Tuose kraštuose nebuvau ilgiau nei dešimtmetį. Labai įdomu bus pamatyti, kaip per tą laiką viskas pasikeitė. Tuo tarpu mano šios kelionės simpatiškoji kompanionė tame Lietuvos pakraštyje apskritai niekada nėra buvusi. Štai jos tikrai laukia beveik naujos Amerikos atradimas.
Pasibastymais savo keliones vadinu, nes jos labai paprastos. Sėdi į automobilį ir važiuoji, sustodamas ten, kur gražu. Jokių didelių išankstinių planų, jokių griežtų maršrutų, jokių ekskursijų, jokio didesnio komforto.
Visgi prieš šią kelionę nutariu pasidomėti, ką siūlo tų kraštų turizmo svetainės. Deja, teko nusivilti, labai jau „valdiškai“ pateikta informacija apie paprastas įdomybes. Aiškus akcentas į poilsį su komfortu - kaimo turizmo sodybos, pirtys, kempingai ir kitoks mūsų, deja, nedominantis reikalas. Teko pasikliauti savo senų žinių bagažu.
Ir sinoptikų prognozės nedžiuginančios – sekmadienį buvo žadamas lietus.
Mūsų kelionės rytas mus pasitinka krapnojančiu lietumi. Anokia čia ir bėda, nesame cukriniai, neištirpsime. Lietutis niekaip negali sugadinti pakilios, įspūdžių ir gražių vaizdų ištroškusios, nuotaikos. Be to, yra toks senas žmonijos išradimas – skėtis!
Štai taip su gera nuotaika, čiauškėdami apie šį bei tą ir patraukiame per pustuštes rytinio Vilniaus gatves Utenos pusės link. Manęs laukia dar vienas seniai bebuvęs susitikimas su senu pažįstamu, daug kartų anksčiau išvažinėtu Utenos keliu, liaudyje pravardžiuojamu „betonke“.
Tikiuosi pamatyti normalų vaizdą, nes kiti po ilgesnės pertraukos pamatyti Lietuvos keliai gerokai pagražėję. Bet štai ir pirmasis nusivylimas. Mano toks mylimas kelias pasitinka švelniai tariant nekokiu vaizdu. Jis visiškai paseno. Juo važiuojant jau būtų sunku užsnūsti prie vairo. O juk prieš keliolika metų juo teko pralėkti su vėjeliu. Dabar tokiems reikalams neužtenka fantazijos.
Pro monotoniškai valytuvų valomą langą bėga gražūs besibaigiančio pavasario vaizdai. Kur pažvelgsi - visur žalia. Bet kyla ir nerami mintis, nejaugi iš ties tas lietutis nutarė su mumis visą laiką pakeliauti kartu. Bet ties Molėtais jis mus kuriam laikui nutaria palikti ramybėje. O mes su žaviąja mano drauge sukame savo pasibastymų automobilį iš nusenusios „betonkės“ į Ignalinos pusę.
Mūsų laukia nepakartojamas keliukas per Labanorą link Kaltanėnų. Tikra ralio trasa su staigiais posūkiais, kalniukais tramplinais ir mišku abipus kelio. Jis pasirinktas neatsitiktinai. Mano pasibastymų draugė yra didelė aštrių pojūčių mėgėja. Jai pažadėta šiek tiek aštresnių įspūdžių.
Teatleidžia rašinį skaitantys policininkai, bet kelių eismo taisykles esame numatę šiek tiek paignoruoti. Tik trupinėlį, nes su amžiumi didėja ir noras gyventi. Bet keletą kartų pašokinėti per tramplinus su visu automobiliu privalome, nes esame iš kategorijos žmonių, kuriuos vadina „keturiasdešimtmečiais paaugliais“. Tuos kelionės epizodus praleisime, kam erzinti tvarkingus piliečius apie nesvarumo būsenas. Tie keliasdešimt nepakartojamų kilometrų iki Kaltanėnų pralekia nepastebimai.
Ir štai kryžkelė - Kaltanėnai. Į kurią pusę joje bepasuktum, nuostabių vaizdų akims paganyti į valias. Čia tiems, kas supranta gamtos grožį. Mes gi sukame stabtelėti prie bažnyčios.
