Nedidelė šalis rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje gali didžiuotis net kelių skirtingų tipų klimatu. Dėl jų gausos čia netrūksta gyvūnų ir augalų. Nors ir įvairus, klimatas šiame krašte gana švelnus. Dėl to čia pakelėse linksta citrinmedžiai ir apelsinmedžiai, vaisius nokina figmedžiai ir alyvmedžiai, jų miškeliuose gerai įsiklausius galima išgirsti rėkiant hieną ar šakalą. Vietos ūkininkai gali didžiuotis javais – šalį nuniokojus ne vienam karui, išdegintuose plotuose atauginami miškai užtikrina sumažėjusią dirvos eroziją. Nepaprasta gamta – nepaprastos ir tradicijos!
Septynių šalių bruožų turinti virtuvė
Izraelis didžiuojasi išskirtine virtuve. Ir ne veltui! Patiekalų gausa ir unikalumas tiesiog stebina, Izraelio virtuvei įtakos turėjo Viduržemio jūros, kaimynų arabų, Artimųjų Rytų šalys, Rytų Europa. O patiekalai tikrai nepaprasti! Štai nacionalinio patiekalo falafel, gaminamo iš mirkytų avinžirnių, sumaltų su prieskoniais, ir pitos, įdarytos smulkintomis salotomis ir žemės riešutais, galima rasti kiekviename Izraelio mieste ir kaimelyje.
Vienas populiariausių patiekalų – shawarma. Tai smulkiai supjaustyta ir apkepta mėsa, patiekiama pitoje ar lavaše, Lietuvoje tokį patiekalą įprasta vadinti kebabu. Dėl Viduržemio jūros regiono įtakos Izraelio maiste naudojama daug čia pat augančių prieskoninių žolelių, ypač laukinių raudonėlių. Visi patiekalai Izraelyje patiekiami su garnyru ir salotomis. Na, ir, žinoma, medus. Jis Izraelio virtuvėje labai svarbus.
Šis produktas naudojamas gaminant visus saldžiuosius patiekalus. Populiariausi – teiglech, meduje išvirta tešla, ir farfel, malti macai su riešutais meduje. Į šalį atsikrausčius daugiau nei septynių skirtingų valstybių gyventojams, gerokai padidėjo tradicinės virtuvės įvairovė. Dauguma žmonių į šalį atvyko prieš šešis dešimtmečius, kai ji dar vadinosi Palestina ir su Didžiąja Britanija kovojo dėl nepriklausomybės.
Žydų bendruomenės įkūrimas šiame regione buvo didžiulis iššūkis ne vienam atvykėliui iš Rytų Europos, tačiau gyvenimą naujoje vietovėje lengvino pamėgti papročiai ir tradicinės virtuvės patiekalai, kurie plaukė iš Lenkijos, Vengrijos ar Rusijos.
Pienui ir mėsai – atskiri stalai
Košerinė žydų virtuvė – viena įdomiausių ir, ko gero, labiausiai mitais ir legendomis apipintų temų. Tiesa, daug kam atrodo, kad košerinės virtuvės taisyklių jau nebepaisoma. „Netiesa“, – atsakytų daugelis žydų. Tad vis dėlto kas ta košerinė virtuvė?
Košerinis – „tinkamas“ ir „teisingas“, be to, šį žodį galima taikyti ne tik maistui. Košerinis gali būti ir daiktas ar net žmogus. Na, grįžkime prie virtuvės. Košerinėje virtuvėje svarbiausia tinkamai pasirinkti maistą, indus ir vadovautis tam tikromis taisyklėmis. Anaiptol ne visi produktai ar daiktai gali būti košeriniai! Štai kad ir mėsa, košerine ji laikoma tik tuomet, jei gyvūnas papjautas greitai ir neskausmingai. Tiesa, skersti gyvūnus gali tik ritualinis skerdikas.
Labai svarbu ir valgio gamyba: iki šių dienų gaminant draudžiama maišyti mėsos ir pieno produktus. Be to, negalima valgyti kiaulienos ir kai kurių rūšių paukštienos ar žuvų. Nežinančiajam gali būti sunku suprasti, tačiau per amžius susiformavusios tradicijos lengvai įkandamos kiekvienam Izraelio gyventojui. Štai skirtingiems dienos valgiams gaminti naudojamos ir skirtingos virtuvės pusės, o tradiciškai įrengtuose žydų namuose paprastai yra dvi viryklės, dvi kriauklės, du skirtingi indų ir įrankių komplektai.
Religingesni žydai netgi turi du šaldytuvus ir porą skirtingų staltiesių komplektų. Šeimininkės pusryčius gamina iš pieno produktų, o vakarienę – iš mėsos. Taip naudojamos atskiros virtuvės pusės ir kartu derinamas maistas. Daugiau kaip 80 proc. Izraelio gyventojų yra žydai. Nors tik dalis jų laikosi griežto mitybos režimo, vadinamo košerine virtuve, vis dėlto daugumoje restoranų maistas ruošiamas laikantis būtent šių tradicijų.
