51-oji zona
Nevadoje, JAV, netoli Didžiojo Druskos ežero, yra vienas labiausiai saugomų objektų mūsų planetoje – itin slapta JAV karinė bazė „Area 51“ (liet. „51-oji zona“). Jos egzistavimas ilgą laiką buvo oficialiai nepripažįstamas. Spėjama, kad, be paviršiuje matomų objektų, didžioji dalis komplekso slepiasi giliai po žeme, niekieno nematoma. Nemažai turistų, atsibasčiusių iš Las Vegaso (kuris vos už 100 km), sustabdo vielinė tvora ir užrašas „Šauname be įspėjimo“. Karinėje bazėje dirbantis personalas atvyksta oro transportu, kad būtų dar paslaptingiau.
Dauguma 51-ojoje zonoje vykdomų tyrimų susiję su naujų lėktuvų išbandymu, tačiau ten pat nusėda ir slapčiausi Pažangiųjų gynybos tyrimo projektų agentūros (Defense Advanced Research Projects Agency, DARPA) projektai ar kitų universitetų užsakomų tyrimų rezultatai.
Sugriežtintas saugumo režimas ir ypatingas paslaptingumas leido atsirasti daugybei konspiracijos teorijų, viena jų – kad karinės bazės teritorijoje saugomi ateivių kosminio laivo, sudužusio Rosvelyje, Naujosios Meksikos valstijoje, 1947 m., likučiai, nes pagrindiniai bazės įrengimo darbai pradėti tuo pat metu. Spėjama, kad ji atsirado vien dėl to ir joje laikomi tiek gyvi, tiek mirę ateiviai, atgalinės inžinerijos būdu tyrinėjami kosminio laivo likučiai ir t. t.
Skamba juokingai, bet niekas nežino, kaip yra iš tikrųjų. Juk kompiuterių revoliucija prasidėjo praėjus vos keliolikai metų po menamos katastrofos Rosvelyje. Taip jau būna, kad jei kas nors išradinėjama pasaulyje, tai būtinai tas pats vienu metu ir beveik visur. Tarkim, tyrimai su elektra paraleliai vyko Anglijoje, Rusijoje ir Vokietijoje. Skirtumas tik tas, kad pirmasis ją paminėjo ir apie ją viešai prakalbo Wiliamas Gilbertas XVII amžiuje.
Panašiai vyko ir su kompiuteriais. Tiek rusai, tiek amerikiečiai kūrė kompiuterius, remdamiesi lempomis (kompiuteriai buvo be galo dideli, sunkūs ir pan.), o vieną dieną JAV nei iš šio, nei iš to ėmė ir sugalvojo, kaip efektyviausiai gaminti tranzistorius iš silicio, nors iki tol net nevykdė panašių tyrimų. Puse lūpų kalbama, kad šias technologijas pasiskolino iš ateivių kosminio laivo, vėliau – ir mikrobangas...
Ateiviai – gal tiesa, o gal ir ne. Tačiau vykdomi ir tikrai egzistuoja projektai, susiję su energetine ginkluote (spėliojama tik apie tai, kiek toli pažengta), orų kontrolės tyrimai (milžiniški antenų tinklai Aliaskoje turėtų neva leisti sukelti audras ir drebėjimus), tyrimai, susiję su kelionėmis laiku ar teleportacija (kalbama, kad Albertui Einsteinui pavyko pradanginti laivą, tačiau jis grįžo su kareiviais išversta oda)... Kitas iš tiesų vykdomas projektas – egzotinės raketinės būsimų kosminių laivų sistemos kūrimas (programa „Aurora“).
Aplinkui gyvenantys žmonės dažniau nei bet kur kitur pasaulyje stebi kosminius ateivių laivus danguje. Tačiau dažniausiai tai tebūna eksperimentinių ir prototipinių naikintuvų, saugumo sumetimais skraidančių tik naktimis, lemputės. Tiesa tai ar ne, bet kalbama, kad kartais prie angarų atsiranda nusileidimo takų, vėliau jie išnyksta ar išryškėja tik taką papurškus specialiu skysčiu. Juo ir turėtų kilti slapti lėktuvai.
Šiaip ar taip, JAV vyriausybės karinė bazė saugo ne ką mažiau paslapčių, nei prieš tūkstančius metų žmogaus rankomis statyti Stounhendžo akmenys. Geriausias metas apsilankyti? Liepa, kai vyksta kasmetė ateivių išsilaipinimo šventė.
Tokijas
Jei ateiviai ir lėktuvai nelabai domina, kodėl neatlikus piligriminės kelionės į robotų Meką – Tekančios Saulės šalį? Japonija daugeliui asocijuojasi su sušiais, samurajais, sumo ir sakuromis arba robotais, kiberpanku ir pažangiausiomis technologijomis. Nors, tiesą sakant, dauguma technologijų atrandama JAV, Japonija nuo senų laikų itin sparčiai naujausius tyrimus pritaiko pasaulinei rinkai. Tačiau viena labiausiai į Vakarus „eksportuojamų“ prekių – milžiniški koviniai robotai. Kol kas jie vartotojus pasiekia filmuose, knygose ir žaidimuose, bet klaidžiodami Tokijuje rasite keletą gigantų.
Visų pirma kiekvienas robotų gerbėjas turėtų aplankyti įspūdingą 18 m aukščio skulptūrą „Tetsujin 28“, esančią Wakamatsu parke, Kobės mieste. Į miestą būtinai keliaukite greitaeigiu traukiniu ant oro pagalvės, stebėkite ir žiopčiokite kiekvieną kartą pamatę technologiškai pranašesnius japonų vaizdo telefonus.
