Barboros Radvilaitės meilės sala
Dubingius ir jų apylinkes nuo seno supo apgyvendintos vietovės. Tai liudija Jutonių, Žingių, Degsnės pilkapynai, archeologų datuojami V-XII a.
Dubingiai minimi nuo XV amžiaus, ir ta nelemta garbė atitenka kryžiuočių kronikoms. Iki dantų ginkluoti ordino kariai paskui save paliko tik degančius trobesius ir nužudytųjų kūnus. Remiantis kronikose pateiktais skaičiais, Dubingiuose žuvo 1200 lietuvių.
XV a. Asvejos ežero pusiasalyje, kuris anksčiau buvo sala, didysis kunigaikštis Vytautas pastatė naują pilį, kurios gera strateginė padėtis užkirsdavo kelią kryžiuočių veržimuisi Vilniaus ir Trakų link.
Nuo XVI a. šios žemės atiteko didikams Radviloms. Prie pilies iškilo gražūs mūriniai rūmai su dviejų aukštų bokštu. Iš Dubingių kilusi ir Barbora Radvilaitė, kuri po slaptų vedybų su karaliumi Žygimantu Augustu gyveno Radvilų rūmuose. 1547 m. apie penketą mėnesių, kol Žygimantas buvo išvykęs seimo reikalais į Lenkiją, ji praleido Dubingių pilyje, vaikštinėdama Asvejos ežero pakrante ir svajodama apie mylimąjį.
Radvilų dvare virė prabangus gyvenimas. Dažnai į Dubingius atbildėdavo puošnios karietos, pakinkytos eikliais žirgais. Didikai sulėkdavo ne tik į dalykinius posėdžius, suvažiavimus, bet ir pramogaudavo prašmatniuose pokyliuose.
Radvilų valdymo laikais Dubingiai suklestėjo, tapo reikšmingu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centru, vienu iš reformacijos centrų Lietuvoje. Į miestelį atsikėlė amatininkai, čia buvo audžiamos drobės, savo kokybe nenusileidusios Karaliaučiaus manufaktūrų dirbiniams. Buvo atidaryta viena pirmųjų Lietuvoje popieriaus dirbtuvių.
Per Šiaurės karą (1700-1721) švedai nuniokojo Dubingių pilį ir sunaikino rūmus, liko tik griuvėsiai. Miestelio gyventojus išretino ir maro mirties dalgis.
1808 m. Dubingių žemės, ežerai, miškai atiteko grafui Mykolui Tiškevičiui.
Pagerbti Radvilų palaikai
Prieš šešerius metus, kai Dubingių piliavietėje buvusios bažnyčios vietoje archeologai atkasė ir identifikavo Radvilų giminės palaikus, Dubingiai atvėrė naują istorijos puslapį. Nors Dubingių ir Biržų kunigaikščiai Radvilos valdė daug miestų ir rezidencijų, patys pasirinko šią vietą kaip laidojimo panteoną. Čia palaidoti patys garbingiausi Radvilų šeimos atstovai – Mikalojus Radvila Rudasis (1512-1584 m.) ir Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565 m.).
Per Šiaurės karą palaikai buvo slepiami, bijant išniekinimo. Buvo paslėpti taip sėkmingai, kad net Mykolas Kazimieras Radvila 1734 m. kapo ieškojo, tačiau nesugebėjo rasti.
Atlikus buvusios bažnyčios pamatų konservavimo darbus, įrengus laidojimo kriptą, pernai rudenį palaikai iškilmingai sugrąžinti į buvusią amžino poilsio vietą. Radvilų giminės herbu – ereliu ir liūtų galvomis – papuoštą sunkų metalo sarkofagą su aštuonių Radvilų palaikais juodame katafalke iš Lietuvos dailės muziejaus (buv. Radvilų rūmų) Vilniuje į perlaidojimo vietą ant Dubingių piliakalnio atlydėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai.
Epitafija antkapinėje juodo marmuro plokštėje kviečia praeivį susimąstyti ir pagerbti šioje vietoje besiilsinčius nekarūnuotus Lietuvos valdovus Radvilas, legendinio Sirpučio ir Astiko palikuonis. Radvilos 1547 metais buvo tituluoti Šventosios Romos imperijos kunigaikščiais. Jų palaikai per karų suirutę buvo išniekinti, o po daugelio metų tėvynainių atrasti ir vėl pagerbti.
Rąstų smuklė plūktine molio asla
Įvažiavus į miestelį, pagrindinių gatvių sankirtą iš vienos pusės supa bažnyčia ir varpinė, iš kitos – smuklė. Didžiausia Rytų Lietuvoje smuklė, pastatyta būdingu XIX a. stiliumi, yra architektūros paminklas. Istorijos šaltinių liudijimu, ją 1842 m. pastatė Boleslovas Tiškevičius.
Anksčiau jos vietoje stovėjo mažesnė, minima XVIII amžiaus dokumentuose. Pastatas sudegė, jo liekanų rasta archeologinių kasinėjimų metu.
