Vytautas vos neatidavė Palangos
Kadaise per šias vietoves ėjo kelias, jungęs Prūsiją ir Livoniją. Nepaisant to, kad Vytauto laikų Lietuvą mes suvokiame kaip valstybę „nuo jūros iki jūros“, ilgus amžius Lietuva turėjo tik siaurą prieigą prie Baltijos jūros ties Palanga. Į šiaurę nuo Nemirsetos prasidėjęs Lietuvos pajūris tęsėsi vos keliolika kilometrų ir baigėsi ties Šventosios upės žiotimis. Į pietus nuo Nemirsetos buvo Prūsijai (vėliau – Vokietijai) priklausęs Klaipėdos kraštas, daugiausia gyvenamas lietuvininkų, į šiaurę nuo Šventosios upės – Livonija. Taigi galima sakyti, kad Palangos botanikos sodas žymi pietinę tuomečio Lietuvos pajūrio ribą, o vadinamasis beždžionių tiltas Šventojoje – šiaurinę.
Beje, būta istorinio įvykio, kuris vos nekainavo Lietuvai ir šio mažyčio „lango į jūrą“. Nors siena tarp Kryžiuočių ordino ir Lietuvos buvo nustatyta 1422 m. Melno taika, vokiečių pasiuntiniai nedavė ramybės Lietuvos valdovui Vytautui ir siekė gauti Palangą, taip svarbią susisiekimui tarp Livonijos ir Prūsijos. Vokiečių derybininkai buvo ne iš kelmo spirti – 1425-aisiais Vytautas nusileido ir pasirašė sutartį, kuria sutiko perleisti Palangą kryžiuočiams.
Laimė, Lietuvos pajūrio išsaugojimas kur kas labiau rūpėjo Jogailai – jis net du kartus siuntė laiškus Vytautui ir įtikinėjo neatiduoti Palangos kryžiuočiams. Vytautas nenorėjo sutikti, tačiau vėliau nusileido. Palanga liko Lietuvai. 1427 m. Jogaila atvyko į Palangą ir pamatė pajūrį, kurį apsaugojo nuo netoliaregiško savo pusbrolio sprendimo.
Juodasis ragas
Kelionę palei jūros pakrantę nuo Klaipėdos į Palangą pradedame šiaurinėje uostamiesčio dalyje – Melnragėje. Jos pavadinimas šiuose kraštuose gyvenusių kuršininkų kalba reiškė „juodasis ragas“. Klaipėdos dalimi Melnragė tapo tik 1946 m.
Nuo seno tai buvo kurortinė vietovė. Rašytojas ir žurnalistas Pulgis Andriušis (1907–1970; tikrasis vardas – Fulgencijus Andrusevičius) yra rašęs: „Ar rasi kitame Lietuvos mieste tokią romantinę žiemos promenadą kaip nuo kareivinių iki Melnragės švyturio senu pušynu, kur speiguotą sekmadienio rytą ateidavo klaipėdiečiai, baidydami zuikius ir stirnas, o kelionės gale rasdavo šiltai pakūrentą miško kavinę, kur grojo muzika, kliniškai švarios padavėjos serviruodavo geriausią visoj Klaipėdoj virtą kavą.“
Ir dabar Melnragė – rami, prestižinė Klaipėdos dalis, į kurią plaukia pailsėti būriai poilsiautojų. Tačiau neaišku, ar visada taip bus – rimtai svarstomi ketinimai pakrantėje ties Melnrage statyti giliavandenį uostą, galintį neatpažįstamai pakeisti šiaurinės Klaipėdos dalies veidą.
Melnragės pakrantė, esanti į šiaurę nuo Klaipėdos uosto vartų, nuo seno buvo pavojinga laivams. Daug burlaivių ir kitokių laivų nuskendo šiuose vandenyse. 2007 m. vasarį ties Melnrage jūra išmetė XIX a. pabaigos ar XX a. pradžios medinio laivo likučius.
Karo pėdsakai
Į šiaurę nuo Melnragės yra įsikūrusi dar viena rekreacinė Klaipėdos dalis – Giruliai. Bene įdomiausias objektas, esantis šalia Girulių, Kukuliškių kaime, – Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių statyti fortifikaciniai įrenginiai.
Tai – Girulių baterija, kurią sudarė artilerijos blokai, ugnies valdymo punktas ir kiti statiniai. Vienas iš fortifikacinių įrenginių, vadinamasis Juodasis fortas, kadaise slypėjęs kopose, dabar dėl kranto erozijos yra atsidūręs paplūdimyje ir, jūrai tapus kiek audringesnei, skalaujamas Baltijos bangų. Antrojo pasaulinio karo metais vermachtas naudojo Girulių fortą Klaipėdos miesto priešlėktuvinei gynybai. Po karo šiuos įtvirtinimus savo reikmėms kurį laiką pasitelkė sovietų kariuomenė. Dabar viename iš fortifikacinių statinių įrengta ekspozicija.
