Eglės ir Andriaus įspūdžiai iš dingusio indėnų miesto – Ciudad Perdida.
Tai pirmasis mūsų žygis (angl. hike). Įtariame, kad vietomis gali būti sunku, tačiau labai norim tai patirti ir tuo pačiu save išbandyti.
1 diena. Ryte ateiname prie išvykimo vietos. Sėdame į seną Toyota visureigį, su tokiais visi čia po kalnus važinėja, tik mūsiškis perdirbtas, kad daugiau žmonių tilptų. Pradžioje mūsų 10: mudu, du čekai, lenkas, lenkė, jos šuo, ispanas, bei vyresnio amžiaus pora iš Kanados, kurie prisistato esantys iš Quebec‘o ir tarp savęs kalba prancūziškai.
Vėliau sustojame prie kito hostelio, kur įšoka dar du švedai ir viena olandė. Apie mūsų grupę vedlys vėliau pasakė: „paises rares“ – retos šalys. Autobusiukas-visureigis mus krato apie valandą plentu. Vėliau dar valandą su trupučiu siaurais kalnų keliukais, kol galų gale pasiekiame miestelį Machete. Čia susipažįstame su savo gidu bei jo asistentu, kuris gamins mums maistą.
Gidas pasako, kad tai nebus labai sunkus bet ir nelengvas žygis – eisime tai įkalne tai nuokalne, ir taip kasdien. Šią karštą popietę mūsų laukia 4 valandos arba 6 km. Pff.. Mums pirmą kartą tai išgirdus irgi pasirodė lengva. Iš pradžių taip ir buvo – lygiu keliuku praeiname kelias karves, perbrendame upę dukart ir dar šiek tiek paeiname džiunglėmis. Nors iš tikrųjų ten atogrąžų miškai (angl. rain forest), o ne džiunglės, tačiau nuo lietuviškų miškų bet kokiu atveju skiriasi labai.
Paėjus kokias 30 min ir bekalbant, kaip gerai, kad nusprendėme čia eiti, pradedame lipti į kalną. Einame kartu su grupe apie 15 min, kol visi sustojame pailsėti. Mes atrodome ir jaučiamės tikrai prasčiausiai, vos kvapą atgaunantys. Likusią valandą kopiame gerokai atsilikdami nuo visų ir stojam atsikvėpti kas keletą minučių. Gidas atsilieka ir mums paaiškina, kad turime eiti lėtai ir ramiai, nesistengti kopti greitai.
Su šiais patarimais vos pasiekiame viršų abejodami savo jėgomis po trijų dienų pasiekti „dingusį miestą“. Jausmą sustiprina smarkiai tinstantys pirštai. Taip iki galo ir nesuprantame, ar nuo drėgmės čia, ar aukščio, ar nuo didelio krūvio. Šiandieną kelio atgal nėra, už poros valandų sutems, o grįžti jau vis tiek nespėtume. Svarbu, kad kalną įveikėm ir likusias porą valandų po truputį leidžiamės. Į stovyklą ateiname vos vilkdami kojas, tačiau po vakarienės gidas mus patikina, kad tikrai turime eiti toliau ir bus tik lengviau. Su tomis mintimis ir nueiname miegoti į savo hamakus.
2 diena. Dieną pradedame ekskursija į buvusią kokaino gamyklą, kurią mums iš vakaro pasiūlė vietiniai. Vėliau einame 4 valandas, kurios pasirodė daug lengvesnės už praeitą dieną. Pakeliui praeiname vietinių indėnų kaimelį. Pasirodo, kad šie gyvena pagal savo papročius, turi savo valdžią, tradicijas, religiją bei apeigas. Jie turi savo atstovus valdžioje, kai kurie studijuoja universitetuose. Apylinkėse jų suskaičiuojama apie 200, o dingęs miestas yra buvusi jų protėvių gyvenvietė. Jau popiet buvome kitoje stovykloje, kur maudėmės upėje, skaniai valgėme ir miegojome minkštose lovose.
3 diena. Tai diena, kuri visur aprašoma kaip pati sudėtingiausia. Keliamės apie 6.00 ryte, brendam per upę, vėliau valandą į kalną, dar valandą nuo jo. Galiausiai einame palei upę ir turime ją bent 3 kartus perbristi. Kol prieš pietus pasiekiame trečios dienos stovyklavietę, kurioje vakare miegosime. Čia užkandame ir vėl aunamės batus.
Toliau akmenuota pakrante einame palei upę, ir ją perbrendame bent 5 kartus. Dydžio ji vietomis gal kaip dvi Vilnelės, tik žymiai sraunesnė, dėl to tie perėjimai nepasirodė paprasti.
