Apie kelionę ir žygio eigą papasakosiu, žvelgdamas į trumpus kelionės užrašus, ką suspėjau pasižymėti sugrįžęs iš žygio į Katmandu ir apsistojęs viešbutyje „Mėlynasis Deimantas” (žygio metu užsirašydavau tik kai kurias pastabas ar mintis, kadangi dažniausiai dienos žygis baigdavosi temstant, kai būdavome išvargę, sušalę ir alkani.
Balandžio 14 d. atskridau iš Helsinkio į Deli (Indija). Kitą rytą - skrydis į Katmandu (Nepalo sostinę), pro lėktuvo langą matosi snieguotos Aukštųjų Himalajų viršukalnės. Atskridus iš Delio į Katmandu agentūros atstovas su transportu kantriai laukė manęs prie išėjimo, nes ilgokai užtrukau tvarkydamas vizą.
Iš Katmandu į Luklą (2800 m) su žygio palydovu, vardu Dešas (Desh) atskridome balandžio 17 d. nedideliu lėktuvėliu (40 min. skrydis). Čia jau laukė kiti žygio komandos dalyviai (kalnų gidas, vardu Pasangas, kopimo bei kitos įrangos nešikai).
Papietavę viešbučio kavinėje, susikrovėme kuprines ir tą pačią dieną iškeliavome aukštyn per plačias raudonais ir baltais žiedais žydinčias rododendrų giraites kalnų šlaituose, pakeliui kirsdami Handi Khola upės tarpeklį. Vakare pasiekiame stovyklavietę Chutanga (3050 m). Čia stovyklavo jau anksčiau atėjusios kelios alpinistų grupės, girdėjosi kalbant itališkai, angliškai, rusiškai ir kitomis kalbomis. Po vakarienės ir karštos arbatos sulindome į miegmaišius, nes pirmoji diena visada sunki. Naktis buvo giedra ir šalta.
04.18. Šios dienos žygis užtruko labai ilgai – nuo aušros iki sutemos. 3800 m aukštyje baigėsi rododendrų giraitės ir paskutiniai arbatos namai (iš kelių trobų). Toliau - „šuolis” per kalnagūbrį Charpate Himal (su 4700 – 5300 m aukščio viršukalnėmis), įveikėme jo perėją Zatrwa La (4610 m) ir kitoje pusėje, jau temstant, nusileidome iki stovyklavietės Tuli Kharka (4300 m).
04.19. Keliavome uolėtais, žemiau – miškingais, kalnagūbrio šlaitais nusileidome iki Tashing Ongma (3580 m) stovyklavietės. Po pietų ilsėjomės.
04.20. Toliau keliavome vis aukštėjančiu kalnų upės Ingkhu Khola tarpekliu. Čia šalia upės drėgname smėlyje pastebėjome Himalajų tigro pėdsakus, todėl iki stovyklavietės Gondishung (4180 m) ėjome „pastatę akis ir ausis”, kad neužmintume snaudžiančiam tigrui ant uodegos.
04.21. Ankstų rytą, šiek tiek prasisklaidžius debesims, judėjome toliau - į kalnų upės aukštupį ir po pietų pasiekėme jakų augintojų vasaros stovyklavietę Thangnak (4356 m). Turistinių užeigų (arbatos namų) kaimelyje čia buvo apsistoję britų, japonų, prancūzų alpinistų bei keliautojų grupės. Papietavęs vaikštinėjau po apylinkes, pasiekiau net ledyninį ežerą, kuris prieš šešerius metus buvo netikėtai prasiveržęs į slėnį, sukeldamas tikrą „cunami”, kurio galinga banga nunešė daug arbatos namų, žmonių ir gyvūnų (tigrų ir lokių).
Grįžęs į stovyklavietę sutikau britų grupę, kuri jau buvo įkopusi į Meros viršukalnę, tačiau du jos dalyviai buvo patyrę traumas, todėl, stebint susirinkusiems smalsuoliams, juos išskraidino po vieną su nedideliu sraigtasparniu į Luklą. Čia pirmą kartą (nes iki šios dienos visos viršukalnės buvo pasislėpusios debesyse) nufotografuoju labai aukštą viršukalnę, išlindusią iš debesų žiedo, kaip sakoma „dėl kolekcijos”, nes viršukalnė atrodo neįveikiama, o kitą dieną (mano nuostabai) paaiškėjo, kad tai ir yra Meros viršukalnė, į kurią mes turėsime kopti (!)…
04.22. Ilgas, sunkus dienos žygis vis aukštyn, nepalankiu oru iki stovyklavietės Khare Camp (5045 m). Čia palypėjus į artimiausią kalną atsiveria nuostabūs vaizdai į Kyashar Himal kalnagūbrio viršukalnes (Kyashar - 6770 m ir kt.).