Netoli Girulių yra Kalotės kaimas, įsikūręs prie to paties pavadinimo ežero, tyvuliuojančio 50 hektarų plote. Kalotėje būta nemenko dvaro, sovietmečiu paversto gamybiniu centru ir beveik sunaikinto. Archeologai Kalotėje yra aptikę senovės gyvenvietės likučius.
Ilgasis Karklės kaimas
Vos už 4 kilometrų esančioje Karklėje nemažai senojo architektūrinio paveldo objektų neišliko. Šiandien nerasime nei senųjų gintaro dirbtuvių, nei evangelikų liuteronų bažnyčios, nei laivų gelbėjimo stoties, nei smuklės. Daugelį pastatų nugriovė pokario metais didelėje dalyje Karklės kaimo teritorijos šeimininkavę sovietų kariškiai.
Iš senesnių pastatų išliko mokykla ir kalvė, kelios archajiškesnės sodybos.
Kadaise Karklė buvo labai didelis žvejų ir žemdirbių kaimas. XIX–XX amžių sandūroje jis tęsėsi išilgai Baltijos kranto net 8 kilometrus. Daugelis kaimo ūkių turėjo savo prieigą prie pakrantės. Karklėje gyveno daugiau kaip 800 žmonių (daugiausia – lietuvininkų, išpažinusių evangelikų liuteronų tikėjimą), veikė net trys pradinės mokyklos, du viešbučiai.
Būtinai reikia aplankyti ir Karklės kapines, anksčiau vadintas Liepų kapinėmis. Visai šalia paplūdimio įsikūrusiose kapinaitėse dar galima pamatyti archajiškų medinių ir metalinių paminklų. Deja, dalis jų negrįžtamai nyksta.
Olando kepurė
Bene lankomiausias Karklės objektas – įspūdinga kopa, vadinamoji „Olando kepurė“, virš pakrantės iškilusi net 24 metrus. Tokį pavadinimą kopai suteikė jūreiviai, kuriems aukštai iškilusi kopa iš tolo priminė olandišką kepurę.
Šalia „Olando kepurės“ yra pustrečio kilometro ilgio pažintinis takas „Litorina“. Taip vadinama viena iš Baltijos jūros vystymosi stadijų. Daugmaž prieš 7,5 tūkst. metų, kai čia tyvuliavo Litorinos jūra, vandens lygis buvęs gerokai aukštesnis. Į pietus ir į šiaurę nuo „Olandų kepurės“ eina status senovinis Litorinos jūros kranto šlaitas.
Paplūdimiai ties Karkle – visiškai kitokie, nei esame pratę matyti Palangoje, Šventojoje ar Kuršių nerijoje. Čia daug akmenų, o pakrantė daugelyje vietų apaugusi ne pušynais, o lapuočių miškais.
Nemirsetoje šeimininkavo kariškiai
Teritorija nuo Rikinės upelio Karklėje iki Nemirsetos sovietmečiu buvo uždara karinė zona. Nuostabios gamtos prieglobstyje aidėjo šūviai – čia buvo įrengtas sovietų kariuomenės poligonas. Tik atkūrus nepriklausomybę Nemirseta tapo atvira visiems – trumpai poligone pašeimininkavusi Lietuvos kariuomenė perdavė šias žemes civiliams.
Dabar Nemirsetoje liko tik mažytis karinis dalinys – Karinių oro pajėgų paieškos ir gelbėjimo postas. Gamtos rimtį ir jūros ošimą retkarčiais sutrikdo sraigtasparnio menčių gausmas. Nemirsetoje dislokuotas Karinių oro pajėgų paieškos ir gelbėjimo postas, iš kurio kylantys sraigtasparniai dalyvauja kariniuose mokymuose, vykdo paieškos ir gelbėjimo operacijas.
Ypač svarbia gamtos vertybe yra laikomas Nemirsetos aplinkos kraštovaizdis. Pajūrio kopos čia yra patyrusios itin menką žmogaus įtaką. Vos kelių kilometrų spinduliu aplink Nemirsetą galima pamatyti kopagūbrį, palve vadinamą banguotą smėlio lygumą, pajūrio ežerėlius ir pelkes. Botanikai Nemirsetoje ir jos apylinkėse randa itin retų rūšių augalų, zoologai – saugomų paukščių ir gyvūnų.
