Būtent kylant virš šio miesto mane apima jausmas, jog palieku vieną šalį su jos kultūra, gyvenimo konvencijomis ir ribotumu, nors kitos dar nepasiekiau. Laikas (ir erdvė) tarsi neegzistuoja – tai suteikia tam tikros nepriklausomybės nuo vietinių kultūrų ir išmoktų gyvenimo būdų galimybę.
Nusileidus pirmasis sąlytis su Afrikos žemynu: oras kupinas dulkių, 35 laipsnių karštis. Oro uoste atsipalaidavęs pareigūnas kviečia keleivius praeiti link registracijos posto, vartodamas tai, kas Prancūzijoje būtų vadinama gatvės kalba. Nors oro uosto aplinka, darbo tvarka ir kalba visai primena Europos (arba vakarietiškąją) patirtį, kažkur giliau – tuomet ir visos kelionės metu – neapleidžia aiškus kitoniškumo jausmas.
Senegalo etninė ir lingvistinė sankloda labai įvairi: šalies teritorijoje kalbama virš 20 kalbų. Volofų yra plačiausiai vartojama iš „nacionalinių“ kalbų, o prancūzų – „oficialioji“ valstybės kalba.
Prancūziškai kalba tik 15-20% vyrų ir 1-2% moterų, o ir kalba tų, kurie vis tik ją vartoja, dažniausiai ne itin panaši į girdimą Prancūzijoje.
Vietos studentų nuomonės apie Prancūzijos įtaką Afrikoje kolonializmo ir postkolonializmo laikotarpiu tyrimas, dėl kurio aš ir esu Dakare, bei viešnagė šeimose padeda suartėti su vietos bendruomene. Pirmasis šeimininkas, kurio namuose apsistojau, kviesdavo mane prisėsti, sakydamas „Tu assieds“ (liet. „Tu sėdi“) ir klausdavo „Tu aller à l’université?“ („Tu eiti į universitetą?“). Laiką jis reikšdavo pridėdamas žodelius „vakar“, „šiandien“ ir „rytoj“. Nebegirdėti čia grakščios paryžietiškos kalbėsenos, kai „bonjour“ tariama kylančia, beveik arogantiška intonacija.
Vieno susitikimo su senegaliečių šeima metu vos šešiolikos sulaukęs Omar, itin gabus jaunuolis, man pasakoja savo ateities verslo planus, protingai ir kritiškai įvertindamas kiekvieną mano pastabą. Kitą dieną sėdžiu ant smėlėtos sienos atkarpos, gaiviame Afrikos vakaro ore ir kalbu su tokio pat amžiaus Omaro draugu apie kolonializmą ir postkolonializmą – beveik akademinė diskusija, panaši į tas, kurias vedu su universiteto studentais.
Vaikinukas ginčijasi apie Prancūziją, Afriką ir politiką. Vėl aplanko kitoniškumo jausmas, kuomet suvoki, kad šešiolikmečiai nebūtinai privalo kalbėtis vien apie mobiliuosius telefonus ir vaizdo žaidimus, kaip esame pripratę. Tai ne vienintelis būdas egzistuoti.
Sėdžiu šalia kitos šeimos namo laukdamas vieno savo interviu dalyvio. Šeimos moterys sukasi aplinkui - čia jos visą dieną arba skalbia drabužius, arba gamina valgį. Priešais mane purviname takelyje vaikai žaidžia stiklo rutuliukais. Žaidimas paprastas, tačiau jie taip įnikę, jog nepastebi manęs, nors stebiu juos iš kelių metrų atstumo.
Vaikai šokinėja ir sklinda susižavėjimo šūksniai. Nelabai žinau, kaip aprašyti šią patirtį - atrodo, lyg jie būtų viena su žaidimu ir žeme, ant kurios žaidžia: jie patiria tai daug stipriau nei bet kurie kiti vaikai, kuriuos man yra tekę matyti. Taip, jie išsitepa, bet apskritai pažvelgus iš šalies neatrodo nešvarūs. Tai galima pavadinti tam tikru pragmatizmu, artumu pasauliui (kuris kartais gali būti nešvarus) – tam, kad patirtum, pajaustum, turėtum laisvę.