Kita stotelė – „Laputa Sentinel“, 5 m aukščio roboto skulptūra greta Tokijo Mitako priemiestyje įsikūrusio „Ghibli“ muziejaus. Būtinai apsilankykite ir pačiame muziejuje, pasakojančiame piešimo stiliaus anime istoriją ir eksponuojančiame daugelį personažų ar vaizdų iš studijos „Ghibli“ filmų. Nustebsite, kiek lietuvio akiai neįprastas piešimo stilius gali nuraminti ir atpalaiduoti dvasią. Aplankę studiją, būtinai užsukite į kurį nors zen stiliaus sodą.
Keliaudami Fudžio kalno link, nepamirškite sustoti Fuji-Q parke, kuriame aptiksite dar vieną įspūdingą skulptūrą – 18 m aukščio robotą „Mobile Suit Gundam RX-78“. Naktimis skulptūra atgyja – leidžia garsus ir keičia spalvas.
Kasmet Japonijos nacionaliniame gamtos ir mokslų muziejuje rengiama robotų paroda, kurioje pristatomi ne tik veikėjai iš anime filmų, bet ir naujausi technologiniai laimėjimai kuriant robotus, dirbtinį intelektą ir pan. Šią vasarą duris turėtų atverti humanoidinių robotų ekspozicija, nes tai naujausias mados klyksmas. Daug robotų aptiksite ir Nacionaliniame naujausių technologijų ir inovacijų muziejuje.
Viešnagę Tokijuje technologijų aistruoliui derėtų užbaigti ne žuvų turguje, bet Akihabaros rajone, kuriame tarp blyksinčių neoninių lempų ir futuristinės atmosferos aptiksite gausybę naujausios elektroninės įrangos parduotuvių, kavinių, kur padavėjos persirengusios robotais, fantastinėmis būtybėmis ar anime personažais, ir į save panašių aistruolių būrį.
Ne vienas prekeivis ar praeivis sutiks perpirkti ar mainyti jūsų turimą telefoną, kompiuterį ar bet kokią elektroniką. Čia pat galėsite išardyti savo nešiojamąjį kompiuterį ir jį patobulinti, perdažyti ir t. t. Gatvėse karo laidai, pilna vaizdo kamerų, kompiuterių detalių, o jei pasiseks, rasite ir tą paslaptingą kavinukę, kur sakės jums atneš mechanines rankas ir sielą turintys įrenginys. Laukdami maisto stebėsite lazerines projekcijas ant staltiesės.
Mauna Kėjos observatorija
Įsigeidę rasti idealiausią vaizdą į žvaigždes, vienu skrydžiu nušausite du zuikius. Visų pirma aplankysite gamtos grožiu besipuikuojančioje Havajų salyno Didžiojoje saloje, o antra išsinuomoję „4 x 4“ ir apsirengę gerokai šilčiau, užsuksite į užgesusio Mauna Kėjos ugnikalnio viršūnėje įsikūrusią tarptautinę astronomų observatoriją.
Aukštai virš debesų įsikūrusioje observatorijoje į dangų žvelgiama pro didžiausius pasaulyje, net 10 m skersmens, optinius teleskopus. Vietovė dangui stebėti tiesiog ideali dėl tamsaus dangaus, nedidelės drėgmės, švaraus ir beveik visuomet puikaus oro. Užsukę į svečių centrą dieną galėsite stebėti saulės dėmes, o naktimis atsivers vaizdai į galaktikas.
Pietų ašigalis
Po tvankaus ir alinančio Havajų klimato (juk pasinaudojote proga pagulėti paplūdimyje, paburiuoti ir kitaip pašėlti?) kodėl neatsipalaidavus ten, kur šiek tiek šalčiau? Na, tarkim, –60 ºC? Juk vykdomų tyrimų skaičius sušildys mokslo ištroškusį aistruolį.
Pradėkite nuo didžiausio tyrimų centro Antarktidoje, stoties „McMurdo“, įsikūrusios Roso saloje greta žemyno. Stotyje yra keletas sezoninių nusileidimo takų ir net trys barai (pinigų galima išsiimti iš vienintelio žemyne esančio bankomato!).
Pažioplinėjus aplinkui, pasivažinėjus sniego motociklu, pasižvalgius į atskylančius ledo luitus ir panorus likti, galima nesunkiai įsidarbinti stotyje „McMurdo“. Joje atliekami įvairiausi tyrimai, tačiau esminiai – šalčio poveikis žmogaus organizmui, visuotinis atšilimas ir astronomija. Vienu metu stotyje gyvena apie 1 200 žmonių, kartu tai ir logistikos bazė visame žemyne.
Apšilę „McMurdo“ ir pasiplaukioję ledlaužiu, sėskite į sraigtasparnį ir traukite į patį Pietų ašigalio centrą, kur įsikūrusi tyrimų stotis „Amundsen-Scott“. Kaip ir visa kita aplinkui, centras kūpso ant milžiniško slenkančio ledyno, kasmet judančio po 10 metrų. Vasarą stotyje gyvena apie 200 mokslininkų, tiriančių ledyną, geofiziką, meteorologiją, fizikinius reiškinius, vykstančius esant dideliam šalčiui, astronomiją ir biomediciną.
Vasarai pasibaigus dauguma gyventojų išvažiuoja, o tikrosios poliarinės žiemos su ilgai besitęsiančia naktimi sulaukia apie 50 žmonių. Sakoma, kad nėra žmonių, kurie atsispirtų pašvaisčių grožiui.
