„Ji buvo pradinių klasių mokytoja. Pamokoms reikėjo daug žaislų. Prisipirkusi juos parsinešdavo namo, sukraudavo ant kilimo ir tarp jų pasodindavo mane“, – ieškodama kūrybos ištakų pasakojo ir pati pedagoge tapusi moteris. Tai tuomet ji sugėrusi ir visiems laikams savyje apgyvendinusi žaislų dvasią.
Stiliaus paieškos
Pirmuosius žaislus Aušra Petrauskienė pasiuvo prieš dvidešimt dvejus metus. Tačiau tada didelėmis akimis žiūrintys zuikiai, meškinai aplinkinių nepakerėjo, nes, kaip pati sako, buvo neįdomūs, niekuo neišsiskyrė iš kitų žaislų, neatspindėjo individualaus kūrėjos stiliaus.
„Pradžioje jo ir nebuvo, – kritiškai save vertino tautodailininkė ir tiksliai atkūrė atminties užkaboriuose likusį epizodą, ženklinantį lėlininkės kelio pradžią. – Draugė, pamačiusi pirmuosius mano darbus, be didelių gražbylysčių išpyškino, jog reikia kurti tai, ko dar niekas nėra daręs.“
Pasak Aušros, šie žodžiai ir santūrus galimo žaislo eskizas tarsi atvėrė akis, išlaisvino vaizduotę, kurioje netrukus dėliojosi be galo mielų ilgakojų, bekūnių būtybių vaizdas. Aušros Petrauskienės kūrybos braižas bėgant metams įgaudavo vis naujus pavidalus, bet kartu išlikdavo nepakitęs. Ilgas kojas, kurios kartais gali siekti net metrą, lėlininkė priderina ne tik katinėliams, žaismingiems žmogeliukams, įrėmintoms varnoms, bet ir mobiliųjų telefonų maišeliams, pasakų personažams, atgyjantiems teatro lėlių pavidalu. Ne vieną jų Aušra sukūrė Lietuvos lėlių teatrams, išsiuntė į Suomiją, įteikė sūnaus klasės draugams, vaidinusiems „Jaučio trobelę“, „Sigutės pasaką“.
Daugiakryptę kūrybą patvirtina ir parodos. Personalinių menininkė yra surengusi dvi. Vienoje sklandė baltut baltutėliai angelai, kita lėlių šventė buvo skirta jos pačios ir auklėtinių kūrybai. Savo darbus Aušra eksponavo ir tarptautinėje „Lino“ šventėje Tytuvėnuose, Šiaulių krašto retrospektyvinėje tautodailės parodoje „Lietuviškas suvenyras – Lietuvos tūkstantmečiui“, vykusioje Šiaulių dailės galerijoje. Naujausioje parodoje „Mūsų lėlės“, veiksiančioje Šiaulių „Aušros“ muziejuje iki lapkričio vidurio, A. Petrauskienė pristatė lėles lietuvaites, gavusias tautinio paveldo produkto sertifikatą.
Pavergė tautinė lėlė
Prieš kelerius metus susidomėjusią lietuviškų lėlių kūrimu Aušrą paieškos atvedė pas 75-erių metų žagarietę Adelę Koverienę. Ji papasakojo, kaip lėles siūdavo jos mama ir močiutė.
„Tas susitikimas buvo lemtingas. Mačiau, kaip senut senutėlė moteris mano akyse vėl tapo mergaite. Ji iki smulkmenų atkartojo vaikystėje gimusį vaizdą, kurio neįstengė ištrinti nei laikas, nei vargas“, – įspūdžiu dalijosi Aušra, aiškinusi, kodėl ją taip pavergė tautinė lėlė. Tautodailininkė subtiliai ir autentiškai tęsia tradicijas, siuva žaislus, kuriais žaidė mūsų senolės.
„Tautinės lėlės bet kaip nepasiūsi. Turi žinoti, kokios spalvos, raštai dominavo tam tikro krašto tautiniame kostiume“, – kūrybos subtilybes atskleidė lėles aukštaites siuvanti menininkė. Dabar ji net užsimerkusi galinti pasakyti, jog puošniausiai rengdavosi suvalkietės.
