1924 - 1928 metais ekspedicijos metu į Indiją čia keliavęs Nikolajus Rerichas Altajų pavadino „Vartais į Šambalą“, o savo potyrius vėliau aprašė knygoje „Altajus – Himalajai“. Ne vienas yra skaitęs Vytauto Almanio knygas apie Altajų, apie klajones po kalnuotąją taigą, beieškant sniego žmogaus egzistavimo įrodymų.
Mes į Altajų vykome su Lietuvos keliautojų sąjungos prezidento Algimanto Jucevičiaus organizuotos turiados dalyviais ir pagrindinis mūsų tikslas buvo įkopti į Beluchos viršūnę.
Atvirtai pasakius, nesitikėjau ją pasiekti, nes buvau girdėjęs daug kalbų apie jos rūstybę ir nenorą įsileisti lengvatikių. Draugas perspėjo: “Pasiruošk netikėtumams, tai vieninteliai mano aplankyti kalnai, kuriuose ir vienas būdamas visuomet jaučiau kažkieno buvimą šalia. Tai keistas jausmas.. Jis nekelia panikos, tačiau lengvas nerimas persekiojo per visą kelionę po Altajų“.
Panašų jausmą esu patyręs ir aš Sajanuose, todėl buvau tam pasiruošęs.
Atvykus į Tiungurą, kaimelyje važiuojamas kelias baigėsi ir prasidėjo arklių takai, vedantys į taigą ir kalnus. Pro jį teka veržlioji Katūnė, kuri daro gražią kilpą, o jos ištakos prasideda Beluchos papėdėje. Kaime yra dvi parduotuvės, kurių apyvartą sezono metu papildo atvykstantys turistai ir alpinistai, pasišovę pamatyti aukščiausią Sibiro viršūnę – Beluchą. Gyvena čia altajiečiai rąstų trobose, šalia kurių būtinai stovi „ailas“ – medinė jurtos formos vasaros virtuvė, o taip pat prie vartų meniškai drožinėtas stulpas, skirtas arkliams pririšti. Dalis altajiečių yra stačiatikiai, tačiau didžioji dauguma pasilikę šamanizmo įtakoje, o jų religijoje persipynę burchanizmo, budizmo ir panteizmo elementai.
Altajiečiai keistoki, bet draugiški žmonės. Jie labai neatsparūs alkoholiui. Išgėrę ima krėsti įvairiausius pokštus ir yra nenuspėjami. Mums pasakojo, kad prie laužo velnio lašais pavaišintas altajietis išsitraukė iš balno dėklo šautuvą ir ėmė pyškinti į žvaigždėtą dangų. „Noriu kepto mėnuliooo ...“ - šaukė šaudydamas į viršų. Kitas porino, kaip įkaušęs namų šeimininkas liepė mylėtis su jo žmona, o jeigu ne, nušaus... Vos spėjo išnešti kudašių. Taigi buvome pasiruošę įvairiems nuotykiams.
Penkiasdešimt kilometrų atstumą priekalnėmis ketinome nužygiuoti per tris dienas. Trijų savaičių maisto atsargoms nugabenti pasamdėme arklius, joks kitas transportas ,išskyrus sraigtasparnius, ten nevažiuoja.
Pirmoji diena prabėgo nerūpestingai, žingsniuojant palei Kučerlos upę, per taigą. Tik dabar supratau, kodėl Altajus vadinamas „strana belovodje“ – baltojo vandens šalimi, nes vanduo upėse primena pieną, o užvirintoje arbatoje visuomet lieka baltos nuosėdos. Gal tai mineralai ar kažkoks dumblas, tačiau specifinio skonio jie nepriduoda. Pirmą naktį nakvojome po atviru dangumi, nes palapines buvome pririšę prie nešulinių arklių, o šie mus pralenkė ir nebebuvo jų kaip pasivyti.
