a. 4-ajame dešimtmetyje miestelį imta vadinti Žemaičių Naumiesčiu.
• 1923 m. Žemaičių Naumiestyje buvo 237 sodybos, 1771 gyventojas. Miestelis buvo gražiai atstatytas, tvarkingiau išplanuotas, nutiesti šaligatviai, išgrįstas miestelio centras ir svarbesnės gatvės. Per Žemaičių Naumiestį ėjo autobusų susisiekimo linija. Buvo įkurdintas lietuvių kariuomenės Žemaičių kunigaikščio Būtigeidžio pulko bataliono štabas, pastatytos kareivinės. Miestelyje veikė pradžios mokykla, progimnazija, biblioteka, elektros jėgainė, garinė lentpjūvė, vandens malūnas, mezgykla, kepykla, smulkaus kredito draugija, knygynas, paštas, policijos nuovada, valsčiaus savivaldybė ir kt. įstaigos.
Kuriant Nepriklausomą Lietuvą, naumiestiškiai buvo aktyvūs įvairiuose frontuose. 1928 m., minint Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, buvo pastatytas paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę – jame įrašyti žuvusiųjų vardai.
Antrojo pasaulinio karo metais Žemaičių Naumiestis per daug nenukentėjo. Po karo miestelis buvo priskirtas Šilutės rajonui. Pokario metais gyvenimas Žemaičių Naumiestyje niekuo nesiskyrė nuo daugelio kitų panašių vietovių. Vyko pasipriešinimo kovos, masiniai trėmimai.