Be to, vaikai pažįsta visą kvartalą: kurioje degalinėje gali pasipildyti telefono sąskaitą, kur yra interneto kavinė, kur nusipirkti duonos – ir jie taip pat palydės jus, kad išsiderėtų geresnę - „vietinę“ - kainą. Šie vaikai veikiausiai ne tokie švarūs ar atsargūs kaip vaikai Europoje, bet jie pamato ir sužino daugiau. Jie (o taip pat ir suaugusieji) atrodo fiziškai laisvi ir atviri, jie nebijo paliesti ar apkabinti vienas kitą.
Net su kūdikiais elgiamasi paprastai, imant už vienos rankos. Tačiau nė vienas nesusižeidžia. Žmonės čia daug dalijasi ir kalba atvirai – be perdėto europietiško mandagumo, bet visuomet paprastai ir nuoširdžiai. Mąstydamas apie Europą, vėl pagalvoju - tai ne vienintelis būdas egzistuoti.
Ekskursas
Buvimo tam tikros šalies piliečiu patirtis mums suteikia taip reikalingą bendrumo ir tapatybės pojūtį. Tačiau ši patirtis taip pat bent iš dalies riboja mūsų savikūros potencialą bei suvokimą, ką reiškia (arba ką galėtų reikšti) būti žmogumi bendriausia prasme. Tai ji daro pasitelkdama visuomet „šališką“ vietos kultūrą, kalbą, nacionalinę savimonę bei stereotipus kitokių nei „mes“ atžvilgiu.
Kelionės, kaip skirtingumo potyris, gali vesti link kritiškesnio savęs suvokimo, savikūros bei tolerancijos. Kelionės iš esmės susiję su kūryba, nes suponuoja – ir skatina – atvirumą žmonėms ir gyvenimo būdams, naujiems ir kitokiems nei savieji. O kuo tolimesni jie yra (kaip afrikiečiai europiečiui), tuo daugiau atvirumo ir erdvės savikūrai jie suteikia, nes ko gi galime išmokti iš dalykų, panašių į mus pačius?
Ar tai būtų netikėta diskusija su paaugliais kažkur Dakaro priemiesčiuose, ar žaidžiančių vaikų stebėjimas purvinoje gatvėje, „skirtingumas gali būti bauginantis tam, kuris pripratęs priimti pastovų vienodumą – bet savęs kūrimo procesas prasideda su kartu poreikiu susisieti su tuo, kas yra skirtinga, ir priešintis valstybės sukurtų identitetų apribojimams“, arba išmoktiems elgesio tipažams.
Alphonso Lingis, lietuvių kilmės filosofas, rašantis apie kontaktą su kitais ir savo paties nesuskaičiuojamas keliones, pasakoja savo susitikimą su vaikais Stambule:
Sutikau vaikus, žaidžiančius purvinoje aikštelėje, jie su manimi pasisveikino ir nuvedė gilyn vienu kanalu žemėje, pasišviesdami deglais, pagamintais iš butelių bei žibalo, rodydami man Bizantijos laikų vietą, kuri dabar visiškai po žeme. Mes nusileidome tris aukštus griuvėsiais apkritusiais laipteliais į senovinius rūmus; pačiam dugne jie mane įspėjo, kad čia gyvena pakvaišėlis.
Ir iš tiesų, jis buvo ten, šaukė ir mojavo mums rankomis, tarytum kažkokius išprotėjusius pasveikinimus. Ir taip aš pradėjau manyti, kad trečiojo pasaulio lūšnynų gatvių vaikai šauniai linksminasi nešvaroje.
Žinoma, tai liudija atvirumą iš vaikų pusės, kadangi „jiems isteriškos spaudos ir tėvų nebuvo kišama, kad jie neturėtų kalbėtis su nepažįstamais, ir jie žino visą vietovę, visus jos užkampius“ (pagalvokite apie beprasmiškai kruviną Lietuvos spaudą bei fobiškus tėvus). Bet, svarbiausia, tai yra atvirumas ir iš keliautojo pusės, nes jis pasirenka susidūrimą, kuris veda į atradimą ir pažinimą.