04.23. Šiandien neskubėdami atėjome ir apsistojome bazinėje stovyklavietėje (Base Camp – 5350 m). Po pietų daugelis bando įkopti į neaukštą (žiūrint iš stovyklavietės jis atrodo kaip kalva) Šingono kalną (5603 m) - tai budistinių mantrų (maldų) kalbėjimo kalnas. Kalno viršūnėje iš akmenų sukrauta daug atminimo paminklų (aplinkiniuose kalnuose žuvusiems kalnų gidams ir nešikams šerpams atminti). Nuo kalno matosi keletas įvairiausių profilių aukštesnių viršukalnių, taip pat ir Meros kalnas, gilūs kalnų slėniai (žr. nuotraukas).
Vietiniai gyventojai papasakojo keletą istorijų apie šiose vietovėse gyvenančius „sniego žmones” (nepalų k. – jeti), kartais naktimis užklystančius net į jų kaimą, tačiau šį kartą nebuvo laiko ieškoti paslaptingojo ječio pėdsakų. Prieš daugelį metų buvau surengęs net specialią ekspediciją „sniego žmogui” surasti Pamyro Alajaus (Fanų) kalnuose.
04.24. Kitas dvi dienas jau teko žygiuoti Meros ledynu Iš pradžių perėjome kalnų perėją Mera La (5415 m) ir kitoje pusėje pastatėme palapinę. Pakankamai giedra, tačiau pučia šaltas vėjas, net valgyti tenka su pirštinėmis.
04.25. Šiandien turime grįžti atgal per minėtą Mera La perėją ir po to žygiuoti aukštyn iki aukštutinės stovyklos (High Camp, 5780 m), įsikūrusios tiesiog šlaite Uolinio kalno (5800 m.), esančio tarp Meros ir Nau Lekh ledynų. Po pietų keletas čia atėjusių grupių pradėjo ruoštis naktiniam žygiui į Meros viršūnę, nes dangus gerokai pragiedrėjo. Pasakiau kalnų gidui Pasangui, kad norėčiau vieną dieną skirti aklimatizacijai (nesijaučiau blogai, tik buvo didelis fizinis nuovargis). Naktis buvo visai giedra, bet labai šalta ( apie 30 laipsnių).
04.26. Tinginiauti Pasangas neleido, pasiūlė kartu išbandyti turimus alpinisto reikmenis – plastikinius batus ir kates, ledkirčius ir saugos virvę, taip pat ir aprangą. Todėl pirmoje dienos pusėje teko padaryti bandomąjį žygį iki Pietinės Meros (6065 m), esančios šiek tiek aukščiau mūsų stovyklavietės. Nakties metu šią viršūnę dar kartą teks pereiti, nes per ją veda takas į centrinę Meros viršūnę. Po pietų ilsėjomės palapinėse ir stengėmės pamiegoti, nes vidurnaktį buvo numatyta keltis ir šturmuoti pagrindinę Meros viršūnę.
04.27. Pabudau dar prieš vidurnaktį, todėl kada Pasangas atėjo mane žadinti, aš jau buvau apsirengęs ir kroviau šturmo kuprinę. Apie 1 val. nakties su kalnų gidu buvome pasiruošę žygiui į pagrindinę Meros viršukalnę ir nedelsdami išėjome, nes kitos grupės kopė praėjusią dieną ir dauguma jau buvo nuėję žemyn. Naktis buvo labai giedra, žvaigždėta, tačiau be žibintų nebūtume matę kelio per plyšiais išvagotą ledyną.
Jau prieš išeidamas žinojau, kad šaltis siekia ne mažiau kaip 30 laipsnių, todėl mūvėjau dvejomis pirštinėmis, bet vis tiek labai šalo rankos nuo metalinio ledkirčio. Veidą nuo žvarbaus vėjo ir šalčio saugojo speciali kaukė, bet ir ji nėra patikima. Kai pradėjo švisti, tai palengvėjo kopimas, žibintų nebereikėjo, sustoję „atidaužėme” sušalusias rankas, nusiėmėme kaukes, nes vėjas aprimo.
Paskutiniam „šuoliui” į viršūnę kalnų gidui teko pakabinti porą virvių (po 40 m), kad galėtume kopti ir po to nusileisti su prietaiso „žumaro” pagalba. Viršūnę pasiekėme lygiai 10-tą valandą (po 8 valandų kopimo iš stovyklavietės). Pakilus saulei, vėjui visai nurimus, šaltis sumažėjo gal iki 15 - 20 laipsnių, buvo toks pojūtis lyg čia mūsų kažkas laukė, toks puikus oras viršūnėje – retas atvejis (šešių žygių metu panašus buvo tik 2007 m. Afrikoje - ant Kilimandžaro kalno).
