Romantiškam bendravimui tai tikrai netinka, ypač jo pradžiai. Tik santykiams nusistovėjus, minėtas klausimas darosi įmanomas, ypač jei klausime atpažįstama ironija, žaismė ar bent stiprus kūniškas potraukis.
Manau, kad zambiai mielai praktikuoja tokio pobūdžio džigi džigi. Jie garsėja didžiuliu ŽIV/AIDS infekuotųjų skaičiumi. Be to, tradiciniai šokiai neblogai perteikia tai, kas svarbiausia. Teko stebėti kelis prastai apšviestus (todėl nėra vaizdinės medžiagos) pasirodymus.
Daugiausia laiko skiriama poriniams šokiams, kuriems akomponuoja keli būgnai ir balsai. Šokio idėja paprasta ir nesunkiai atpažįstama net ir nesuprantantiems dainuojamo teksto: vienoje pusėje stovi būrelis merginų, kitoje – analogiškas skaičius vaikinų. Šokėjų apranga minimali. Aktyviai judindama klubus (arba kaip pasakytų senoliai – raitydama rietus) viena mergina patraukia vaikinų link, nekeisdama judesių apeina visus vyrukus, parodo ir/ar apžiūri „prekę“. Po apžiūros paskui merginą į vidurį išeina kuris nors vaikinas ir laikydamasis minimalios (kelių centimetrų) distancijos visą laiką juda jai už nugaros.
Judesiai sinchroniški, daugiausia judinami klubai. Paskui tą patį kartoja kitos poros. Sprendžiant iš šūksnių, šokyje esama tam tikrų subtilių elementų, kurie sukelia kitų šokėjų pritarimą. Man jų įžvelgti nepavyko. Bene geriausiai bendrą šokio vaizdą perteikia vienos jaunos (tikrai nedavatkiškai atrodančios) amerikietės šūksnis: „Oh, my gosh, they‘re f***ing...!“
Manau, kad Zambijai puikiai tiktų ironiškai nusiteikusios rusų grupės Запрещенные барабанщики«здесь правит не тот, у кого есть бумага, а тот, у кого длинней джага джага...» eilutės apie kažkokią egzotišką salą Karibuose: (suprask, čia valdo ne tas, kuris turi popierių, o tas, kurio ilgesnis džiaga džiaga arba džigi džigi...).
Pažįstama velsietė mokytoja itin šaltai ir rezervuotai, t.y. slėpdama nepasitenkinimą ir sutrikimą, sureagavo į klausimą, ar Zambijoje jau bandė džigi džigi. Trumpam ji buvo visiškai tikra, kad jos – pagyvenusios ir padorios ledi – klausiu apie seksualinius nuotykius Zambijoje. Jos reakcija privertė žaibiškai sureaguoti ir paaiškinti, kad Zambijoje džigi džigi reiškia ne seksą, o vietinį stiprų alkoholinį gėrimą. Kuris yra nemažiau egzotiškas už įprastą žodžių junginio „džigi džigi“ skambesį.
Taigi kas gi tas zambiškasai džigi džigi? Apie džigi džigi sužinojau dar Lietuvoje. Iš atsipūtusio savanorio Gedimino, kuris pusmetį darbavosi Zambijoje. Tarp rekomendacijų apie Zambiją pasitaikė raginimas paragauti vietinio alkoholio, pilstomo į kažkokias mažas talpas ir vadinamo džigi džigi. Kadangi Gediminas abstinentas, sužinoti, koks džigi džigi skonis, nepavyko. Taigi pirma diena Lusakoje. Pirmas prekybos centras. Žvilgsnis į nuviliantį alaus pasirinkimą. Entuziastingos egzotiškojo džigi džigi paieškos. Deja, bergždžios. Mažų stipraus alkoholio talpų ten išvis nebuvo. Įdomumo dėlei paminėsiu, kad stipraus zambiško alkoholio standartiniuose 0,7 l buteliuose (viskis, romas, degtinė) kainos prekybos centruose svyruoja nuo 15000 iki 25000 kvačų (maždaug nuo 8 iki 14 litų). Užsieniniai svaigalai Zambijoje brangesni nei Lietuvoje.
Paaiškėjo, kad džigi džigi reiktų ieškoti turguje, tikrame vietinių turguje. Kamwala turgus Lusakoje – Gariūnų dydžio, tik chaoso jame nepalyginamai daugiau. Ilgokai teko vaikščioti po turgų, kol šalia neaiškios paskirties bačkų rietuvės pasirodė alkoholio parduotuvė. Durys grotuotos. Parduotuvė visa pridulkėjusi. Prekės sumestos į dėžes. Estetika ir grožis, švelniai tariant, nėra prioritetai. Tarp dėžių ir stelažų geriausiu atveju telpa šeši-septyni pirkėjai. Jei pirkėjų daugiau (dažniausiai taip ir būna), durys užrakinamos, ir tik išėjus vienam pirkėjui, įleidžiamas kitas. Parduotuvės savininkas – arabiškos išvaizdos impozantiškas ūsorius. Prie kasos jam pagelbėja vietinė mergina. Tačiau pagrindinį vaidmenį atlieka jaunuolis, kuris tarp stelažų dirba prekių žinovo, durininko ir kroviko darbą.