Paliekame ten automobilį ir einame pasigrožėti Žeimenos upe. Aplanko mintis dar kartą ja perplaukti, kad ir baidarėmis, kaip senais jaunystės laikais.
Tolimesnis mūsų kelionės tikslas - Palūšė. Labai įdomu pažiūrėti, kaip šis miestelis atrodo dabar. Teko girdėti, jog jis vasarą nepaprastai mėgstamas Sankt Peterburgo gyventojų, beveik jų kurortas...
Iš pradžių važiuojame link senos, 261 metų amžiaus medinės bažnytėlės, vienos iš seniausių iš išlikusių Lietuvoje. Ji yra nuostabioje vietoje, ant kalvos, nuo kurios atsiveria nepakartojama panorama: ežeras, tvarkingi pakrantės namukai, žydinčios alyvos. Įspūdį daro ir pati bažnyčia, ypač žinant jos amžių. Atmintin įstringa išdrožtas užrašas virš durų „Įženk geras, išeik geresnis“.
Ketiname pasivaikščioti botanikos taku. Nuorodų, kaip jį rasti, nepastebime. Klausiame vietinių gyventojų, kur yra tas takas su augančiais kelių šimtų rūšių augalais. Deja, jie nežino. Gal čia buvo visai ne vietiniai? Nebekvaršiname dėl to sau galvų ir važiuojame į Lūšių ežero prieplauką pasivaikščioti jo pakrantėmis ir pasigrožėti atsiveriančiais vaizdais. Bevaikštant visai praalkstame. Tikimės surasti jaukią kavinukę kur nors pakrantėje. Deja, mūsų laukia nusivylimas: ne sezono metu jokių kavinių nerasta, yra tik kažkas panašaus į užeigą, kurioje turbūt galima išgerti pigaus alaus, ko mes visai nenorime.
Tenka pasitenkinti namuose suteptais sumuštiniais ir desertu: vietinėje parduotuvėje pirktais labai skaniais ledais. Taip taip, Palūšėj ledai - liuks! Važiuokite, ragaukite! O be nuostabaus ledų skonio dar galėsite akis paganyti po nuostabius vaizdus iki pat horizonto.
Norėdami praplėsti mano draugės geografinį žemėlapį, užsukame ir į Ignaliną. Lėtai jį visą pravažiuojame. Paprastas, nedidelis, be akį rėžiančių įmantrybių miestas. Akys kliūna už prekybos centrų reklamos. Dabar jie - geriausiai save išsireklamavusios įžymybės visoje Lietuvoje.
Tolimesnis mūsų kelionės tikslas - Ginučių piliakalnis ir Ladakalnis. Tai toks dviejų piliakalnių kompleksas. Bevažiuojant link jo mus pasiveja šios dienos kelionės palydovas - lietus, lydėjęs mus iki pat kelionės pabaigos.
Man šis piliakalnis - gražiausias Lietuvoje. Gal tai kažkokie sentimentai? Nenoriu įpiršti niekam savo nuomonės, tačiau nuo jo atsiveriantys vaizdai yra nerealūs. Galima matyti 6 netoliese tyvuliuojančius ežerus, iki pat horizonto neaprėpiami miškų ir ežerų plotai. Ir absoliuti ramybė. Ir dar nepakartojamas miško ir pavasario kvapas!
Tikėjausi, jog tokia vieta seniai sutvarkyta ir pritaikyta turizmui. Deja, randame kažką panašaus į bevykstančių statybų aikštelę. Na, bet galbūt atvažiavę kitąmet jau rasime visai kitokį vaizdą, nes tokių gražių vietų Lietuvoje tikrai nėra daug. Tereikia palinkėti, kad sutvarkymo darbams pakaktų lėšų ir jie nesitęstų metų metus...
Gražiai ant piliakalnio atrodo ir atsodintas prezidento Smetonos ąžuolas. Štai juo besižavint mums su kompanione ir kyla idėja fix - o kodėl mums šiandien neaplankius ir kito, pačio pačio Lietuvos ąžuolo - Stelmužės. Atstumas likęs iki jo jau ir ne toks didelis - kokia valandėlė kelio.
Nusiropštę nuo piliakalnio nutariame apžiūrėti ir visai netoliese besantį Ginučių malūną.
Čia mes pagaliau surandame ir jaukią veikiančią kavinę. Visai tokią, kokios nuo ryto ir ieškojome. Šis mūsų atradimas gerokai pakelia ūpą, nes esame jau smarkiai išalkę.
