Banglenčių su aitvarais sportas – vis labiau populiarėjanti bei įgaunanti didžiulį visuomenės susidomėjimą sporto šaka. Ji gimė sujungus vandens slidžių, kai sportininkas stovėdamas ant lentos tempiamas paskui katerį vandens paviršiumi, banglenčių, kai sportininkas, naudodamasis tik lenta bei bangos jėga čiuožia vandens paviršiumi, buriavimo burlente, kai sportininkas skrieja pasinaudodamas vėjo jėga bei naudodamasis specialiai šiam sportui pritaikyta lenta, sujungta su bure, sporto šakas.
Banglenčių su jėgos aitvarais sportui naudojama speciali maždaug 140 cm ilgio ir apie 40 cm pločio lenta, kurią tempia aitvaras, pasinaudodamas vėjo galia. Šio sporto didelis privalumas tas, kad jėgos aitvarą galima naudoti ne tik ant vandens, bet ir ant žemės.
Martynas jau seniai mėgsta aktyvų sportą. Prieš 3 metus jis pirmą kartą išbandė ir susižavėjo jėgos aitvarais.
„Draugai tada nusivežė į turbūt žinomiausią Lietuvos banglentininkų su aitvarais vietą – Svencelę (kaimas Klaipėdos rajone, Kuršių marių pakrantėje). Kai pamačiau, kaip viskas atrodo, supratau, kad ir pats noriu išmokti užsiimti šia sporto šaka“, – sakė Martynas.
Dabar Martynas ne tik pats mėgaujasi jėgos aitvarais, bet ir šio malonumo moko pradedančiuosius.
„Mūsų komanda pamišusi dėl banglenčių su aitvarais, taip pat ir dėl burlenčių, tad populiarinti šias sporto šakas visada yra malonu – norisi turėti daugiau bendraminčių“, – sakė aitvarininkas.
Aukštakulnius laiko bagažinėje
Dainius jėgos aitvarus pirmą kartą išbandė norėdamas atsikratyti streso ir, kaip jis pats sako, ieškodamas savęs.
„Esu šokęs su parašiutu, sėdėjęs raunančio į padebesius sklandytuvo kabinoje, kelis sezonus slidėmis „drožiau“ Alpių šlaitus, o mažas adrenalino dozes gana reguliariai gaunu kartodrome. Turiu prisipažinti – esu priklausomas nuo adrenalino. Dar vieną dalyką taip pat privalau pripažinti – siaubingai bijau visų pavojingų sportų. Bet būtent tos pirminės, savisaugos instinktu paremtos baimės įveikimas man ir sukelia nerealią euforiją“, – savo internetiniame dienoraštyje rašo vaikinas.
Dainiui didžiausią įspūdį padarė žmonės, kurie užsiima jėgos aitvarų sportu.
„Ne savo triukais, o tuo, kaip jie moka dalytis džiaugsmu, aistra vėjui. Jei susirandi tinkamą kompaniją pirmiesiems žingsniams – pasijauti lyg būtum šeimos narys. Ir tai labai padeda. Kiekviename žingsnyje savęs klausiau – ar tai tie žmonės, su kuriais man pakeliui? Ir atsakymai buvo – taip“, – naujų gerų draugų kompanija džiaugiasi Dainius.
Šiais metais išbandžiusi jėgos aitvarus kaunietė Simona sako, kad keičiasi ne tik laisvalaikis, bet ir visas gyvenimo būdas, taip pat ir aprangos stilius. Anksčiau per Laisvės alėją kaukšėjusi aukštakulniais, dabar mergina juos vežiojasi bagažinėje ir nenori jų net matyti.
„Dabar mano apranga yra laisva ir patogi, ir dėl to man visai neskauda galvos. Išbandžiusi jėgos aitvarus atradau naują, daug įdomesnį gyvenimą. Nesistengiu slėpti mėlynėmis „išgražintų“ kojų, atvirkščiai – vaikštau su šortais. Man tai pasididžiavimas, tačiau tą jausmą supras tik aitvarininkai“, – apie pasikeitusį gyvenimo būdą pasakojo Simona.
Merginai pritaria ir kiti aitvarininkai. Daugelis jų pradėjo sportuoti, daugiau keliauti, triukšmingus miesto vakarėlius iškeitė į Kuršių marių pakrantę, kur laukia jaukus kempingas, gerų draugų būrys, na ir, žinoma, jei pučia palankus vėjas, – banglentės su aitvarais.
Paklausus, ką daryti susidomėjusiam, bet dar niekada jėgos aitvarų neišbandžiusiam žmogui, Martynas sako, kad visų pirma reikia paskambinti ir pasakyti: „Noriu išmokti, kaip aitvarininkai sako, kaituoti (angl. kite – aitvaras).
„Reikia tartis dėl laiko, domėtis orų prognozėmis, kad vėjas tinkamas pūstų. Žmogų apmokome individualiai. Tai trunka mažiausiai 5 valandas“, – sakė jėgos aitvarų mokyklos instruktorius ir pridūrė, kad mokymosi trukmė labai priklauso nuo fizinio pasirengimo bei patirties.
Rodas – aitvarininkų rojus
Pasak Martyno, jėgos aitvarų mokykla veiklą pradėjo šiais metais.
„Sekasi puikiai, daug norinčiųjų mokytis. Mokome Kuršių mariose, nes jos yra seklios, tad naujokams suklydus lengviau vėl atsistoti ant lentos. Jūroje tą padaryti gerokai sunkiau, ypač numetus jėgos aitvarą. Be to, Kuršmarėse pučia palankūs vėjai“, – pasakojo Martynas.
„Kai pirmą kartą mane vandenyje gerokai truktelėjo, aš pamaniau, kad tuoj „prikrausiu“ hidrokostiumą. Susikaupiau ir leidau jėgos aitvarui mane truktelėti dar kartą. Suvokęs, kad galiu jį valdyti taip, kaip noriu, pradėjau staugti iš džiaugsmo!“ – įspūdžiais dalijosi Dainius.
Nors jėgos aitvarų įranga šiandien yra gana saugi ir smarkiai patobulėjusi, derėtų nepamiršti, kad tai vis dėlto yra ekstremalus sportas. Tad prieš pradedant užsiiminėti juo, derėtų kreiptis į specialistus, kurie supažindins ir pamokys šios sporto šakos ypatumų.
Jėgos aitvarų instruktorius sako, kad naujokams nereikėtų gailėti pinigų pradžiamoksliui.
„Būtina gauti tiek teorinių, tiek ir praktinių žinių iš jau patyrusių specialistų. Buvo ir tragiškas įvykis: prieš ketverius metus užsimušė mokantis plaukti žmogus“, – pasakojo M. Garjonis.
Lietuviai aitvarininkai ypač pamėgo Egėjo jūroje esančią Graikijos salą Rodą. Didžiausia Dodekaneso salyno sala poilsiautojus vilioja ne tik karšta saule, paplūdimiais, į Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktu viduramžišku Rodo senamiesčiu, bet ir pramogų gausa. Viena iš jų – palankios sąlygos jėgos aitvarams Prasonisio vietovėje, nutolusioje nuo Rodo miesto 92 km.
„Ten yra sezonas, kai visuomet pučia tolygus vėjas. Prasonisis yra smėlio juosta, vienoje jos pusėje pučiant vėjui į krantą susidaro bangos, o kitoje pusėje pučiant nuo kranto – lygus vanduo. Lygus jūros vanduo pučiant vėjui – retas reiškinys. Todėl Rodo saloje yra idealios sąlygos jėgos aitvarų sportui“, – sakė Martynas.