Kartu su varovais jojo arklį išsinuomojusi Vilija. Iki tol ji žygiavo virtinės gale, nežinia kodėl, gal pasijuto nekaip? Tačiau kai ji besišypsodama prajojo pro šalį, neįtarėme nieko bloga. Naktis buvo nešalta, ir visų laimei - be lietaus. Laužas degė dar miško zonoje netoli perėjos, kurios tądien nepajėgėme įveikti. Kitą rytą su saule įveikėme perėją, susitikome su Vilija ir, rodėsi, viskas klojasi gerai, tereikia džiaugtis, jog po ilgos kelionės lėktuvais ir autobusais galime grožėtis kalnų peizažu.
Kai paklausiau vado, kiek šiandien teks įveikti perėjų, šis netgi supyko: „Prirašysi ten į dienoraštį, jog 18 perėjų per dieną įveikėm... Tokios čia perėjos, jos netgi pavadinimų neturi“.
"Duosim, jeigu nėra", - prieštaravau aš... „Tai pavadink jas: Avies spiria, Arklio pėda, Putpelės kakutis...- šypsosi A. Jucevičius.“ "Taip ir parašysiu", - atsakiau.
Diena prabėgo nepastebimai, mus ir vėl pralenkė arkliai. Vilija guodėsi, kad joti nėra taip lengva, kaip rodosi, nes arkliai dažnai klumpa, atsipalaiduoti nėra kada, tenka visą laiką saugotis. Vakaro žaros buvo užburiančios, tik vienas Arūnas blaškėsi po tyrus, nes kažkur besiprausdamas paliko kelnes. Mus ėmė juokas, o jam tai buvo didelis rūpestis, juk be neperšlampamų kelnių per lietų būsi išskalbtas...
Akkemo ežeras, verčiasi kaip Baltasis, tačiau ezoterikai jį skaito iš kito galo – Mekka... Pamatęs pakrantėse daugybę palapinių, nustebau jų gausa. Visi sutikti žmonės sveikinosi su šypsenomis veiduose. Sužinojau, kad čia dvi kategorijos keliautojų: pirmieji - alpinistai ir turistai, ketinantys įkopti arba jau nusileidę nuo Beluchos; antrieji – bendriniu pavadinimu „rerichistai“, atvykę čia medituoti ir atstatyti fizinę bei emocinę sveikatą, kiti - tapyti paveikslus ar studijuoti Tibeto mediciną ir rinkti vaistines žoles. Matėme iš plokščių akmenų sudėtų įvairių stupų, vaizduojančių nušvitusį Budos protą. Ant kai kurių akmenų buvo išraižyti įvairūs ezoteriniai ženklai.
Aplinka tvarkinga, nors niekas jos neprižiūri. Čia pačių turistų įrengti netgi lauko tualetai. Stebina ir tai, kad palapines su nereikalingais daiktais palieka čia pat ir niekas jų nesaugo, o sugrįžus viską randi vietoje. Kažkokia Rericho komunos dvasia, lyg nuo viršūnių nusileidę debesėliai, tvyro abipus ežero. Šalia įsikūrėme stovyklą.
Keista, bet mūsų nepasitiko Vilija... Atradome ją gulinčią palapinėje. Pagalvojome, kad apsirgo, tačiau vėliau mūsų grupės daktaras Edvinas pranešė, kad merginą ištiko insultas. Gelbėtojų sraigtasparnis atskrido kitą rytą. Kai jis pakilo į orą, visi atsidusome lengviau, nes manėme, jog Gorno Altajske gydytojai spės ją išgelbėti. Deja, po kelių dienų merginą ištiko koma, ji nebeatsigavo...
Į aklimatizacinį žygį išėjome apimti slogios nuotaikos, nors kas nutiko mūsų draugei, tuomet nenutuokėme. Užkopę į greta esančią viršūnę, pamatėme Beluchą. Ji mums išsklaidė slogutį ir tarsi kvietėsi išbandyti savo jėgas. Nors oras iki šiol (visą savaitę) buvo puikus, išgirdome atidundant griaustinį. Štai Belucha siunčia mums linkėjimus, pamanėme ne vienas. Po radialinio žygio į stovyklą grįžome tik vidurnaktį.
