Lėktuvas grįžta atgal
Iš anksto nusipirkus bilietą, kelionės laikas kelis kartus buvo keičiamas, nes, matyt, naujas maršrutas, atidarytas praeitos vasaros viduryje, vis dar derinamas prie keleivių srauto ir poreikių. Srautas normalus, nors lėktuvo pilotas prieš pakylant net nesivargina įvardyti maršruto „Kaunas-Brėmenas“, o tiesiog pasako: „Lėktuvas grįžta atgal.“ Vieniems atgal, kitiems – pirmyn: iš tamsių, vienu kitu žibintu apšviestų lietuviškų gatvių į gyvą, šurmuliuojantį ir jaukų šiaurės Vokietijos Hanzos miestą.
Brėmeno herbas – raktas.
Senamiesčio centrinė aikštė, apjuosta UNESCO saugoma Renesanso stiliaus rotuše, moderniais parlamento rūmais, katedros bokštais, iš vakaro sutemų išnyra apšviestais architektūriniais fragmentais, vilioja jaukia šviesa, sklindančia iš vidaus pro senovinius langus. Ant šlapio grindinio, ką tik švariai nuplauto lietaus, tįsta ilgi žibintų atspindžiai, meta paslaptingą nakties šešėlį Brėmeno muzikantų ketveriukė. Bokšto laikrodis muša valandas, seki žvilgsniu paskui garsą ir, užkliuvęs už raitytų stogų karnizų, ritiesi tolyn per žalvariu dengtą miesto stogą.
Miesto rotušė, pastatyta 1410 m., su renesansiniu fasadu, kuriame įkomponuotos gotikinės Karolio Didžiojo, kurfiurstų, pranašų ir išminčių figūros.
Senamiesčio naktinis vaizdas – puiki preliudija ir vakarienei, kuri turi būti nė kiek ne prastesnė. Tad tiesiai į Rotušės rūsius, garsųjį restoraną „Bremen Ratskeller“, kuriame siūloma daugiau kaip 650 rūšių vyno iš įvairių Vokietijos regionų. Restoranas garsus tuo, kad jame, pasak legendos, rašytojas Vilhelmas Haufas (o ne broliai Grimai), skandindamas liūdesį dėl nelaimingos meilės, sukūrė pasaką apie Brėmeno muzikantus, kurie taip ir nepasiekė paties miesto.
Romantiška naktinio miesto atmosfera.
Linksmieji muzikantai įamžinti prie pat įėjimo į restoraną – net naktį švyti asilo kojos, kurias nutrynė turistai, tikėdami norų išsipildymu. Jų motyvas kaip aidas pasikartoja visame mieste – linksma reklama prie parduotuvės, ant suvenyrinių puodelių (kai nusibosta tradicinis jodinėjimas ant asilo, muzikantai pasikeičia vietomis ir sulipa ant gaidžio), jaukaus fontanėlio ar afišos, kviečiančios į modernaus meno parodą, su „rentgeno“ nuotrauka, kurioje matyti tik gyvūnų griaučiai.
Ne taurėje, o puodelyje
Pasidairius mūsų parduotuvėse, nesunku įsitikinti, kad vokiškas vynas nėra itin populiarus, o be reikalo. Na, bet vyno degustacijai kelionė per trumpa, pirmai pažinčiai prie milžiniškų kaustytų vyno statinių, puoštų ornamentais, pakaks ir karšto vyno – glintveino. Patiekiamas jis ne taurėje, o moliniame puodelyje su lėkštute, cukrumi kaip arbata. Gėrimas net drumzlinas nuo prieskonių. Kvapas ir skonis toks, kad užgniaužia amą. Kelios minutės pagarbios tylos, kol šaukšteliu aromatingas vynas semiamas iš puodelio.
Karšto vyno receptų yra daug, bet tikras vokiškas glintveinas tikriausiai toks ir turėtų būti, nes ir patiekalai verti dėmesio. Rūpestingas padavėjas perspėja, kad dviejų patiekalų vienam žmogui užsisakyti neverta – skrandis nepajėgs susidoroti. Ir jis buvo teisus. Bet kaip neparagausi nacionalinių patiekalų – sotaus kopūstų ir špinatų troškinio su dešrelėmis, šonine, kumpiu bei grikių košės apkepo su spirgučiais, keptomis bulvėmis ir gaivia obuolių koše?
Tiesa, tik rotušės restorane gaminamas toks puikus gėrimas. Lauko kavinėje pirktas glintveinas buvo tradicinis – tiesiog pašildytas vynas, kokį mes įpratę ragauti nusipirkę butelį „Kalėdinio“. Trečias variantas – brangiausias ir, ko gero, prasčiausias – miesto seniausio kvartalo restorane patiekiamas su citrinos pusele, kaip ietimi perdurtu vienišu gvazdikėliu.
Nuo mugės iki mugės
Per adventą aplink rotušę įsikuria kalėdinė mugė, garsėjanti visoje šalyje ir pritraukianti minias lankytojų. Nors turistų srautas nenutrūksta ir tada, kai dar tik kabinamos pirmosios šventinės girliandos. Tai daugiausia garbaus amžiaus vokiečių grupės, dieną vaikštinėjančios po siauras senamiesčio gatveles, muziejus, suvenyrų parduotuvėles, o vakarais užpildančios kavinių sales.