Stačiakampio išplanavimo smuklė dviejų galų, padalinta į gyvenamąją ir ūkinę – ratinę. Gyvenamosios dalies viduryje buvo priemenė, vakarinėje pusėje – užkandinė, už jos – smuklininko patalpa, rytinėje pusėje – viešbučio patalpos, iš jų įėjimai į ratinę. Ratinės gale buvo rūsys, o pietiniame kampe – tvartas. Iš viso 7 patalpos atskirtos rąstų sienomis. Smuklė statyta iš aptašytų eglinių rąstų ant akmeninio mūro pamatų, dengta šiaudais, XX a. pradžioje šiaudinis stogas pakeistas į gontinį.
Tarpukariu pastatas priklausė girininkijai, iš kurios jį nuomojo žydai. Čia buvo krautuvė ir restoranas. Karo metais įrengta parduotuvė, vėliau įrengtos gyvenamosios patalpos, pieninės punktas, laikomi gyvuliai.
1968 metais smuklė buvo rekonstruota, joje įrengta poilsinė.
Prie kapinaičių vartų išlikusi medinė liaudiško tipo bažnyčios varpinė. 1565 m. reformatams evangelikams atėmus katalikų bažnyčią, jie rekonstravo kapinėse buvusią koplyčią ir įsirengė ten maldos namus. Liudvika Radvilaitė apie 1677-1678 metus pastatė naują medinę katalikų bažnyčią, kuri sudegė pokario metais.
Šiuo metu smuklėje įsikūręs Asvejos regioninio parko Lankytojų centras ir parko direkcija. Po sijomis, ant naujų lentinių grindų sustatyti klijuotų plokščių biuro baldai ir kompiuteriai. Pastate ir karštą vasaros dieną vėsu, nes pro nedidelius langus patenka nedaug saulės šviesos.
Tilto krikštytojas – A. Smetona
Grafas M. Tiškevičius buvo įrengęs keltą keltis per Asvejos ežerą ir pastatęs keltininko namelį. Į Dubingius atvykęs Lietuvos prezidentas Antanas Smetona pasigedo tilto ir jau po metų jis iškilmingai buvo atidarytas. Pagaliau prezidentas galėjo aplankyti dubingiečius.
Tai vienas iš nedaugelio Lietuvoje tebesančių medinių tiltų: jis 87 m ilgio, 4,5 m pločio ir 15 m aukščio.
Pasakojama, kad ežere prie piliavietės ir miestelio nuskendo Dubingių bažnyčios varpai: „Užpuolė švedų kariuomenė pilį, tai tada bažnyčios varpus sumetė į ežerą. Per sumą bažnyčioje tie varpai ežere skambindavo, vėliau atlaikė kunigas mišias, tai nustojo.“
Asvejos ežeras ilgiausias Lietuvoje – 22 km, trečias pagal gylį (iki 50 m) ir vienas didžiausių. Ežere yra net penkios salos, įdomūs pusiasaliai, vertingi Asvejos ir Smailių rininiai kloniai (dubakloniai). Įspūdingai atrodo statūs ir aukšti ežero šlaitai.
Asvejos regioniniame parke populiarus vandens turizmas. Maršruto baidarėmis pradžia Asvejos ežere, toliau plaukiama Dubingos upele, kuri Pabradėje įteka į Žeimeną, o ši į Nerį. Vandens keliu galima pasiekti Vilnių.
Asvejos regioninio parko teritorijoje tebėra vertingų etnografinių sodybų ir etnografinių kaimų. Gatviniame Alkos kaime kelios sodybos išlaikė reprezentacinių stogo kraigo, langų, durų puošybos elementų.
Padubingės kaime išliko 2 etnografinės klėtys. Vis dar galima aptikti ir pavienių etnografinių sodybų.
Ateities vizija
Dabar miestelyje gyvena apie 230 žmonių. Dubingių seniūnas Kęstutis Kaminskas pasakoja, kad rengiamas miestelio detalusis planas, kuriuo norima įgyvendinti Dubingių, kaip kurortinio miestelio, viziją. Unikali gamtinė aplinka, istorinis ir kultūrinis paveldas sudaro visas sąlygas jai įkūnyti. Tačiau kol kas trūksta infrastruktūros: kelių, pėsčiųjų takų, viešbučio, kavinės, poilsiavietės.
Plane numatyta vieta komercinei zonai, nes regioninio parko statusas ir miestelio senosios dalies urbanistinis draustinis gerokai apriboja bet kokias statybas ir rekonstrukcijas.
O kol kas miestelis gyvena ramiai ir kukliai. Buvę kultūros namai nugriauti, renginiai organizuojami mokykloje arba smuklėje. Kas penkerius metus minimas Dubingių jubiliejus.
Apie 20 darbo vietų, daugiausia moterims, įsteigta Dubingių poilsio namuose. Netoli miestelio veikia statybinių klijų gamyklėlė, kurioje gerais laikais dirbo kelios dešimtys miestelio vyrų. Belieka tikėtis, kad Dubingiai ateityje suklestės, o turistai ir poilsiautojai atras ramų gamtos prieglobstį istorine praeitimi garsėjančioje vietovėje.