Ypatingos švenčių tradicijos ir patiekalai
Izraelyje apstu švenčių! Kiekviena jų labai savita ir išskirtinė. O maistas ir tradicinės šventės – neatsiejami dalykai. Viena svarbiausių švenčių – Pesach. Tai išėjimo iš Egipto šventė. Ji simbolizuoja dešimtąją iš Išėjimo knygoje aprašytų Egipto bausmių, kai buvo išžudyti Egipto naujagimiai, o žydų namų, pažymėtų nekalto avinėlio krauju, mirties angelas nepalietė.
Šventės periodu draudžiama valgyti raugintą duoną ir kitus raugintų produktų patiekalus, be to, namai „švaros naktį“ prieš šventę turi būti sutvarkyti taip, kad juose neliktų nė trupinėlio duonos. Svarbiausiu valgiu laikomi macai – plokšti neraugintos tešlos paplotėliai. Visą šventės laikotarpį vengiama raudonos spalvos.
Ne viena žydų šeima šios šventės periodu iš namų išneša draudžiamus maisto produktus ar netgi turi specialių indų, kuriuose niekada nebuvo gaminti raudoni patiekalai, rinkinį. Šventinės vakarienės tvarka labai griežta: ant stalo turi būti vergovę simbolizuojančių patiekalų, pavyzdžiui, karčių žolelių, kiaušinių, įmerktų į sūdytą vandenį, ar krienų, skaitomos tam tikros maldos ir giedama. Įdomu ir tai, kad patiekalai skaitant žydų išėjimo iš Egipto istoriją turi būti valgomi nustatytu metu ir tam tikra tvarka.
Kita svarbi šventė – Naujieji metai. Tiesa, jie būna ne žiemą, kaip esame pratę, o rudenį. Mėnuo iki Naujųjų metų skiriamas susikaupti ir sielai atsigauti, atgailai prieš dievą ir susitaikyti su žmonėmis. Šiuo laikotarpiu daug dėmesio skiriama labdarai ir mirusiems artimiesiems. Viskas tam, kad „švaria siela“ pasitiktų naujuosius metus. Šventės dieną sinagogoje pučiamas avino ragas, žmonės eina prie upės ir melsdamiesi iškrato drabužių kišenes. Tikima, kad taip išsivaduojama iš nuodėmių – jas nusineš vanduo. Vėliau vyksta puota, kurios pagrindinis akcentas – apvali challah (baltos duonos kepinys) ir obuoliai.
Tradiciškai obuolių ir challah gabaliukai mirkomi meduje ir valgomi linkint „sėkmingų ir saldžių metų“. O Rytų Europos žydai, taip pat ir Lietuvos, valgo su visa galva patiektas žuvis ir vieni kitiems linki „būti galvoje, o ne uodegoje“.
Gruodžio 25-ąją, kai visas pasaulis švenčia Kalėdas, žydai mini Chanuką. Ši diena žymi pergalingą Judėjos sukilimą prieš helenistinę valdžią. Sukilimą sukėlė Antiochas IV Epifanas. Jam valdant žmonės buvo persekiojami dėl religinių įsitikinimų. Buvo uždraustas apipjaustymas, šabo ir kitų švenčių šventimas bei Toros studijos. Chanuka – ne karinės pergalės, o tikėjimo ir dvasinės šviesos šventė.
Talmude užfiksuota legenda, kad išniekintoje Šventykloje buvo rastas vienintelis ąsotis alyvų aliejaus, skirto Šventyklos žvakidei – menorai. Šio aliejaus užteko septynioms dienoms, kol nebuvo atvežta naujo. Štai kodėl Chanuka švenčiama septynias dienas ir kas dieną uždegama po žvakę. Chanukos šventės dienomis įprasta valgyti blynus, spurgas ir kitus aliejuje pagamintus patiekalus. Per Chanuką vaikams dovanojama pinigėlių, jie net vadinami Hanukkah geld.
Pirmo pavasario mėnesio 14 ir 15 dienomis švenčiama linksmoji burtų šventė – Purim karnavalas. Biblinėje Esteros knygoje rašoma apie Persijos žydams grėsusį išnaikinimą ir Persijos karaliaus mylimosios Esteros stebuklą. Pasakojama, kad dėl jo žydai buvo ne tik išgelbėti, bet ir nugalėjo savo priešą, karaliaus patarėją Hamaną, kuris burtais šią dieną išrinko kaip žydų išnaikinimo dieną. Natūralu, kad per burtų šventę skaitoma Esteros knyga – nedidukas tekstas, surašytas ant ritinėlio. Kaip žydų bendruomenės vienybės simbolis, tą dieną dalijamos dovanos vargšams, šventinės dovanos siunčiamos iš namų į namus.
Linksmoji šventė išsiskiria ir ypatingomis puotomis, per kurias nevengiama alkoholio. Unikalios šventės švenčiamos ypatingai. Tačiau, ko gero, ir visų pasaulio žodžių neužtektų aprašyti jausmams, užplūstantiems šventinei nuotaikai tiesiog sklandant ore. Tūkstantmečius skaičiuojančios tradicijos atgyja ir šiandien. Netikite? Užsukite per šventes!