- Kaip susidomėjote angelais?
Angelų atvaizdais susidomėjau grįžusi į Lietuvą – 1989 m. Tuomet su Jurga Ivanauskaite davėme interviu „Šiaurės Atėnams“ ir pirmą kartą prabilome apie angelus. Jurga man padovanojo J. Daniliausko tapytą „Angelą, suklupusį prieš moterį“. Paveikslo dažai dar buvo neišdžiūvę, bet Jurga įtikino savo mokytoją, kad šis kūrinys man verkiant reikalingas.
Antrasis angelas atėjo iš Molėtų. Jaunas, puikus medžio drožėjas, perskaitęs interviu „Šiaurės Atėnuose“, man išdrožė nuostabiai gražų angelą. Trečiajį – seną liaudies skulptūrėlę, padovanojo kunigas Č. Degutis, tuo metu buvęs Kulių klebonu. Vėliau angelai pradėjo „skristi“ iš draugų ir pažįstamų. Ypač daug padėjo architektas hab.dr. A. Miškinis iš Kauno. Jis antikvariatuose ieškodavo senųjų liaudies skulptūrų ir jas perleisdavo man. Iš pradžių galvojau, kad rinksiu tik senąjį liaudies meną. Nuomonę pakeičiau, kai dailininkas Leonardas Gutauskas padovanojo mėlynąjį angelą, kurį jis pavadino „Kalėdų rytu“.
Sužinojusi džiugią žinią, jog Anykščiuose bus Angelų muziejus, pradėjau kalbinti mūsų dailininkus ir tautodailininkus, kad bent po vieną kūrinį jam padovanotų. Šiandien jau galima pasigėrėti dailininkų R. Bičiūno, L. Gutausko, S. Gutausko, V. Igno, A. Stasiulevičiaus, J. Židžiūnienės, F. Linčiūtės, N. Smilgienės, R. Vėliuvienės, J. Zalenco, S. Kuzmos, D. Bražiūno, A. Vasiliauskaitės, L. Striogos kūriniais, lietuvių tautodailininkų L. Ivaškevičiaus, V. Liatuko, A. Petrulio darbais.
Viliuosi, jog ateityje ir daugiau meno kūrėjų muziejui padovanos savo kūrinių. Tačiau tada jis turės plėstis. Reikės griauti sienas arba okupuoti parodos „Baroko ekspresijos“ ekspozicijai skirtas patalpas. Taip sakau, žinodama, jog žmonės į Angelų muziejų eis. Plūs, nes jie ieško gėrio, grožio, palaimos, džiaugsmo. O tai suteikia angelai. Meno kūriniai leidžia pajusti ryšį su tikrais angelais.
- Tačiau žmonės į angelus atsigręžia ne tik dėl šios priežasties?
Angelai pasiųsti į žemę, kad padėtų žmonėms. Šv. Raštas pabrėžia šių Dievo pasiuntinių buvimą, jų tikrumą ir nuolatinę nematomą apsaugą. Angelai dalyvauja žmonių ir tautų gyvenime. Dievas juos siunčia, kad pagelbėtų žmonijai, o reikalui esant ją nubaustų.
Senajame Testamente aprašytos Jokūbo grumtynės su angelu. Abraomui sutikus paaukoti savo vienatinį sūnų, angelas sulaikė jo ranką. Arkangelas Gabrielius apsireiškė Švč. Mergelei Marijai, kad praneštų žinią, jog ji išrinkta tapti Dievo sūnaus motina. Tai istorijos, žinomos iš Senojo ir Naujojo testamentų. Tačiau apie angelus kalbėta jau tūkstančius metų prieš krikščionybę. Eufrato slėnyje, 4 000 m. pr. Kr. įkurtame Uro mieste, archeologai rado stelą, kurioje pavaizduota sparnuota figūra, nusileidžianti iš šumerų tikėjime išpažinto vieno iš septynių dangų ir pilanti gyvybės vandenį į karaliaus taurę. Kai kurie mokslininkai teigia, jog tai pats seniausias angelo piešinys. Yra ir daugiau pirmtakų. Tai sparnuotos figūros Mesopotamijoje ir Graikijoje, vaivorykštės deivė Iridė ar dieviškasis pasiuntinys Hermis, sparnuotoji pergalės deivė Nikė.
Žodis angelas yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia pasiuntinį – žinių nešėją. Angelai aprašyti žydų šventuosiuose raštuose, Naujajame testamente ir Korane. Juk angelas Gabrielius jį ir padiktavo. Beveik visos religijos, senos ar naujos, turi savo literatūrą apie angelus ir raštuose mini jų tarpininkavimą.
- Kaip ir kokiais pavidalais angelai vaizduojami dailės kūriniuose?
Kaip bekūnės esybės angelai neturi regimos formos. Tęsdami seniausius laikus siekiančią tradiciją, krikščionių dailininkai angelus vaizdavo kaip būtybes su sparnais. Atsižvelgiant į dangaus hierarchiją, angelai buvo vaizduojami skirtingai. Serafimų ir cherubinų paprastai vaizduotos tik galvos su dviem, keturiais ar šešiais sparnais. Kitų rangų angelai (sostai, viešpatystės, galybės, valdžios, kunigaikštystės) nusistovėjusios formos neturėjo.
Dažniausiai jie būdavo panašūs į žmones. Sostai kartais laikydavo sostą, galybių angelai – leliją arba raudoną rožę, viešpatysčių angelai galėjo būti karūnuoti, o valdžių angelai – ginkluoti. Arkangelai ir žemiausio rango angelai, atliekantys Dievo tarpininkų ir pasiuntinių žemėje vaidmenį, buvo vaizduojami kaip sparnuoti belyčiai jaunikaičiai, vilkintys ilgus laisvus drabužius.