Kadangi buvo po lietaus, viena mergina paslydo ir susilaužė nosį, be to, tamsoje patekome į „kvailių kelią“ - taip vadinosi gigantiškų riedulių pakrantė. Po dienos poilsio, kitądien patraukėme jau link ledyno viršūnės. Mus pasitiko lietus, o kiek aukščiau - ir šlapdriba. Mane gelbėjo apsiaustas, gautas dovanų išlydint, apgaubiantis kartu ir kuprinę. Draugams seniai per nugarą tekėjo upeliai, paversdami ėjimą ledynu nepakenčiamu. Raimis netgi pasiūlė sisioti nenusimovus kelnių, vis vien šlapios, o taip net bus šilčiau...
Dalis mūsiškių nutarė grįžti į stovyklą prie ežero, vistiek jie į Beluchą neketino kopti. Buvome sušlapę, sušalę, pavargę ir jėgos jau ant ribos. Staiga viršuje pamatėme maža geltoną taškelį - tai palapinė. Reiškia, kad prieš 50 metų Tomsko turistų atrasta morenos sala, kurioje visi ilsisi prieš viršūnę, jau arti! Drebėdami statėme palapines, jos mūsų vienintelė prieglauda ir išsigelbėjimas.
Naktį snigo, todėl sušlapo palapinės šonas, prie kurio gulėjau, ir, aišku, mano miegmaišis. Paryčiais, kad sušilčiau, įsikišau pūkuotę į miegmaišį. Rytas nežadėjo nieko gero. Nors kelinta diena snigo, nuo viršūnės rizikuojant nusileido grupė alpinistų iš Tomsko. Tarp jų sutikau II kurso studentę, kuri studijuoja žurnalistiką ir ruošiasi tapti TV laidų vedėja. Paprašau Annos pasidalinti įspūdžiais:
„Mano viduje, regis, viskas pasikeitė. Aš tikėjau, kad Belucha keičia žmones, jų mintis, pasaulėžiūrą, tačiau neįsivaizdavau, kad ji pakeis tiek daug. Ačiū, Belucha, kad leidaisi įkopiama. Greičiausiai visi, kas ketina ją pasiekti, mainais nori kažką gauti. Ir gauna. Jie tampa stipresniais, išmintingesniais, ištvermingesniais. Jų kasdieninėje miesto rutinoje viskas kardinaliai pasikeičia. Galiausiai suprantama, kad buitinės problemos visai nėra problemos, o šiaip kažkokie menkniekiai“.
Klausiausi ir mąsčiau, jog bepigu jai filosofuoti, kai viskas jau praėjo ir nuo viršūnės laimingai jie nusileido.
Lauke ėmė pustyti ir spausti šaltukas.
Sutemus sutiktas Algimantas vienareikšmiškai pareiškė, kad dėl lavinų grėsmės mums belieka tik sugrįžti atgalios. Nuotaika panaši į mano sušalusį batą, gulintį palapinės prieangyje. Net neįsivaizdavau, kad po sniegą braidysiu su vasarinėmis basutėmis.
Kai barometro stulpelis ėmė kilti, žinome, jog orai gerės - tai teikė paskutinę viltį pasidairyti nors nuo Delane perėjos. Ji 2B sudėtingumo kategorijos, todėl kabinome virves ir lyg troleibusai prisirišome prie jos, kad ledo siena nenugarmėtumėm į apačią. Oras puikus, danguje nei vieno debesėlio, aplink neaprašomai jaudinanti ir nuostabi kalnų panorama. Kadangi esu užkietėjęs gražių vaizdų kolekcionierius, užmerkdamas akis, lyg fotoaparato objektyvo užsklandą, užfiksuotus vaizdus pasidedu į „galvos stalčių“. Jau turiu sukaupęs nemažą tokių vaizdų kolekciją, tik gaila, jog pasigrožėti jais kiti negali...