Daug dėmesio ir meilės savo regionui – Šiaurės vakarų Aukštaitijai – skirianti A. Petrauskienė naujajame kūrybiniame etape lėles pradėjo mažinti, kitaip sakant, pavertė jas suvenyrais, kurie suranda vietą kiekvienuose namuose. Žinodama, jog jos dirbiniai dera bet kokiam interjerui ir seniai pajutusi estų, latvių pagarbą bei pripažinimą, Aušra ėmėsi siūti ir latvių tautines lėles. Meškuičių gimnazijoje ir Rudiškių pagrindinėje mokykloje dirbančios pedagogės žodžiais, kaimyninėje šalyje liekančios jos skudurinės Onytės, skirtingai nuo lietuvių, neturi prijuostės, jų sijonuose dominuoja išilginiai audinio dryžiai.
Duoklė kaliausei
Pasiekusi kūrybinę brandą, Aušra Petrauskienė pradėjo siūti ne tik tautines lėles, bet ir ėmėsi įgyvendinti seniai brandintą idėją – turėti lėlių namus. Žagarėje ant Švėtės upės kranto veikli, entuziazmo nestokojanti moteris įsigijo medinį namelį, kuriame žada apgyvendinti savo sukurtas vieną už kitą pranašesnes lėles, įkurti kūrybines dirbtuves, kad visiems norintiesiems galėtų parodyti, kaip gimsta žaislai, atverti jų pasaulio, supdavusio mus vaikystėje klausantis mamos pasakų, duris. Kada jas galėsime plačiai atidaryti, Aušra nežino.
Šiuo metu ji Žagarėje labiausiai užsiėmusi kaliausėmis. Prieš dvejus metus, užsikrėtusi „Vyšnių“ festivalio virusu, ėmė visus miestelio gyventojus agituoti bent į vieną kiemo vyšnią įsikelti senais drabužiais aprengtą „žmogystą“. Pirmaisiais metais, pasak idėjos autorės, žagariečius reikėjo įtikinti, jiems įrodyti, jog tai daryti būtina. Antraisiais vos ne stabdyti, nes, pagauti entuziazmo, kaimyno pavyzdžio, šėliojimo nuotaikos, miestelio gyventojai kėlė ne po vieną kaliausę, vis labiau įsitraukė į nepakartojamą ir įdomų žaidimą.
Stebint jį, A. Petrauskienės žodžiais, ne tik galima pamatyti žmonių kūrybinį proveržį, pasireiškiantį noru varnėnų baidyklę padaryti kuo gražesnę, bet ir išskaityti tų namų gyventojų pomėgį, laisvalaikio praleidimo būdą. „Besidomintieji futbolu vyšnioje iškėlė futbolininką, melomanas kaliausę apkarstė kompaktiniais diskais“, – pasakojo „Kaliausių fabrikėlio“ (taip pavadino namelį ant upės kranto) šeimininkė.
Aušra neslėpė: dabar jai ramu, nes žino: žmonės kaliauses, tęsdami tradiciją, statysis. Jai belieka užsiimti savo kiemu ir fabrikėlio veikla. „Toliau vyks edukaciniai užsiėmimai, kuriuose mokomasi daryti kaliauses, čia, persirengus varnėnų baidyklėmis, bus galima atšvęsti gimtadienį, žaisti vandenyje futbolą ir stebėti, kuri, varnėnų ar kaliausių, komanda laimės varžybas“, – lenkė pirštus Aušra ir pridūrė, jog pedagogiką studijuojanti dukra, šiųmečiame „Vyšnių“ festivalyje stepo ritmu šokusi kaliausės šokį, norėtų organizuoti vaikų stovyklas ant Švėtės upės kranto.
Paklausta, ar dukra tęs pradėtą jos darbą, veiklos nestokojanti pedagogė tik nusijuokė ir po kelių akimirkų atsinešė mažų arkliukų maišelį. Kažkada juos nuvežė dukrai į Vilnių, kad prisiūtų uodegas. Prisiuvo, bet visai ne toje vietoje. Taigi lėlininke ji greičiausiai nebus, nes nėra prigimtinės nuojautos, polėkio, dvasios, kurią kažkada savin sugėrė Aušra, mamos nuolat sodinta tarp žaislų.
