1527 m. Užventis vadintas valsčiumi,
1537 m. – miesteliu, 1667 m. – pavietu. 1703 m. Užventis gavo teisę rengti turgų, 1956 m. jam suteiktos miesto teisės, o 2000-aisiais patvirtintas jo herbas – raudoname fone palei Ventos upę šuoliuojantis Pegasas

Tikros Pegaso ganyklos

Sparnuotas auksinis žirgas Užvenčio herbe atsirado neatsitiktinai. Būtent Užventyje kadaise gyveno ir kūrė rašytoja, pedagogė, visuomenės veikėja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Ji Užventyje gyveno ir kūrė 1887–1898 m. Sename dvare, kurį buvo išsinuomoję Marijos tėvai, prabėgo jos gražiausi metai, ji subrendo kaip rašytoja. Čia patirtus įspūdžius ji įamžino savo kūriniuose „Sename dvare“, „Viktutė“.

Užventyje kurį laiką su šeima gyveno lietuvių literatūros klasikė Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė- Žemaitė. Čia esantį dvarą dažnai lankydavo vienas tautinio atgimimo lyderių Povilas Višinskis, nes jo Ušnėnai – visai šalia. XX a pradžioje Užvenčio dvare vaikus rašto mokė Šatrijos Raganos sesuo Sofija Pečkauskaitė.

Miestelį įvairiais laikotarpiais garsino ir daugiau Pegasą pasikinkyti bandžiusių veikėjų. Šiandien jų atminimą saugo dvaro svirne įkurtas Užvenčio krašto muziejus. Muziejų 1965 m. įkūrė garsus šalyje kraštotyrininkas, niekada Užvenčio nepalikęs Vaclovas Rimkus ir, kol tik leido sveikata, juo rūpinosi, puoselėjo. Šiandien muziejaus duris atrakina Gražina Balčiūnienė.

Prie įėjimo į muziejų – rožių krūmas. Jį prieš keliolika metų čia pasodino pirmoji Šatrijos Raganos bendrijos pirmininkė dainininkė Regina Maciūtė, literatūrologė, rašytoja, Vilniaus universiteto profesorė Viktorija Daujotytė ir kiti bendrijos nariai, dalyvavę Šatrijos Raganai skirtoje „Baltųjų rožių valandoje“. Dabar šis renginys yra tapęs tradiciniu. Mažas baltųjų rožių krūmelis (šias gėles labiausiai mėgo Šatrijos Ragana) šiandien jau išaugo į didelį, vešlų krūmą.
Šiandien Užvenčio dvaras ir muziejus laukia nežinia kur užkliuvusių restauratorių. Jau ir darbų konkursas laimėtas, ir darbai jau pradėti, bet statybininkai kažkur pradingo ir nebeskuba panaudoti ES fondų pinigų. Sako, kažkokių popierėlių nesutvarkė.

Nepasidalijo kapinių žemės

Užventis didžiuojasi anų laikų Nepriklausomybės akto signataru, draudžiamos spaudos bendradarbiu, visuomenės veikėju Jonu Smilgevičiumi (1870–1942), garsėjusiu stipria valia ir demokratinėmis idėjomis. Šiandien jam muziejaus kiemelyje yra pastatytas paminklas. Skulptūros autorius J.Smilgevičių pavaizdavo susimąsčiusį, tarsi žiūrintį į savo krašto žmones.

Tačiau Užvenčio žmonės nelabai gražiai pasielgė su signataru, mirusiu 1942-ųjų lapkričio 27-ąją ir palaidotu Užvenčio kapinėse. Prieš keletą metų buvo įsiplieskęs tikras karas dėl jo kapavietės. Šalimais palaidotojo namiškiai ėmė reikalauti, kad signataras „atiduotų“ dalį savo kapo, girdi, jiems neužtenka žemės. Ir signataras „pasislinko“. Kelmės policijos komisariato Prevencijos skyriaus tyrėjas Evaldas Alasauskas sako, kad rietenos kapinėse – tarsi išskirtinis užventiškių bruožas.

Keičiasi ir miestai, ir veidai

Šiandien už ES paramos pinigus tikimasi restauruoti Užvenčio dvarą, kultūros namus, sutvarkyti centrinį miestelio skverą.

Užvenčio veidą pakeitė restauruotas senasis dvaro malūnas. Verslininkai Knyzeliai jį pritaikė šiandienos reikmėms – įrengė sveikatingumo centrą, 50-ies vietų viešbutį, kavinę su pokylių salėmis. Malūne labai dažnai vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, parodos, rengiamos profesionalių dailininkų ir tautodailininkų kūrybinės stovyklos, o jose sukurti kūriniai papuošia Užventį.
Kopūstų karalius

Užvenčio kraštą garsina ir čia ūkininkaujantis Algimantas Vaupšas, kurio kopūstus bei kitas daržoves valgo ir giria visa Lietuva. Ir ne tik. Jo išaugintomis gėrybėmis mėgaujasi Kanados, Ispanijos, Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių gyventojai. Ūkininkas stengiasi įtikti visų skoniams: vienaip kopūstus jis raugia rusų rinkai, kitaip – graikų, dar kitaip – lietuvio stalui. Tai viena jo klestėjimo paslapčių.

Užvenčio skiriamasis bruožas yra ir varnos. A.Vaupšas sako, kad pasodinęs kopūstus, porą savaičių iš mašinos neišlipa ir šautuvo iš rankų nepaleidžia, nes varnos bemat kopūstus sunaikina: išrauna, patikrina, ar ant šaknies nėra kirminiuko, ir rauna kitą. Aną pavasarį varnos daugiau kaip 3 ha kopūstų nurovė, per 100 tūkst. litų nuostolių padarė.

Gyva Rickaus legenda

Užvenčio gatvelėmis dar tebeklaidžioja visoje tarpukario Lietuvoje garsaus Stepono Rickaus atminimas, apipintas įvairiausiomis legendomis. Nesugaunamuoju laikytas Užvenčio valsčiaus plėšikas per savo siautėjimo laikotarpį teistas buvo tik vieną kartą, bet ir iš sunkiųjų darbų kalėjimo jis sugebėjo pabėgti ir daugiau į policijos rankas nebepakliuvo.

Pasak S.Rickų dar atsimenančių žmonių, jis sugebėdavo išsisukti iš kebliausių padėčių, maustydavo ir policininkus, ir savo aukas. Nors Užventyje bei aplinkinėse vietovėse būdavo iškabinėtos S.Rickaus nuotraukos ir už jo įskundimą buvo siūlomas didelis atlygis, žmonės tuo nesusigundė. O ir atpažinti S.Rickų buvo nelengva, nes jis ir kunigu, ir luošiu, ir ponaičiu persirengdavo. Informacinis dienraštis ABC 1933 m. taip apie S.Rickaus gaudynes rašė: „Sugavo du Ricku, o kokie keturi pabėgo.“

Kita vertus, S.Rickaus įskųsti užventiškiai neturėję dėl ko, nes jis savo krašto žmonių neskriausdavo, netgi priešingai, iš turtingųjų atėmęs varguolius sušelpdavo. Užventiškiams jis buvo tarsi svieto lygintojas Tadas Blinda, plėšikavęs gretimoje Luokėje. Tik S.Rickaus galas nebuvo toks liūdnas kaip T.Blindos. Tiesą sakant, jo galo niekas nė nežino, nes paskutinės žinios apie garsųjį plėšiką atėjo iš Lenkijos, jau prasidėjus karui.