Jau žinome, kad trauksime tolyn į viršų link Berelskoje sedlo – barometras rodo stabiliai aukštą slėgį, orai laikysis dar porą dienų geri, to pakanka įkopti į viršūnę. Prieš akis atsivėrė platūs ledo tyrai, tai Mensu ledynas, pasidengęs storu sniego sluoksniu. Tai kartu ir sudėtinga kelio atkarpa, nes vingiuoja tarp milžiniškų plyšių. Priekyje Vladimiro Vysockio perėja ir Laisvosios Korėjos viršūnė. Kažkuris klausiame, kuri tai laisvoji, Pietų ar Šiaurės Korėja? Pavadinimai buvo duoti sovietmečiu, todėl per daug nesukame galvos dėl ideologijos atspalvio, juolab mes jų nešturmuojame, o užsukame dešiniau. Prieiname stačią uolų ir ledo sieną, kuri neoficialiai vadinama „bratskaja mogila“ – jos šlaituose guli amžiams pasilikę net šeši alpinistai, vienas iš jų vilnietis Zigmantas Chvojnickis, prieš 20 metų nugarmėjęs nuo Beluchos viršūnės sniego karnizo žemyn. Jų nesurado ir gelbėtojai.
Ankstus rytas, dar tamsu. Kojas nesunkiai įkišu į šlapius, tačiau nesušalusius batus. Norint, kad batai per naktį nesušaltų, juos reikia kišti į miegmaišį, tačiau čia padariau atradimą – juos įvyniojau į polietileninius maišelius ir lauke užkasiau į sniegą. Ryte tuos maišelius užsimoviau ant drėgnų kojinių, tai padėjo man nenušalti pėdų. Saulėtekis mus pasiveja jau netoli viršūnės papėdės.
Svarstėme. kurios valstybės pusėje pasirodė saulė? Kinijos, Mongolijos, Kazachstano ar Rusijos? Mat visos keturios išvardintos valstybės priartėja prie Beluchos viršūnės, matyt, šis kalnas iš tiesų ypatingas. Kopiame sudėtingesniu 3B, tačiau mažiau pavojingesniu sniego lavinomis maršrutu. Tai užtrunka gana ilgai. Daugelio galvoje tuomet sukosi viena mintis – o kaip nusileisime? Kopti į viršų yra lengviau, todėl ir katinai nuo medžių dažnai patys nenulipa... Oras puikus, todėl nors ir pavargę visi dvidešimt pasiekiame viršūnę. Mintyse skamba himnas kalnams: „Kalnai, kalnai, kas jūsų grožį apsakyti gali...“
Pernelyg džiaugtis dar anksti - tai žino kiekvienas kalnietis, todėl ruošiamės atgalios. Per akimirksnį kažkur iš apačios pakyla debesys ir visus apima nerimas. Sutarėme su rusų grupe leistis žemyn bendrai, sukabiname visas mūsų ir jų turimas virves, ir tai nusidriekia daugiau negu pusės kilometro atkarpa. Belaukiant tarpinėse stotelėse, kol atsilaisvins virvė, sušalęs į ragą galvoju, kokia trapi mūsų būtis, ir kiek nedaug tereikia, kad ji nutrūktų... Užtenka atriedėti sniego lavinai ar nuriedėti nuo viršaus akmeniui, atsisegti karabinui ar išsprūsti ledsriegiui ir tu pasilieki šiame grožyje... Amžinai.
Mums lemta nusileisti laimingai dar iki tamsos. Žingsniuoju ledynu į stovyklą lyg robotas, nes tai buvo sunkiausia kelionės diena, tačiau viduje jaučiau didelę palaimos erdvę. Rodos, nužengiau iš paties dangaus, pasisvečiavęs pas Šv.Petrą. Alkanas ir ištroškęs kūnas bandė priminti, kad esu surėdytas ne vien iš sielos. Prietemoje pakėliau galvą aukštyn ir išvydau virš savęs pakibusį jauną mėnulį. Su malonumu sušveisčiau dabar porciją kepto mėnulio ir nesiraukydamas užgerčiau baltai drumzlino Katūnės vandens.
Apačioje lyg jonvabalius pamačiau mažas švieseles. Tai anksčiau nusileidę draugai stovykloje verda arbatą. Greičiau į apačią. Mano viduje išties kažkas pasikeitė. Anna buvo teisi - Belucha keičia žmones...
