Išvažiuodami žinojome tik tiek, kad ten bus gražūs kalnai ir galimybė hike‘inti. Ir vien iš autobuso keleivių suvokiame, kad laukia kažkas daugiau. Nors Ekvadore nėra retenybė pamatyti indėniško veido ir aprangos žmogų, čia visas autobusas buvo išskirtinai indėniškas.
Pirmiausiai į akis krenta apranga. Visos moterys griežtai laikydamosi tradicijų nešioja skrybėlę, kuri europiečiams gali pasirodyti vyriška, sijoną ir nenusakomą skaičių įvairiausių skarų, į kurias susisiaučia, o kartais ir vaiką ant nugaros prisiriša.
Vyresni vyrai taip pat nepamiršta skrybėlės. Vietoje daugybės skarų nešioja pončus (isp. Poncho). Tai toks pledas su skyle galvai per vidurį. Tik jaunesnius vyrus paveikė vakarietiška mada ir šie gražiąsias skrybėles išmainė į paprasčiausias kepures su kazyrka. Tačiau bet kokiu atveju skrybėlių daugiau nei įprasta.
Taigi turėdami tik Lonley Planet kelis sakinius apie galimybes hike‘inti, iškart nusprendžiam pradėti. Pirmi žingsniai labai netikri. Visų sutiktų Sigchos gyventojų klausinėjame, kuris kelias veda į Isinlivi, kol galų gale jį randam. Jau po geros valandos nenupasakojami kalnų vaizdai mus paperka ir pradedam nejučiomis planuoti rytojų: „ne, tikrai nereikia mums transporto, geriau hike‘inkim toliau“. Beribės laisvės ir buvimo „vidury niekur“ jausmas niekad nedingsta, o sutikti gyvuliai priverčia sustoti.
Įkalnės pusiaukelėje apsireiškia vienas iš didžiavimosi savimi momentų, kaip čia mums gerai sekasi, kol iš niekur nieko neišdygsta prieš kažkiek metų 70-ies buvęs senukas. Draugiškas ir tiesiantis ranką pasisveikinti, kaip ir visi vėliau sutikti vietiniai. Jam pakeliui su mumis – į kalną. Tik vietoje specialių hike‘inimo batų šis apsiavęs paprasčiausius guminius botus, o rankoje laiko lazdą. Turėdami geresnės ekipiruotės ir bent 50-ties metų jaunystės pranašumą vis tiek uostom dulkes. Visa tai virsta žaidimu, nes senukas nuskuba į priekį, o vėliau sustoja pasigrožėti vaizdu, o gal ir šiek tiek atsikvėpti, pačioje geriausioje vietoje, kur laukia mūsų, tarsi siūlydamas ir mums tą vaizdą parodyti. Smagus žaidimas, kuriame sutinkame ir daugiau vietinių, genančių karves ar tiesiog sėdinčių prie skardžio.
Pasiekiam Isinlivi popiet. Kiek pavargę, nes kaip ir visuose kalnų hike‘uose pradžioje leidiesi, o vėliau tenka pakilti. Čia galioja atvirkštinė taisyklė, nei mums įprasta girdėti – „viskas, kas nusileidžia, vėliau turi pakilti“. Per dieną į viršų lipom kiek daugiau nei žemyn, nes Sigchos buvo 2800 m aukštyje, kai tuo tarpu Isinlivi jau 2900 m. Aukštis negąsdina, jaučiame malonią vėsą, o hostelyje esantis židinys priverčia Andrių megztinį nusivilkti. Eglė tuo metu savąjį mezga toliau (senasis buvo kuprinėje, kurią pavogė).
Vakare susipažįstam su keletu kitų turistų ir keliautojų. Pirmiausiai tai kanadiečių turistų pora, mačiusi nemažai pasaulio. Grįžo su savo nuomota mašina iš klajonių po Quilotoa. Iš to, kiek pasisekė pabendrauti, vakaro vinis buvo tai, kad jie niekur nebendrauja su vietiniais žmonėmis, nes jų nepažįsta ir bijo, kad tai gali būti vagis ar koks apgavikas, siekiantis išvilioti jų pinigus. Žodžiu – be galo kvaila.
Vėliau į hostelį ateina paskutinė penktoji, hostelio gyventoja – Hedda. Paprasta vokietė keliautoja, su kuria randame labai daug bendrų temų, kurių viena vis sukasi aplink Berlyną, kur ji ir gyvena.
Antrąją dieną pradedam išlydėdami kanadiečius, o po keleto minučių kraunamės savo mantą ant pečių. Taigi mūsų nebe du, o trys. Dienos tikslas kiek ambicingesnis nei vakar. Pradedame 2 900 m aukštyje, o kitas hostelis yra jau 3 200 metrų virš jūros lygio. Nors tai vienintelė diena, kai turime normalų žemėlapį, sunkumai iškyla kas kažkiek laiko, nes keliai išsiskiria daug dažniau, nei aprašyta. Laimei, savo kelią radom be didelių nuklydimų, visiems sutiktiems vietiniams patikinat, kad einam teisingu keliu.
Viskas buvo lengva iki upės, kur čia pat turėjęs būti rąstinis tiltas pasirodė neprieinamas. Bet tai greičiausiai žemėlapio mastelio neatitikimai. Keletas žemėmis užverstų vietų, kelias upės vaga, praeinam žirgus, tada eukaliptų giraitę, ir štai jis – nukirstas storas medis, kuriuo reikia pereiti per upę.