Kontrabandininkai ir knygnešiai
Nemirsetoje vienas kitas pastatas išlaikė senosios fachverkinės architektūros, būdingos Vokietijai, bruožus. XIX a. pabaigoje Nemirseta ėmė garsėti kaip šiauriausias Vokietijos kurortas. Čia buvo pastatyta viešbučių, pajūryje įrengta maudyklių. Daugelis senųjų vasarnamių buvo nugriauti, sovietams įrenginėjant karinį poligoną.
Tačiau gyvenvietėje iki šiol yra išlikęs senojo kurhauzo (pajūrio viešbučio) pastatas, stovintis senosios smuklės vietoje. Įdomu, kad ši smuklė buvo svarbus kontrabandos tarp Lietuvos ir Vokietijos organizavimo punktas. Kontrabandinėmis prekėmis tapdavo ne tik spiritas, sacharinas ar tabakas. Spaudos draudimo metais iš Vokietijos į Lietuvą per Nemirsetą ėjo ir vienas lietuviškos spaudos gabenimo kelių.
Istorikas Vygantas Vareikis leidinyje „Palangos istorija“ rašo: „Kaip paprastai, kontrabandininkai susitikinėdavo, sudarinėdavo sandėrius, rinkdavo vyrus kroviniams gabenti ir numatydavo nelegalius maršrutus karčemose-viešbučiuose, kurių buvo daug pristatyta prie vieškelių Mažosios ir Didžiosios Lietuvos pasienyje.
Tokia karčema buvo ir Nemirsetoje. Čia, Fainšteino smuklėje, rinkdavosi vyrai ir laukdavo užsakymų, nes kontrabandinių prekių gabenimas duodavo daugiau uždarbio negu sunki žvejo profesija. Pasienio gyventojai suderindavo šiuos užsiėmimus: žvejai naktimis gabendavo alkoholinius gėrimus savo valtimis, o dienomis žvejodavo.
Kontrabandinių prekių gabenimas kai kuriems pasienio gyventojams buvo tapęs pelningiausia, bet ir pavojingiausia profesija. Fainšteino smuklės kieme buvo kalvio Augusto Kugelio, kuris rūpinosi nelegalių knygų gabenimu, troba.“
Dar vienas įdomus istorinis objektas Nemirsetoje – senoji laivų gelbėjimo stotis. Vokietijoje XIX–XX amžių sandūroje buvo sukurta skęstančių laivų gelbėjimo sistema. Visame valstybės pajūryje, Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrantėse, buvo pristatyta gelbėjimo stočių, suburtos gelbėtojų komandos. Šiauriausia gelbėjimo stotis buvo Nemirsetoje. Šis raudonplytis pastatas išliko ir yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą.
Nemirsetos kopose į Baltiją ilgus amžius rėmėsi Prūsijos ir Lietuvos, vėliau – Vokietijos ir Rusijos imperijų siena. Čia stovėjo valstybių sieną žymintys stulpai. Simboliška, kad tarpukariu vienas iš šių stulpų buvo panaudotas statant Klaipėdoje paminklą 1923 m. sukilimo, kurio metu Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, dalyviams.
Jūros dugne – karo laivas
Istorinį paveldą Nemirsetoje galima aptikti ne tik sausumoje, bet ir jūros dugne. Baltijoje ties Nemirseta, daugiau nei kilometras nuo kranto, 19 metrų gylyje iki šiol ilsisi Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių transportinis motorlaivis „Fusilier“. Šį 137 metrų ilgio laivą aptiko Klaipėdos universiteto archeologai povandenininkai.
Laivas buvo nuskandintas 1944 m. lapkričio 20-ąją. Jį nuo kranto pastebėjo į Nemirsetos apylinkes tuo metu jau prasiveržę sovietų kariuomenės kariai.
Netoli kranto plaukęs laivas buvo apšaudytas iš sunkiųjų tankų ir artilerijos pabūklų. Laive kilo gaisras, užsiliepsnojo zenitinio pabūklo amunicija. Manoma, kad buvo sugadintas ir į dugną netikėtai nusileido vienas iš inkarų, sukliudęs laivui manevruoti ir nuplaukti toliau nuo kranto. Atskridę rusų bombonešiai subombardavo laivą, ir šis nuskendo.
„Fusilier“ gabeno ginklus, sunkvežimius, juo plaukė 60 įgulos narių, apie 250 karių ir civilių. Kiek žinoma, gelbėjimosi valtimi tik trylika žmonių pasiekė Liepoją, kiti žuvo per apšaudymą ar nuskendo kartu su laivu. Apžiūrėję laivą narai rado ginklų, karių amunicijos ir aprangos dalių, laivo baldų, gabentų krovinių likučius.