Todėl neskubant su ledkirčio pagalba buvo įkasta (ištiestos rankos gylyje) kapsulė su oficialiu ženklu Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti, istorinių Lietuvos sostinių bei visų didžiausių bei istorinių Lietuvos miestų (Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Telšių, Tauragės, Utenos, taip pat Biržų, Šilutės, Plungės, Palangos, Druskininkų, Birštono, Vilkaviškio, Ukmergės, Kėdainių ir kt.) herbais, Lietuvos banko išleista progine moneta.
Be to, visuomenės atstovams prašant ir siekiant atskirai paminėti paskutinį praėjusio tūkstantmečio šimtmetį (kaip ypatingai Lietuvai svarbų šimtmetį, siekiant nepriklausomybės) į kapsulę buvo įdėtos Lietuvos nepriklausomybę deklaruojančių valstybinių aktų kopijos, būtent: Lietuvos tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto, LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos bei Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Akto dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo.
Gerą pusvalandį nuo pagrindinės Mera viršūnės gėrėjomės nuostabia Didžiųjų Himalajų panorama su aiškiai išsiskiriančiu Everestu bei kitomis keturiomis aukščiausiomis viršukalnėmis (virš 8000 m). Fotografuoti buvo galima net trumpam pirštines nusimovus, tik trukdė akinanti saulė (bet tai smulkmena, lyginant su žudančiu šalčiu, uraganiniu vėju ir kruša, kaip pasitaikė ant kitų viršukalnių 2008 metais atliktuose kalnų žygiuose – Andų kalnuose ir Alpėse). Fotoaparatą prieš dvi dienas gidas netyčia numetė ant ledo (trūko vaizdo stabilizatorius ir jis nebesuremontuojamas), tačiau baterijas išsaugoti jau buvau išmokęs, tad „iš bėdos” dar buvo galima fotografuoti (tik nuotraukų kampai patamsėjo).
Nuo viršūnės vėl nusileidome virvėmis, sudėjome jas į kuprines, šiek tiek pasistiprinome alpinisto kišeniniu maistu bei apelsinų sultimis ir nužygiavome žemyn ilgu, nors vietomis ir statoku sniego šlaitu, traversuodami Pietinės Meros viršukalnę. Ir toliau – Meros ledynu leidomės atsargiai, tačiau kartu ir skubėdami, nes iš apačios sparčiai pradėjo kilti debesys ir uždengė ne tik puikiąją panoramą, bet ir dideliais plyšiais suskilinėjusį ledyną, kurio kitame gale (apie 5800 m aukštyje) buvo mūsų stovyklavietė.
Pasiekę stovyklavietę, per 2 – 3 valandas pasirengėme žygiui žemyn žemutiniu Meros ledynu ir temstant nusileidome iki stovyklavietės Khare Camp (5045 m). Čia buvo palikti nereikalingi daiktai ir maisto atsarga. Kitą dieną išėjome žemyn jau su visa komanda ir su visais daiktais. Laukė nelengvas (per dvi kalnų perėjas) 5 dienų kelias iki Luklos gyvenvietės, tačiau pasiekus tikslą visada yra lengviau grįžti atgal. Nors priartėjus prie Luklos gegužės 2 d. pradėjo lyti, o sekančią naktį prasidėjo didelė audra, bet gegužės 3 d. po pietų pradėjo skraidyti lėktuvai ir sėkmingai grįžome į Katmandu.
Alinantis karštis Katmandu mieste (34 laipsniai) privertė prisiminti malonų šaltuką Didžiuosiuose Himalajuose (tiek pat laipsnių, tik žemiau nulio)... Nors iki skrydžio į Deli buvo likę dar visa savaitė, bet planuoti ką nors daugiau išskyrus ekskursijas po miestą nebuvo galimybės. Mieste yra daug induistinių bei budistinių šventyklų: Bodhnath stupa, architektūros ir skulptūros kompleksas Svayambhunath (III a. pr. m. e. – IX a.), šventyklų kompleksas Pashupatinath (įkurtas XIII a.).
Miestas yra išlaikęs viduramžių bendrą vaizdą. Sostinės centre yra Tundikhel aikštė, o netoliese – prieš šimtmetį neoklasikiniu stiliumi pastatyti Karališkieji rūmai (Narajanhiti Durbar), taip pat – Singha Durbar rūmai. Architektūriniais paminklais laikomi Hanuman Dhoka rūmų – šventyklos kompleksas (XV – XVIII a. a.), medinė Kath Mandir pagoda (1596 m.), Bhimseno bokštas (1834 m.). Taigi, Katmandu yra kas veikti, nors ir visą mėnesį ten gyventum...
