Šiame krašte susitinka Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kultūrų tiltai, čia yra pagoniškos, liuteroniškos ir katalikiškos tradicijų santaka, čia susilieja dvarų ir žvejų kaimelių kasdienybė.
Kiekvieną atvykėlį pakeri vandens platybės ir jo stichija, senieji švyturiai ir didysis paukščių migracijos uostas, turtinga krašto istorija bei unikalus paveldas. Šis kraštas užburia taip, kad neretas, atvykęs į Mažąją Lietuvą trumpam, lieka Šilutėje visam gyvenimui.
Mažoji Lietuva užgrūdino ir praturtino daugybę žmonių. Į savo pasaulėjautą jie įsileido pamario dvasia turtingą, vėjų nugairintą, paukščių skrydžiais grakštų, žmonių nuoširdumu svetingą ir kraštovaizdžiu kerintį kraštą.
Šilutės jubiliejų sąrašas pailgėjo
Šilokarčema (Heydekrug) rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1511 metais. Praėjusį savaitgalį Šilutė – 2011-ųjų Lietuvos kultūros sostinė šventė net tris jubiliejus. Greta 500 metų sukakties nuo gyvenvietės pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose ir miesto teisių suteikimo Šilutei 70–mečio istorikai siūlo įrašyti dar ir 90 metų sukaktį nuo pirmojo oficialaus Šilutės miesto vardo paminėjimo. Pastarąją datą „iškapstė“ Klaipėdos universiteto docentė dr. Arūnė Arbušauskaitė.
„Reikia pasidžiaugti, kad šilutiškiai gali švęsti trigubą jubiliejų – Šilutės vardas oficialiame dokumente pirmą kartą buvo paminėtas 1921 m. Prancūzmečio Direktorijos žinių laikraštyje. Taigi – prieš 90 metų“, – pranešė A. Arbušauskaitė.
Mažoji, arba Prūsų, Lietuva
Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją išvardys kiekvienas mokinukas. O ties Mažąja Lietuva neretas ir išsimokslinęs žmogus suklumpa, dažniausiai jos gyventojus priskirdamas žemaičių etnokultūros regionui.
Penktasis Lietuvos etnografinis regionas – Mažoji Lietuva – niekada nebuvo pavaldi Lietuvos valstybei. Nuo 1923 m. tik jos dalis – Klaipėdos kraštas – priklausė Lietuvai. Iki 1525 m. Mažosios Lietuvos žemes valdė Vokiečių ordinas. Ordino valstybę panaikinus, iki 1701 m. ji priklausė Prūsijos hercogystei (iki 1660 m. – kaip Lenkijos lenas). 1701–1871 m. – Prūsijos karalystei, 1871–1945 m. – Vokietijai.
Su lietuvininkų vėliava
Veikiama protestantų bažnyčios ir Prūsijos valstybės Mažojoje Lietuvoje susiformavo savita lietuvių kultūra, kuri skyrėsi nuo Lenkijos ypač paveiktos katalikiškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros. Mažosios Lietuvos lietuviai save vadino lietuvininkais ir tuo skyrėsi nuo Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių. Nors po 1945 m. Mažojoje Lietuvoje praktiškai nebeliko lietuvininkų ir jų kultūros, šis regionas buvo svarbus Lietuvos kultūrai.
Ši Mažosios Lietuvos dalis yra lietuvių raštijos gimtinė. Čia išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, įsteigtas pirmasis Lietuvos kraštotyros būrelis, kur pirmiausia imta rinkti lietuvių tautosaką, tirti lietuvių kalbą, atidarytos pirmosios lietuviškos mokyklos ir pradėtas leisti pirmasis laikraštis lietuvių kalba. Iki 1709–1710 metų maro lietuviai sudarė Rytprūsių gyventojų daugumą, gyveno daugiausia kaime, o miestuose vyravo vokiečiai.
Nuo 1945 m. Mažosios Lietuvos žemes pasidalijo trys valstybės. Šiuo metu didžioji jos dalis priklauso Rusijos Kaliningrado sričiai (išskyrus patį Kaliningradą ir jo apylinkes), ženkliai mažesnė (nuo XVIII a. pr. lingvistiškai polonizuota) pietrytinė krašto dalis (Geldapės apylinkės) priklauso Lenkijai, o šiaurinė (esanti dešiniajame Nemuno krante) dalis, t. y. Klaipėdos kraštas – Lietuvos Respublikai.
Mažoji Lietuva išsiskiria unikalia ir labai skirtingo grožio gamta bei viena už kitą įdomesnėmis vietovėmis.
Šiame regione yra vienas gražiausių Europos kraštovaizdžių – UNESCO paveldo šedevras Kuršių nerija. Nepakartojama yra Nemuno delta su daugybe salų ir senuoju Rusnės miesteliu, Minijos (Mingės) kaimas, kur centrinės gatvės vietoje – upė, pamario gyvenvietė Kintai, Ventės ragas. Per šiuos kraštus eina didysis paukščių migracijos takas. Kaip sargybiniai stovi senieji Uostadvario ir Ventės rago švyturiai.
Išlikusi archaika
Archajiškiausią šio krašto paveldo sluoksnį sudaro medinė liaudies architektūra. Įspūdinga trobų, prieangių, klėčių puošyba – ornamentais pjaustinėtos vėjalentės, užsibaigiančios žirgeliais.
Vėjarodės puošdavo žvejų burinių valčių (kurėnų) stiebų viršūnes ir žymėdavo laivo priklausomybę kuriam nors kaimui.
Iš kitų Lietuvos etnografinių sričių Mažoji Lietuva išsiskiria ypač archajiškais mediniais antkapiais, vadinamaisiais krikštais. Manoma, kad įmantrios jų formos siekia ikikrikščioniškosios baltų kultūros laidojimo tradicijas. Būdingas Kuršių nerijos, Rusnės ir Ventės rago žvejų kaimų bruožas – savita spalvinė gama ir namų kraigus puošiančios vėtrungės.