Galiausiai mūsų laukė 1200 laiptelių iki svarbiausio kelionės tikslo – prarastojo indėnų miesto. Apie šiuos laiptelius buvome prisiskaitę daug ir be reikalo jų bijojome. Per pusvalandį užpūškuojame ir klausomės visų gido pasakojimų apie dingusį miestą. Jis sudarytas iš daugybės apskritų terasų. Šį miestą prieš 40 metų atrado „kapų plėšikai“ ir 5 metus čia kasė brangenybes, kol juos jėga išvijo kariuomenė. Vėliau dar 5 metus truko atstatyti sunaikintas šio miesto dalis.
Jausmas didingas, kai įsivaizduoji, kiek pastangų įdėta į kiekvieną šio miesto akmenį. Visos kančios lipant į kalnus ir leidžiantis nuo jų tikrai buvo vertos šio reginio. Dingusį miestą saugo Kolumbijos kariuomenė, nes prieš kelerius metus gretimuose kalnuose buvo nemažai Guerilas. Kareivių nuotaikos puikios, visi laiko automatus, čiulpia ledinukus ir fotografuojasi su turistais. Po 3 valandų dingusiame mieste nusileidžiame laiptukais žemyn ir perbridę upę dar kelis kartus grįžtame į stovyklavietę. Vakarą pabaigia vakarienė ir truputis romo kiekvienam.
4 diena. Keliamės 7.00 ir po valandos susidėję daiktus ir papusryčiavę pajudame atgal. Abi dienas eisime tais pačiais keliais, tik į priešingą pusę. Jau per pietus pasiekiame antros dienos nakvynės vietą. Čia paliekame kanadiečius, nes jie internetu pirko viena diena ilgesnę kelionę, su jais lieka gidas, šuo ir lenkė, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, draugauja su gidu ir jie turi kavinę viename viešbutyje.
Toliau mus lydės gido asistentas Jason‘as, kuris visą ši laiką mums ruošė maistą. Visi prisimename kaip kas dieną mums įpusėjus savo maršrutą Jason‘as bėgte mus pralenkdavo ir atvykus į stovyklavietę jau stovėdavo prie puodų. Tai kas mums užtrunka eiti 4 valandas, Jason‘ui yra nedaugiau kaip valanda kelio. Tačiau likusią dienos dalį jis mus veda puikiai. Visi, išskyrus mudu, nuskuba į priekį kiek tik gali, o mes neskubėdami pūškuojame, atsilikdami bent 5 min.
Jason‘as juos paleidžia ir eina su mumis. Vėliau, kai jau matome stovyklavietę, Jason‘as taip pat nuskuba į priekį, o mes pasifotografuodami ateiname iki pirmosios nakvynės vietos. Diena atrodo turėjo būti tikrai sunki, nes per vieną dieną grįžome beveik tiek, kiek buvome nuėję per dvi dienas prieš tai. Po vakarienės Jason‘as mums papasakoja kelias istorijas, kaip gyvatei įkandus jie bėgte neša žmogų per kalnus iki stovyklavietės, kurioje yra priešnuodžiai. Vėliau dar papasakoja vieną, kaip vienas argentinietis šoko į upę, nors buvo įspėtas to nedaryti ir liko visam gyvenimui paralyžiuotas. Po tokių pasakų net tualete gyvatę bijojome sutikti, bet baimes įveikėme ir einame miegoti.
5 diena. Iš pat ryto kopėm į kalną kokią valandą. Eilinį kartą atsilikdami nuo visos likusios grupės. Kalno viršūnėje sutinkame du čekus ir švedą, kurie sėdi pastogėje, iš kurios įmanoma „pagauti“ mobilų ryšį. Eidami į priekį čia matėme kareivius kalbančius telefonais. Jason‘as irgi pasinaudoja proga ir susisiekia su mus turinčiu paimti vairuotoju, kad šis atvyktų kiek anksčiau nei įprasta ir mums nereikėtų jo ilgai laukti.
Vėliau dar gerą pusvalandį nulipinėjame kalnu, kuris pirmą dieną mūsų vos nepribaigė. Iš tikrųjų, iš visų kalnų, į kuriuos lipome per šias penkias dienas, šis buvo sunkiausias. Stabtelime išsimaudyti upėje, ir dar pamatome drugelį ant kurio skaičiai “98”. Ėjimas baigiasi dar po valandos tame pačiame Machete miestelyje. Pasirodo, „Machete“ nėra oficialus miestelio pavadinimas, o tarp vietinių tokį vardą užsitarnavo, nes girti kolumbiečiai anksčiau čia mušdavosi su mačetėmis.
Pagaliau sėdime ten, iš kur pradėjome eiti, su gailesčiu žiūrime į tuos, kuriems pirmoji diena tik prasideda. Praėjusios dienos buvo tikrai sunkios ir mes savimi didžiuojamės jas įveikę. Atsipirkome tik nuovargiu bei nutrintomis kojomis. Tas pats autobusiukas-visureigis mus per dvi valandas nuveža iki Santa Marta‘os, o iš čia iš karto važiuojame su taksi į gretimą žvejų kaimelį Tagangą.