Baigiant norėtųsi pasakyti keletą žodžių apie visą šešių kalnų žygių ciklą, atliktą 2007 m. rugpjūčio mėn. – 2009 m. gegužės mėn. (per 650 kalendorinių, 100 – žygio dienų).
Žygis Himalajuose buvo sėkmingai užbaigtas likus porai mėnesių iki Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo (bei Respublikinės Dainų ir šokių šventės), į kur po visų žygių pavyko grįžti gyvam ir sveikam (neskaitant patirtų traumų bei susirgimų, kuriuos su profesionalių Vilniaus miesto gydytojų pagalba pavyko išsigydyti intervaluose tarp atskirų žygių) – toks ir buvo vienas iš pagrindinių žygio tikslų (tik nedeklaruotas).
Malonu, kad dauguma skaitytojų teisingai suprato, kad šis projektas buvo privačios iniciatyvos išreiškimas, laisvos kūrybos ir laisvo pobūdžio (jokių Lietuvos alpinizmo organizacijų ar specialių fondų nefinansuojamas ir todėl nereprezentuojantis Lietuvos alpinizmo), o pagrindinis žygio tikslas buvo „savo asmenine (pilietine) iniciatyva ir darbu prisidėti prie Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo”.
Todėl ir pretenzijų ar pastabų daug nebuvo, nebent kas nors tikisi sulaukęs atitinkamo amžiaus atlikti geriau analogišką kalnų žygių ciklą. Tik vertinimas, kad tai buvo tik asmeninis „hobi”, o ne pilietinė akcija, yra tikrai nepriimtinas, nes per dvejus metus reikėjo šešis kartus išeiti į kalnus, tuo tarpu net jauni būdami ištisais dešimtmečiais savo „hobio” patenkinimui daugiau kaip vieną kartą per metus išeiti į kalnus nesiryždavome.
Planuojant minėtą žygių ciklą, buvo numatyta keliaujant kalnuose prisitaikyti prie realiai susiklosčiusių aplinkybių siekiant pristatyti į 7 ar 9 viršukalnes (pagal aplinkybes pasirenkant vietą, kur užkasti ar paslėpti kapsulę) bent keturių žemynų (Europos, Afrikos, P. Amerikos bei Azijos) kalnuose specialias kapsules su Lietuvos tūkstantmečio oficialiu ženklu bei istorinių Lietuvos sostinių ir kitų didesnių miestų herbais.
Pagrindiniais minėto projekto apribojimais savaime tapo asmeninių lėšų panaudojimo limitas bei kasmetinių atostogų trukmės limitas (į užtarnautą pensiją „pasinerti” nepavyko, nes reikėjo užsidirbti lėšų žygiui finansuoti). Todėl teko rinktis populiarias tarp pasaulio kalnų mėgėjų viršukalnes (kartais atitinkame regione aukščiausias), taip pat į tas, kur didesnė tikimybė įkopti „laisvam” (arba pagyvenusiam) alpinistui ar kalnų mėgėjui (kaip kam geriau patinka), pasinaudojant aklimatizacijai skirtais įkopimais į neaukštas, žygio kelyje pasitaikančias viršukalnes.
Himalajų kalnuose nebuvo galimybės savarankiškai planuoti žygį į aukštesnes (ekspedicines) viršukalnes (7200 – 8500 m), nes jos žymiai brangiau kainuoja ir žymiai daugiau laiko reikia skirti aklimatizacijai (30 – 45 dienas), be to, tarp jų būna daugiau techniškai sudėtingų, sunkiai pasiekiamų viršukalnių, todėl dažnai reikalingas komandinis darbas.
Kalnų mėgėjai žino, kad pastaraisiais metais alpinistų ekspedicijas, reprezentuojančias Lietuvos alpinizmą, organizuoja žinomų alpinistų (V. Vitkausko, S. Viliaus ir kt.) įkurti specialūs fondai kartu su Lietuvos alpinizmo asociacija ir, be abejo, visi linkime ekspedicijų vadovams bei dalyviams sėkmės 2010 metais ir ateityje, taip pat daugiau žygių, pasinaudojant esama jaunyste, kuri po to neskuba grįžti (kiek bedainuotume...).
To paties noriu palinkėti ir visiems skaitytojams, besidomintiems kalnų žygiais bei alpinizmu, taip pat mokytis ir iš mūsų įvairiausių klaidų, kurių visiškai išvengti neįmanoma, bet svarbiausia, kad tai nebūtų paskutinė klaida. Tad sėkmės esantiems ir būsimiems kalnų žygeiviams, nerimstantiems „palypėt už debesų – ų – ų!”
