Į Kenijos sostinę Nairobi iš Tanzanijos Moshi miesto atvykome mikroautobusu su belgų turistais, kurie tą patį vakarą turėjo išskristi į Amsterdamą (todėl Kenijos pasienyje jiems nereikėjo vizos, o man teko ją įsigyti už 50 USD). Kelionės per Tanzanijos žemes metu abiejose kelio pusėse matėsi sausros išdeginta savana, nykstantys miškai, tik Kenijos teritorija po praėjusių liūčių atrodė geriau. Nors iki skrydžio namo buvo likę tik 10 dienų, tačiau dar tikėjausi įkopti į paslaptingąjį, daugiau kaip prieš 2 mln. metų iškilusį Kenijos kalną – stratovulkaną.
Šalies sostinė Nairobi (3,1 mln. gyventojų) įsikūrusi 1660 m aukštyje virš jūros lygio, pietinėje šalies dalyje. Tai vienas iš dinamiškiausiai besivystančių Afrikos miestų, šalies ekonominis, administracinis ir kultūrinis centras. Tačiau prieš žygį nebuvo laiko susipažinti su miestu (tai šiek tiek pavyko tik po žygio), jau sekančią dieną po atvykimo nuo ankstyvo ryto pradėjau ieškoti galimų žygio organizatorių.
Pagrindinės kalbos Kenijoje yra suahili ir anglų, todėl problemų susikalbėti nebuvo. Per keletą valandų užmezgiau kontaktus su viena vietine kelionių po Keniją agentūra, išsikeičiau litus (iš tarptautinės kredito kortelės) į Kenijos šilingus, apmokėjau už žygį (apie 600 USD) ir tą pačią dieną po pietų su kalnų gidu Polu (kilusiu iš masaji genties) išvykome Kenijos kalno kryptimi...
Daugelis žino, kad Kenija yra rytų Afrikoje, šiek tiek šiauriau ekvatoriaus, Indijos vandenyno pakrantėje. Norėčiau skaitytojams pateikti trumpą informaciją apie šalį, nes Kenija yra nuostabiai graži Afrikos šalis, jos teritorijoje yra daugiau nei 50 nacionalinių parkų ir draustinių. Čia galima pamatyti bevandenes dykumas ir ežerus, terminius šaltinius, gyvybingąsias savanas bei žaliuojančius miškus, kalnų masyvus ir ledynus, baltuosius smėlio paplūdimius prie Indijos vandenyno.
Kenijai priklauso dalis Viktorijos ežero - vieno iš pasaulyje didžiausių gėlo vandens ežerų, iš kurio prasideda Nilo upė. Nuostabus ir nepakartojamas Kenijos kaimų nacionalinis koloritas. Šalies klimatas kontrastingas – centrinėje šalies dalyje dienos karštos ir sausos, o naktys vėsios. Visai kas kita vandenyno pakrantėje – klimatas čia drėgnas ir karštas.
Kenijos istorija nusitęsia milijonus metų į priešistorinius laikus (čia tyrinėtojų buvo surastos vienos iš pačių seniausių žemėje suakmenėjusios žmogiškųjų būtybių liekanos). Nuo neatmenamų laikų Kenijos teritorijoje prie Indijos vandenyno savo gyvenvietes statė užkariautojai – graikai, romėnai, arabai ir portugalai. 1740 metais pakrantę užgrobė Zanzibaro salos karalystės sultono kariuomenė, tačiau 1795 metais šios žemės sultono buvo perduotos Britanijai ir buvo vadinamos Britanijos Rytų Afrika.
Kenijos kalnas (angl. Mount Kenya), esantis tik apie 20 km piečiau ekvatoriaus ir apie 150 km į šiaurės rytus nuo Nairobio, yra nepaprastai įdomus ne tiek keliautojams ir alpinistams, kiek mokslininkams ir tyrinėtojams - savo milijonus metų skaičiuojančia kalno geologine istorija. Tai užgesęs vulkanas (kurio pagrindas – 50 km diametro, t.y. didesnis nei Kilimandžaro), tyrinėtojų nuomone, atsiradęs prieš 3 – 2 mln. metų, dėl daugybės tuo laikotarpiu vykusių vulkaninių išsiveržimų.
Manoma, kad dabartinės centrinės kalno dalies viršūnės – Batian (5199 m), Nelion (5188 m) bei Lenana (4985 m), kažkada sudarė kalno branduolį, o visa kalno viršutinė dalis yra labai seniai suardyta. Kalnas savo pradinėje stadijoje buvęs ne mažiau kaip 6500 m aukščio (toks pat buvęs ir Kilimandžaras...).
Tūkstančius metų Kenijos kalnas buvo padengtas ledo kepure, todėl jo viršūnės (kurių šiuo metu priskaičiuojama apie 17) patyrė didelį erozijos poveikį ir atsirado daugybė slėnių, nutįsusių į visas puses nuo centrinės kalno dalies. Šiuo metu ant Kenijos kalno dar yra išlikę 11 ledynų (iš kurių didžiausias – Ljuiso ledynas), todėl kalnas yra svarbus geriamo vandens šaltinis didelei Kenijos daliai. Iš kalno išteka daugybė upių, iš kurių didžiausia – Tana.
Dėka derlingo dirvožemio iki 2000 m aukščio vykdoma intensyvi žemdirbystė. Aukščiau plyti kedrų miškai, kuriuose auga ir alyvmedžiai, paparčiai, lijanos ir samanos. 2500 m aukštyje veši gigantiškų bambukų (iki 12 m aukščio) giraitės, o jau 3200 m aukštyje augmenija tampa skurdesnė ir žemaūgė. Nuo kalno papėdės iki viršūnės sutinkamos 8 skirtingos gamtinės zonos, kurios žygio metu aiškiai pastebimos.