Be abejo, šiuo konkrečiu atveju ne viskas taip paprasta: reikia pripažinti skurdą ir baisią higienos situaciją kai kuriose Afrikos šalyse. Tokie skirtumai negali būti teigiami. Vis dėlto susiduriant su kitokiomis gyvenimo sąlygomis atsiranda daugiau galimybių pačiam jaustis gyvybingesniam, tapti nauja, atviresne asmenybe.
(Argi negali būti, kad draudimas vaikams atrasti pasaulį savarankiškai mažina jų pasitikėjimą ir kūrybingumą? Galbūt būtent dėl to, kad nesinaudoja „Facebook“ ir vaizdo žaidimais – Vakarų progreso simboliais, – jie labiau linkę užmegzti tiesioginį ryšį su pasauliu, kad ir truputėlį purvinu.)
Kadangi didžiąja dalimi mūsų suvokimas apie tai, kas yra gera ir bloga, yra kuriamas lokalioje aplinkoje, jis teisingas tik iš dalies. Kiekviena šalis mums uždeda apribojimus, bet tik mums ir skirta juos peržengti. Užduoti klausimą „kuo aš galiu tapti?“ (ir į jį atsakyti) reiškia įsivaizduoti naujus savo egzistavimo būdus ir naujus horizontus, kurių kelrodžiai yra kūrybingumas ir savitumas. Kelionės (taip pat ir Afrikoje) galėtų būti vienas pradinių taškų tokiems horizontams.
Neretai Prancūzijoje (kaip, beje, ir kitose šalyse) užsieniečiai, kalbantys jiems svetima vietos kalba, jaučia įtampą bandydami prisitaikyti prie tam tikrų tikslumo, tarimo ir ypač prancūzų mandagumo taisyklių. (Prisiminkime tautinių mažumų padėtį Lietuvoje ir dažnai pašiepiamus jų akcentus).
Tačiau nė menkiausio nepatogumo jausmo dėl prancūzų kalbos nekyla keliaujant Senegale. Vietos prancūzų kalba pasižymi paprastumu ir tiesumu, nors turinys išlieka nuoširdus ir tikras.
„Kitoniškumas iš įtampos priežasties virsta kūrybingumo potencialu, nors ir laikinai“, rašo britų teoretikai Johnas Lynchas ir Simonas O‘Sullivanas straipsnyje „One Day in the Life of a City“. Kitaip pažvelgdami į prancūzų kalbą, dabar galime iš naujo klausti apie „paryžietiškąją“ prancūzų kalbą: jos kartais perdėtą subtilumą, kartais virstantį arogancija, tautinį pasididžiavimą šia kalba ir kai kurių nepilnavertiškumo jausmą dėl šios kalbos „unikalumo“.
Epilogas
Kalbant apie Prancūzijos, kaip kultūros šalies, įvaizdžio tarptautiniu lygmeniu kūrimą, mano tyrimas Dakare atskleidė nacionalinės istorijos žinių stoką dėl visiškai prancūziškos mokymo programos.
Taip pat ir visuomenės skilimą bei atotrūkį nuo senegalietiškos tapatybės dėl prancūzų kalbos, naudojamos kaip oficialioji šalies kalba. (Jei Lietuvą po nepriklausomybės atgavimo būtų ištikęs Senegalo – arba Kazachstano bei Uzbekistano – likimas, atėję į valstybinę instituciją sveikintumėmės rusiškai, o mūsų vaikai mokykloje mokytųsi tik rusiškai.)
Taigi frankofonijos ir „kultūringosios“ Prancūzijos priedanga naudojama Prancūzijos dominavimui daugelyje sričių buvusiose Afrikos kolonijose paslėpti, ir istorinės Prancūzijos pretenzijos į „universalųjį humanizmą“ negali būti priimamos taip lengvai.