Keičiantis dailės stiliams, kito ir angelų vaizdavimas. Viduramžių dailėje jie išties atrodė labai lengvi, beveik persišviečiantys, sklendžiantys ore. Renesanso dailininkams pradėjus daugiau dėmesio skirti realaus pasaulio vaizdavimui, angelai įgavo labiau apčiuopiamą trimatį pavidalą. Baroko dailėje pasirodė mažyčiai putlūs sparnuoti angeliukai, mažai kuo besiskiriantys nuo pasaulietiškų kupidonų.
Angelai vaizduojami tokiuose Šventojo Rašto siužetuose kaip Apreiškimas Marijai, Jėzaus gimimas, Prisikėlimas, Abraomo auka, Tobijo istorija, Paskutinis teismas. Be angelų neįsivaizduojamas ir dangus – juos matome Ėmimo į dangų, Marijos vainikavimo danguje, Švč. Trejybės ir kitose kompozicijose. Jie supa Viešpaties sostą ir sudaro bendriją Švč. Mergelei Marijai ir šventiesiems. Angelai kaip palydovai ar dangiški muzikantai vaizduojami ne tik Šventojo Rašto siužetuose, bet ir šventųjų gyvenimo scenose (šv. Cecilijos, šv. Pranciškaus, šv. Roko ir kt.). Kartais angelai vaizduojami ir vieni. Ypač dažni šv. Mykolo – arkangelo, kovojančio su šėtonu ir Angelo Sargo atvaizdai. Angelas taip pat yra šv. evangelisto Mato simbolis ir atributas.
Esate parašiusi dvi knygas – apie dailininko Albino Elskaus darbus, kitų lietuvių dailininkų darbus Amerikoje. Neseniai pradėjote rašyti kitas dvi – apie meditaciją ir angelus.
Pastaroji knyga – apie angelologiją. Joje bus pateiktos tikros patirtys, bylojančios, kad žmonėms tenka susidurti su angelais. Daugelis – nelaimes, stipriais išgyvenimais paremtas patirtis ir pavojus priskiria atsitiktinumui. Aš – Angelo Sargo globai, o ją ne kartą teko patirti.
Kai buvau septynerių metų, girdėjau Angelo Sargo balsą. Nuvažiavusi į kaimą, su vaikais karštą dieną išėjau maudytis į kūdrą. Buvau išmokusi nardyti. Užspausdavau nosį ir panirdavau po vandeniu. Taip bešėliodama išgirdau: „Bitute, bėk greičiau namo.“ Išlindusi iš vandens klausiau vaikų, kas mane šaukė. Šie atsakė, jog niekas. Ant kranto nebuvo nei mamos, nei tarnaitės.
Panėrus antrą kartą, minėtas liepimas buvo išsakytas kur kas griežtesniu tonu. Kaip grįžti namo liepta trečią kartą, neprisimenu. Atmenu tik tai, jog vos panėrusi po vandeniu, tuoj pat šokau lauk ir strimgalviais pasileidau bėgti. O man iš paskos, kaip avių banda, bėgo visi vaikai. Nubėgus 30 metrų, po kojomis pasipylė žarijos. Į medį, prie kurio žaidė vaikai, trenkė žaibas.
Jei jie nebūtų bėgę, visi būtų žuvę. Tai buvo pirmoji mano patirtis – susitikimas su angelais. Vėliau per karą teko patirti daug baisių dalykų ir justi, jog kažkas mane saugo. Galvodavau: kai mirsiu, pamatysiu tą, kuris mane visą laiką globojo. Buvo net noras mirti, kad tik susitikčiau su savo nematomu sargu.
Vaikystėje priklausiau tuo metu Lietuvoje veikusiai Angelaičių draugijai. Buvau labai stropi angelaitė ir tokia likau visą gyvenimą. Smetonos laikų draugijos nariai buvo mokomi mylėti Dievą ir tėvynę, klausyti savo Angelo Sargo. Jo balsą reikia mokėti išgirsti.
- Jūsų biografija – spalvinga. Dirbote Lietuvos pasiuntinybėje Romoje. Gyvenote ir dirbote Argentinoje, Kanadoje, JAV ir aktyviai dalyvavote išeivijos kultūriniame gyvenime – Buenos Airėse, Monrealyje, o Bostone subūrėte lietuvių teatro grupes, statėte spektaklius, įvairiomis temomis rašėte lietuvių spaudoje. Grįžusi į tėvynę, parvežėte išeivijos dailininkų V. Kašubos, A. Galdiko, V. Igno darbų kolekcijas. Vadovavote didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo šalpos fondui ir statybai. Kuri veikla buvo širdžiai mieliausia?
Kai manęs paklausdavo, kokia yra mano profesija, visiems sakydavau – būti motina. Tai buvo geriausia ir mylimiausia veikla. Užauginau tris vaikus ir patyriau didžiausią džiaugsmą juos auginant. Tie laikai ekonomiškai buvo labai sunkūs, tačiau dvasiškai jie buvo pilni.
Daugelis sako, kad auginti vaikus labai sunku. Žinoma, nelengva. Bet toks sunkumas motinai pakeliamas. Kaip ir gimdymas. Jo metu patirtas skausmas labai greitai pasimiršta.
Taip, mano gyvenimas – labai margas, jis vyko tarsi pagal scenarijų. Jeigu nebūčiau grįžusi į Lietuvą, patogiai sėdėčiau Amerikoje arba Ispanijoje, tačiau grįžau, nes norėjau dar padirbėti. Ir tebenoriu. Veiklos yra į valias – net nėra kada sirgti ar mirti. Aš kaip akumuliatorius – energija pasikraunu dirbdama.