Dienos atradimas – ecuabolas. Šį žaidimą žaidė kaimelio, kurį praėjome berniukai, kai tuo metu visa likusi populiacija stebėjo tris kaimą aplankiusius gringus. Šiaip tai čia joks naujas žaidimas, tiesiog tas pats tinklinis (angl. voleyball), tik ekvadoriečiai jį žaidžia su futbolo kamuoliu. Gal ir mums vertėtų Lietuvoj futbolą pradėti su balionu žaisti, pavadinti kokiu tai lietbalionu ir būti bent vieno sporto čempionais.
Pasiekiam Chugchilan sušilę ir tik numetę kuprines Cloud Forest hostelyje užsisakome alaus. Gurkšnis po gurkšnio jaučiame, kaip šaltis apima kojas, vėliau rankas, o galiausiai visą kūną. Vienas po kito visi pasikeisdami apsirengiam vis daugiau rūbų, kol galiausiai einame į kambarius po antklodėm. Eglė skuba baigti megztinį, nes tai pasidaro nebe malonumas, o darbas vardan išgyvenimo.
Trečią dieną rytas pagąsdina trumpu lietumi, tačiau prisiminę vakarykščius ir užvakarykščius nuotykius nusprendžiame ir šiandien nesinaudoti autobusu ir Quilotoa ežerą pasiekti pėsčiomis. Po valandos kelio žemyn prieinam upelį ir asilą, kas buvo žemiausia altitudė tą dieną.
Likusios 5 valandos buvo tik aukštyn ir beveik niekada tiesiai. Kūnas pamiršo, ką reiškia lygus paviršius ir tiesiog įprato iš lėto kilti, kol pasiekė debesis ir su kiekvienu žingsniu darėsi vis vėsiau. Tačiau čia lietaus-vėjo striukės atėjo į pagalbą ir megztinių net neprireikė.
Vėl sutinkame daugybę avių, asilų ir kitų gyvūnų. Ir nei vieno turisto. Tai, kad kitataučiai šiuo keliu eina retai, liudija ir kaimo šunys. Visi pradeda loti, tačiau Andriaus savigyna visada suveikia – iškelti ranką į viršų link šuns ir delną nukreipiant kiek žemyn. Hedda iškart juokiasi, nes tai jai primena fašistų pasisveikinimą. Pamoka, kurią Andrius išmoko iš draugo, tokiu būdu erzinančio savo ryžą katiną.
Ir šast netikėtumas. Kai kūnas jau transo būsenoje, atrodo, savaime lipa į viršų, Andrius pamato gražų kalnų vaizdą ir nusprendžia sustoti juo pasigrožėti. Mažas šuniukas lojimu bando sukliudyti, tačiau patikrintas ir iš pažiūros fašistinis nuvijimo metodas suveikia – šuniukas mauna į savo kiemą kiauksėdamas. Bet tik trumpam. Po keleto sekundžių iš kelių pusių bėga bent penki šunys lodami,urgzdami ir labai norėdami įkąsti. Ką daro Andrius? Išsigąsta. Keli nesąmoningi žingsniai atgal išduoda šunims jų pranašumą.
Ir paskutinę minutę savisaugos instinktas priverčia bandyti bent vieną šunelį nuspirti. Bet nesėkmingai… Pirmiausiai dėl to, kad nepataiko. Antriausiai dėl to, kad kūnas staiga praranda lygsvarą ir kuprinė ant nugaros priverčia ją prisiminti, tempdama žemyn. Pirmiausiai nugara, o vėliau ir riešas paliečia kelio akmenis, kojos švyst į orą, o dar po sekundės dalies, padaręs puikiausią kūlverstį atgal, Andrius stovi, o šunys, greičiausiai besijuokdami, išsilaksto. Iki puikios istorijos trūksta tik to, kad mažasis šunelis prieitų ir pasakytų: „Ne ant to užsirovei, seni“.
Kiek pabrozdinta Andriaus nugara ir skaudančiu riešu po valandos pasiekiame Quilotoa ežerą. Visos kilpos pasididžiavimą, dėl kurio daugiausiai visi čia ir važiuoja. Džiaugiamės nepavėlavę, nes po 20 minučių debesys jį visai paslėpė. Čia pasiekėm ir savo aukščio rekordą – 3 914 metrų virš jūros lygio. Vėsu, reikia vilktis megztinį ir važiuoti į Zumbahua, kur kitą dieną vyks turgus.
Turgus ir vainikuoja mūsų kelionę per kilpą, kurį geriau nupasakoja vaizdai nei žodžiai.
Belieka pridurti ir įspėti visus, kurie čia bus, kad už kai kurias nuotraukas reikia susimokėti kokią nors dolerio dalį.
Grįžus į Latacungą pirmu taikymu važiuojame į ligoninę, kur rengeno nuotrauka patikina, kad Andriaus riešas nelūžo ir neskilo. Anot daktaro – trys savaitės su elastiniu bintu ir be didelio krūvio. Nuostolis toks, kad greičiausiai reikės atsisakyti artimiausių planų išmėginti jėgas rafting‘e ir surfing‘e.