„Duonos kelias“ – taip pavadinto žygio metu dviratininkai keliavo dulkėtais Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos laukų keliukais, susitiko su misionieriais ir dvasiškiais, aplankė paprastus kaimo žmones, palydėjo į laukus javų kombainus, o prie Baltijos pajūrio nuvežė savo pačių iškeptos duonos.
Duona - jos ieškotojams
Prieš išvykstant į žygį, klubo „Žolinčių akademija“ vadovė Danutė Kunčienė „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad šis jau ketvirtą vasarą vykstantis žygis turi gilią prasmę ir gerą tikslą.
- Žygį organizuoja Jokūbavo sveikuolių klubas „Atrandu save“, o mūsų klubas – jų partneris šiame projekte. Prieš ketverius metus kilo idėja nuvažiuoti prie jūros dviračiais ir nuvežti duonos. Kodėl duonos?
Mums jau įprasta, kad lietuviai, ieškodami geresnio duonos kąsnio, išvyksta iš savo šalies į užjūrius. Mes, iškepę naminės duonos, vykstame su jos kepalėliais prie jūros, simboliškai laukdami išvykusiųjų, kad juos, sugrįžtančius, galėtume pavaišinti skania, tikra lietuviška duona. Ten, prie jūros, skaitome eiles, tarsi jos būtų skirtos gyvenantiesiems svečiose šalyse, kad jūra nuneštų jiems tą žinią ir išvykusieji sugrįžtų, - sakė D. Kunčienė.
Naminės duonos šiai akcijai iškepė pati klubo vadovė D. Kunčienė, prieš keletą metų Lietuvos šeimininkių konkurse tituluota „Šeimininkių šeimininke“, taip pat panevėžietė Dalė Petraitienė. Taigi Lietuvos pajūrį pasiekė ir žemaitiška, ir aukštaitiška duona, betrūksta tik dzūkiškos. Kitais metais panašiame žygyje gal ir tokios atsiras.
Pažintis su Kretingos bažnyčia
Dalis žygio dalyvių rinkosi Kretingoje prie bažnyčios. Keliautojus pasitikęs pranciškonų vienuolis brolis Bernardas surengė jiems įspūdingą ekskursiją po bažnyčios požemius ir į bokštą, prieš tai pagerbus pirmąjį Lietuvos floros tyrinėtoją Jurgį Pabrėžą.
Dvasingai pakalbėjęs apie šiandienį gyvenimą ir pranciškonų vietą jame, brolis Bernardas pakvietė į kriptą, kur po centriniu altoriumi palaidoti Chodkevičių šeimos nariai bei vienuoliai. Ypatinga vieta bažnyčios požemiuose – rūsys, kur, kaip teigiama vyskupo Motiejaus Valančiaus istoriniame veikale „Žemaičių vyskupystė“, 1711 m. į vienuolyną įsiveržę švedų kareiviai gyvus užmūrijo vienuolyne likusius bernardinus, atsisakiusius atiduoti užkariautojams savo turtus.
Po pažinties su požemiais žygio dalyviai apžiūrėjo bažnyčios patalpose eksponuojamą ilgiausią, 39 m ilgio, iš tūkstančio rūšių žolelių išaustą taką, o paskui kėlėsi į bažnyčios bokštą. Iš beveik 50 m aukštyje įrengtos apžvalgos aikštelės jie galėjo pasigėrėti ne tik Kretingos panorama, bet ir apytiksliai įvertinti būsimąjį savo maršrutą, kuris iš Kretingos suko Jokūbavo link, per Katkų ir Kėkštų kaimus vedė į kaimyninį Klaipėdos rajoną – Kretingalę bei Karklę...
Dulkėtais kaimų keliais
Jokūbave susirinko didžioji žygeivių dalis. Prie paminklo prezidentui Aleksandrui Stulginskiui pasiklausę šios gyvenvietės kultūros namų direktorės Danutės Pilipčiuk pasakojimo apie laikus, kai čia gyveno A. Stulginskis su šeima, dvi dešimtys dviratininkų pasuko siaurais žvyruotais kaimų keliais, vedančiais per miškelius, pro banguojančius baigiančių pribręsti javų laukus. Vieną javų kombainą, skubantį nuimti šiųmečio derliaus, žygio dalyviai palydėjo iki pat javų lauko.