Gyva prekyba vyksta ir dabar, dieną, – nors ant kojų jau mina žiema ir visa aikštė nuklota kalėdiniais vainikėliais, šalia jų kuo puikiausiai jaučiasi ir svogūninių gėlių gumbai, ilgiausi stalai nukloti grakščiomis orchidėjomis, kaip sargybiniai stūkso milžiniškos dracenos, plunksnuotosios palmės, be jokių kompromisų žydi našlaitės, ciklamenai, begonijos, azalijos, įžūliai vaisius nokina vazoniniai mandarinai.
Gėlių turgelis.
Prasibrovus pro gėlynus, prasideda ūkininkų turgelio „kvartalas“, prekyba tiesiai iš autoparduotuvių, užgriozdinusių visą aikštę. Tik žodį „ūkininkas“ reikėtų patikslinti: pagal savo produkcijos asortimentą jis Lietuvoje prilygtų gurmaniškos parduotuvėlės savininkui. Dėmesį atkreipęs sūrininkas sugundė tepamu mišiniu, skoniu panašiu į žemaitišką kastinį. Su įvairiais priedais, pasimetę tarp didelių fermentinių, pelėsinių sūrių rietuvių, skanėstai buvo tik menka ragavimo pradžia.
Nacionalinis kulinarinis paveldas – troškinta žuvis su bulvėmis.
Daug mieliau bendraujanti ir puikiai mokanti anglų kalbą kito furgono savininkė nukonkuravo – siūlė, vaišino, gyrė, kol prikrovė visą glėbį šviežių, iš pieno produktų pagamintų pikantiškų užkandžių su įvairiausiais priedais. Šviežią duonelę nuo kito prekystalio teko ilgai rinktis, nes vien nužingsniuoti nuo vieno stalo krašto iki kito reikėjo laiko. Egzotiški vaisiai ir daržovės – ne stebuklas, nors daug kokybiškesni nei pas mus. Įdomiau buvo paprasčiausias dalykas – obuoliai, įvairiausių rūšių, iš tolo kvepiantys, o šalia jų – šių vaisių sulčių buteliai.
Senamiesčio labirintais
Prieš rotušę įspūdinga laisvės bei prekeivių teisių globėjo Rolando statula, pastatyta 1404 m., simbolizuoja miesto nepriklausomybę. Rolandas žvelgia ne į aikštės vidurį, o į katedrą, kurios vyskupas ne kartą bandė riboti Bremeno autonomiją. Jo teisingumo kardas simbolizuoja juridinę nepriklausomybę, o išgraviruotas šūkis primena, jog imperatorius suteikė Brėmenui miesto teises.
Brėmenas iki šiol išsiskiria iš visų Hanzos miestų – turi savo parlamentą, vyriausybę, visi surenkami mokesčiai patenka į miesto biudžetą.
Skulptūrėlė, įamžinanti pirtininkus.
Pirklių miestas vis dar neprarado autentiško žavesio: puikiai išlikęs seniausias miesto kvartalas, pastatytas XV-XVI a., vadinamasis Šniūro kvartalas (vokiškai Schnoor). Pavadinimas vykusiai atspindi gatvelių išsidėstymą – siauros ir raitytos, tikri „šniūrai“, vietomis susiraizgę taip, kad belikę vos 60 cm pločio praėjimai.
Restauruoti senamiesčio namai.
Nekeista, tai buvęs vienas vargingiausių miesto kvartalų. Per stebuklą išvengę sugriovimo per karą, maži jaukūs namukai restauruoti, prižiūrimi, tvarkomi. Pirmuose aukštuose įsikūrusios suvenyrų parduotuvėlės, kavinės ir alaus restoranai (Brėmene 1874 m. įkurta visame pasaulyje gerai žinomo alaus „Beck’s“ gamykla, iš tolo skleidžianti salyklo kvapą).
Šniūro rajonas garsėjo pirtimis, kurios buvo vienos pirmųjų visoje Vokietijoje. Pirtyse ir prausėsi, ir bendravo kartu suėję ir vyrai, ir moterys. Tai įamžina viename skverelyje pastatytas dubuo, kuriame sunkiai suvokiamu būdu susiraitę maudosi dviese, o gerai įsižiūrėjus galima pastebėti ir trečią veidą, beveik prigėrusį lietaus vandenyje.
Dar viena siaura gatvele iš šv. Petro katedros aikštės patenkama į buvusį amatininkų – kubilių – kvartalą. Gatvelės pradžią puošia 1920 m. bareljefas, kuriame vaizduojamas su slibinu besikaunantis arkangelas Mykolas. Gatvės gale verta prisėsti ir palaukti, kol ant vieno namo frontono suskambės 30 porceliano varpų.
Kubilų kvartale turistai klausosi 30 porcelianinių varpų skambesio.
Netoli ir Vėzerio upės krantinė, kurioje prisišvartavę laivai – restoranai, senovinių prekybinių laivų kopijos. Brėmeno uostas pirmą kartą paminėtas 1250 m.
Legendomis ir istorija apipintas miestas šakojasi į jaukius gyvenamuosius kvartalus, kur namų lauko durys apramstytos dviračiais, dėmesio vertus muziejus, galerijas, biblioteką, į kurią zuja nenutrūkstamas srautas studentų, vokiška tvarka aiškiai suskirstytas prekybines zonas. Miestas turi savo veidą: daugialypį, įdomų ir nepamirštamą.
Jaukūs Šniūro – seniausio kvartalo skverai.