Ten ir sužinojau, kas yra džigi džigi. Pasirodo, kad tai 45° stiprumo brendis, viskis arba ananasų spiritas, supilstyti į minkštus plastikinius 35 – 60 ml. talpos maišelius. Maišeliai sujungti po dešimt. Vienas nuo kito atplėšiami kaip bilietai arba prezervatyvai. Sumanymas šiek tiek primena rusų arba estų idėją pilstyti degtinę į plastikinius jogurto indelius. Tačiau afrikietiška ergonomika pasirodė gerokai pranašesnė. Ypač nešiojimo(si) ir slėpimo(si) požiūriu. Vietiniai labiausiai mėgsta džigi džigi nešiotis priekinėje marškinių kišenėje. Spėju, kad net pasididinto saugumo oro uostuose dėl džigi džigi neturėti kilti problemų. Užtektų sukaišioti maišelius į rūbų kišenes, kurių keliautojai tiesiog privalo turėti daug. Žmonių gi neskanuoja, o metalo detektorius į plastiką ir spiritą nereaguoja.
Džigi džigi maišelių po vieną neparduoda. Reikia pirkti maišą, kuriame telpa 20 vienetų. Visos rūšys kainuoja 7000 kvačų (mažiau nei 4 lt). Nesvarbu ką perki – brendį ar ananasinę, 1,2 ar 0,7 l. Tiesa, man pavyko išprašyti kelis pavienius maišelius. Pradžioje parduoti nenorėjo, tačiau greitomis sukurpta istorija padėjo įsigyti keletą skirtingų rūšių maišiukų. Papasakojau apie draugus Europoje, kurie niekada nieko panašaus nėra nei matę, nei ragavę...
Atskiro dėmesio reikalauja džigi džigi pavadinimai. Pasirodo, Zambijoje irgi esama tendencijos pigaus alkoholio pavadinimuose nurodyti galimas vartojimo pasekmes. Tos pasekmės gali būti dvejopos – susijusios arba su jėga, arba su aukštesne klase bei gyvenimo kokybe. "Jėgingą" poveikį atstovauja šie džigi džigi pavadinimai: „Kick“ (Spyris), „Double Punch“ (dvigubas smūgis), „Rambo“. Beje, įdomu tai, kad „Rambo“ etiketėje vaizduojamas iki pusės nuogas Silvesteris Stallone su bokso pirštinėmis. Vadinasi, turėtų būti ne Rambo, o Rocky, bet kam tai rūpi...
„Royal Touch: Irish Cream“ (Karališkas prisilietimas: airiška grietinėlė; įdomu, ką, gamintojų manymu, airiai turi bendro su karaliais?), „Officer‘s: Drink and Dance“ (Karininko: gerk ir šok), „Diamond“ (Deimantas, kurį ant gėrimo, skirto išimtinai juodaodžiams, simbolizuoja baltaodė moteris). Esama ir keleto keistų pavadinimų: „K 500: Export Quality“ (nemanau, kad tai apie Sony-Ericsson, veikiau tai prekinis kažkokios ruberoido klijavimo priemonės ženklas arba nikelio ir vario lydinys) ar „Suzi Red Wine: Pure Cane Spirit“ (Suzi raudonas vynas: grynas cukranendrių spiritas; nesupratau kaip tai įmanoma, bet tai juk Afrika...).
Koks džigi džigi skonis? Keistas. Nei viskis, nei brendis neverti savo pavadinimų. Na, o ananasinė produkcija yra ne kas kita kaip prasta aromatizuota degtinė, t.y. pilstukas su ananasiniais čiulpinukais. Bene geriausiai ananasinių džigi džigi rūšių skonį reziumavo pažįstamų amerikiečių verdiktas: „Smells like pineapple, tastes like gasoline...“ (ananasų kvapo benzinas). Poveikis nežinomas, mat vienus purto jau nuo pirmo gurkšnelio, kiti per kelis kartus išgeria visus 35 ar 60 ml, tačiau antro džigi džigi maišelio jokiam muzungai nebesinori. Nebent po kelių valandų ar kitą dieną...
Ragaudamas džigi džigi suvokiau, kad istorija apie gurmaniškus draugus iš Europos neturėjo pasirodyti labai įtikinama. Bandžiau įsivaizduoti kokį užsienietį, kuris Lietuvos pilstuko pardavėjams rimtai aiškina apie jų siūlomo produkto kokybę ir išskirtinumą... Džigi džigi pardavėjui, matyt, suveikė vienas iš dviejų argumentų – arba rasinis, arba finansinis. Pirmu atveju pilstuko „gurmaniškumas“ buvo nurašytas ekstravagantiškiems muzungų pomėgiams. Antru atveju galbūt nuspręsta parduoti likutį ir bent šį tą už jį gauti...
Vietinių tarpe džigi džigi populiarus. Pigaus alkoholio parduotuvėse visi pirko išimtinai džigi džigi. Gatvėse dažnokai teko matyti įtartinas marškinių kišenes su neryškiomis džigi džigi kontūrų apybraižomis. Kartais viešose vietose pakvipdavo vakarykščio džigi džigi garais. Na, o pagrindinis džigi džigi populiarumo požymis – gatvėje besimėtančios šiukšlės, tarp kurių "išdidžiai" puikuojasi džigi džigi maišeliai. Tai ypač pastebima autobusų stotelėse ir kitose žmonių susibūrimo vietose.
Tikiuosi, kad lietuviai plastikinės taros gamintojai neskaitys šio teksto ir nesusigundys tokia Zambijos egzotika, nes... Patys suprantate...