Ne paslaptis – vietos, kuriomis driekėsi maršrutas, žygio organizatorei D. Kunčienei gerai pažįstamos, nes čia prabėjo jos vaikystė ir jaunystė. Čia tebegyvena garbingo amžiaus sulaukusi jos mama Zita Mikaločienė. Svečius senolė pasitiko su duona ir medumi bei gaiviu šulinio vandeniu.
Kitas sustojimas – Katkų kaime įsikūrusiame ūkininko Modesto Žadvydo bityne „Dangiškas medus“. Renginio organizatorė rado laiko pakalbėti apie tai, kad ši vieta yra ypatinga, mat čia ėjo valstybės siena su Vokietijai atitekusiu Klaipėdos kraštu.
- Ką tik pravažiavome buvusį pasienio ruožą. Mano tėvelis Mažosios Lietuvos pusėje augo, o mama – Lietuvoje, tad bernams pas panas tekdavo eiti per sieną. Kas penki kilometrai patruliavo kareiviai, buvo muitinė. Pasižiūri, kai kareivis nužingsniuoja tolyn – ir per sieną pas mergas. Ir kontrabanda klestėjo, iš Lietuvos į Klaipėdos kraštą nelegaliai veždavo parduoti grūdus. Buvęs muitinės namas dabar rekonstruotas, ten gyvena žmonės, - pasakojo D. Kunčienė.
Misionieriaus įkurtoje stovykloje
Įspūdingas sustojimas – misionieriaus Hermano Šulco įkurtoje jaunimo stovykloje Kėkštų kaime. Kadangi pats misionierius buvo išvykęs į Kanadą, stovyklos prižiūrėtoja Virginija papasakojo apie dvasininko H. Šulco gyvenimo kelią ir stovyklos įkūrimo istoriją.
- Būsimasis kunigas gimė Klaipėdoje, vokiečių karininko ir žemaitės nuo Kartenos šeimoje. Čia, Kėkštuose, buvo jo senelio iš tėvo pusės 65 ha ūkis. Antrajam pasauliniam karui baigiantis vokiečiai iš šio krašto pradėjo trauktis. Šeimai belaukiant atplaukiančio laivo, per rusų aviacijos bombardavimą žuvo tėvas, tad į Vokietiją išplaukė tik motina su dviem sūnumis. Vokietijoje mama ėjo per žmones siūdama ir taip uždirbdama duonos vaikams.
Hermanas buvo labai išdykęs, todėl jį įkurdino sustiprinto režimo mokykloje Italijoje. Ten besimokydamas susidraugavo su kunigu ir galų gale pats pasirinko kunigystę, priėmė saleziečių įžadus. Pirmoji jo misija buvo Brazilijoje, o vėliau išvyko į Ruandą, kur įsteigė beglobių vaikų stovyklą, ji tebeveikia ir dabar. Prieš dešimt metų, susigrąžinęs savo seneliui priklausiusią žemę Kėkštų kaime, panašią stovyklą įkūrė ir čia. Kiekvienais metais joje gyvena apie 40 neturtingų, probleminių šeimų vaikų iš įvairių Lietuvos vietų. Paramos savo įkurtoms stovykloms H.Šulcas ieško visame pasaulyje. Jeigu iš kokios šalies ateina pinigų perlaida, žinome, kokiame krašte kunigas lankosi. Vietos valdžia – Kretingos r. savivaldybė – paramą šiai stovyklai skyrė tik kartą, 10 tūkst. Lt per dešimtį metų, - pasakojo Virginija.
Dviračių žygio „Duonos kelias“ dalyviai dar užsuko į Kretingalę, o galiausiai atkako iki pajūrio ir nakčiai įsikūrė poilsio nameliuose Karklėje. Po maudynių jūroje vakaronės prie laužo metu žygeiviai pagerbė duoną, kurios vardas juos čia ir atvedė.