Pasimėgavę gardžia žuviene, cepelinais ir nerealiais Aukštaitijos nacionalinio parko vaizdais, sėdame į automobilį ir per daug nesukdami galvos, kokiais keliais važiuoti, patraukiame numanoma Zarasų kryptimi. O pakelės vaizdai, kai vienas po kito keičiasi ežeriukų ir miškų peizažai, neleidžia niekur skubėti. O kur dar kalvos, pievos! Ir vėl ežerai ir miškai! Tokio vaizdo, deja, aš negebėsiu aprašyti, jį reikia patiems pamatyti, ir šie įspūdžiai išliks labai ilgam.
Net nepastebime, kaip atsiduriame prie giliausio Lietuvos ežero - Tauragno (62,5 m). Jis gi ir esantis aukščiausiai virš jūros lygio mūsų krašto ežeras (165 m). Lietus ir besibaigiantis sekmadienis neleidžia ilgiau pasigrožėti šiais nuostabiais vaizdais.
Pravažiavus Uteną, prasideda tikra tropinė liūtis. Taip, iki Zarasų pilant kaip iš kibiro, kai kelio beveik nesimatė, mes pusiau važiuojame, pusiau plaukiame.
Atsidūręs Zarasuose, niekaip negaliu prisiminti kelio link Stelmužės - jau šimtą metų ten nebuvau. Prasideda klaidžiojimas po ramias tvarkingai sutvarkytas miesto gatves, ir anei jokios nuorodos į tokias šio krašto įžymybes. Užtat kiek nuorodų į jau Ignalinoje minėtus prekybos centrus. Ačiū vietiniams žmonėms, kurie padeda išsipainioti iš Zarasų gatvių labirinto ir surasti reikiamą kelią. Štai, išvažiavus iš miesto, pasirodo ir taip reikalingos nuorodos.
O iki Stelmužės - vėl nepakartojamo smagumo keliukas su kalniukais, gaila, jis siaurokas. Mums net iškyla klausimas, ar prasilenktų čia du automobiliai? Matyt, tokių situacijų čia nėra. Tikras žmonių užmirštas rojaus kampelis.
Ir štai pagaliau atsiduriame visiškame Lietuvos pakraštyje - Stelmužėje. Seniausias, storiausias Lietuvos ąžuolas visiškai per tą laiką suseno. Didingas medis atrodo graudžiai su paramstytomis šakomis, statybinėmis medžiagomis užlopytomis žaizdomis. Jį prisimenu kitokį, o štai mano draugei, pamačiusiai jį pirmąkart, įspūdį paliko.
Galima tik įsivaizduoti, kiek šitas medis per savo apie pusantro tūkstančio gyvenimo metų visko matė! Ech, jį taip prakalbinus, kokių įdomybių papasakotų!.. Bespoksodami į šitą didybę pamirštame ir lietutį, kuris, įsižeidęs dėl dėmesio stokos, galų gale palieka mus ramybėje.
Šalia ąžuolo - Stelmužės medinė bažnyčia. 1650 m. pastatyta, 1713 m. rekonstruota, o dabar bebaigianti visiškai sugriūti...
Ar tie ponai, kurie skirsto kultūros pinigus, skaičiukų nepažįsta. Kas gi jiems čia tie keli šimtai metų, o dar gi toks užkampis... Belieka viltis, kad ilgainiui viskas bus sutvarkyta. Ir piliakalniai, ir labai seni pastatai, esantys ne didmiesčiuose.
Čia, Stelmužėje, ir baigiame savo įspūdžių medžioklę. Nenumaldomai artėja vėlus vakaras, o su juo - ir darbo pirmadienis. Kaip tikri bastūnai, namo renkamės naują kelią ir, besidalindami daugybe įspūdžių, grįžtame namo kitu Ignalinos pakraščiu, pro Švenčionėlius, Pabradę.
Grįžt į kasdienybę - liūdnoka, bet bus kitų savaitgalių. Jei yra noro, visai nesunku ir nebrangu pamatyti tą neregėtą gražią Lietuvą. Ir labai svarbu turėti šalia tokią mielą ir įdomią pakeleivę, kokią turėjau aš, tada ir lietutis įspūdžių nesugadins.