Siekiant apsaugoti unikalią teritoriją aplink Kenijos kalną, 1949 m. buvo įsteigtas Kenijos kalno nacionalinis parkas. Parkas užima apie 715 kv. km, didesnė jo dalis yra aukščiau 3000 m virš jūros lygio, parką supa miško rezervatas, todėl bendra saugoma teritorija yra dvigubai didesnė. 1978 m. visai šiai teritorijai suteiktas UNESCO biosferinio rezervato statusas, kuris 1997 m įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, kadangi tiek žemutiniuose kalno šlaituose, tiek aukštikalnių zonoje yra išlikę dešimtys endeminių rūšių augmenijos, gyvūnų ir paukščių.
Nacionalinį parką supančiame miško rezervate veisiasi drambliai ir buivolai, beždžionės ir kiti gyvūnai, taip pat juos medžiojantys liūtai, hienos ir leopardai (dauguma gyvūnų aktyvūs yra tik nakties metu, todėl sunku juos pastebėti, tačiau esu tikras, kad žygio metu jie mus stebėjo, gal tik nebuvo įtraukę į savo vakarienės „meniu”).
Kenija pasižymi didele etnine įvairove. Didžioji dalis gyventojų yra krikščionys: 45 proc. gyventojų laiko save protestantais, 33 proc, - Romos katalikais, ir dar 10 proc. yra vietinių religijų atstovai. Kenijos kalno teritorijoje gyvena ne viena čiabuvių gentis – kikuju, ameru, embu, masaji ir kt. Joms visoms Kenijos kalnas yra svarbi kultūros dalis, dauguma jų Kenijos kalną laiko šventu, dievo buveine ir draudžia į jį kopti.
Kalną jie vadina Kiri Nyaga („Švytinčiu kalnu”). Kikuju gentis tiki, kad jų dievas Ngaji arba Mwene Nyaga („Šviesos šeimininkas”) atėjęs iš dangaus gyveno ant kalno, kuris esąs jo buveinė arba sostas Žemėje. Pagal tradiciją kikuju stato savo namus būtinai fasadu į kalną (taip pat ir embu gentis).
Embu gentis Kenijos kalną taip pat laiko šventu ir vadina jį Kiri Njeru („Baltasis kalnas”, ar nepanašu į Alpių Monblaną – Monte-Blanc?), ant kurio gyvena jų dievas Ngaji arba Mwene Njeru. Panašiai Kenijos kalną vadina ir ameru gentis – Kirimara (t. y. „Turintis baltą medžiagą” – sniegą, žinoma).
Karingoji masajų gentis yra pusiau klajokliai ir savo galvijus gano šiauriniuose kalno šlaituose. Jie tiki, kad jų protėviai nusileido nuo kalno priešistoriniais laikais, kada užgimė gyvybė žemėje. Masajai kalną vadina Ol Donyo Keri, arba „Įvairiaspalvių juostų kalnas,” kas apibūdina skirtingų spalvų gamtines zonas, besikeičiančias kylant į kalną (savanos, miškai, pusdykumės, uolos, ledynai ir sniegas...).
Keletas eilučių iš Kenijos kalno tyrinėjimo istorijos. Kenijos kalną 1849 m. gruodžio 3 d. atrado vokiečių misionierius daktaras Johanas Liudvigas Krapfas. Pirmoji ekspedicija kalno tyrinėjimui buvo organizuota 1887 m. Samiuelio Teleki ir Liudvigo Hionelio, jie pasiekė 4350 m aukštį iš pietinės kalno pusės. Britų geologo Džono Gregori ekspedicija 1893 m. pasiekė 4730 m aukštį ir ištyrė Ljuiso ledyną.
Ir pagaliau, 1899 m. ekspediciją į Kenijos kalną organizavo seras Helfordas Džonas Makkinderis. Ekspedicijoje dalyvavo 6 europiečiai (tarp jų botanikas Duglas Sandersas ir kiti mokslininkai), 2 – gidai masaji, 66 – suahili ir 96 – kikuju. Ekspedicija patyrė daugybę sunkumų savo kelyje, nes aplinkinėse žemėse siautė ligos ir badas. Tačiau 1899 m. rugsėjo 13 d. Makkinderis per paskutinį bandymą (kartu su gidu Sezaru Olje ir nešiku Džozefu Brošeleriu pasiekė aukščiausią Kenijos kalno Batiano viršukalnę.
Centrinės kalno viršūnės dvynės – Batian ir Nelion gali būti įveiktos tik turint alpinistinį patyrimą ir naudojant alpinisto apsaugos reikmenis (tarp jų saugos virves ir uolų kablius). Įkopimas į populiariąją Point Lenana techniškai nėra sudėtingas. Kenijos kalno centrinės dalies viršūnes galima pasiekti 8 skirtingais takais. Kaip sekėsi mano žygis į Kenijos kalną, praėjus 108 metams po sero Makkinderio įkopimo? Manau, kad pakankamai neblogai, nors žygiui buvo skirtos tik 6 dienos (žymiai įdomesnis būtų 14 dienų žygis).
Tad pažvelkime į žygio užrašus, ką ten suspėjau užfiksuoti.
1 diena (2007.09.28). Nairobi – Nanyjuki , apie 200 km. mikroautobusu, važiavome 3 val. Atvykome dviese su vedliu Polu (iš masaji genties), susiradome virėją Monki (iš kikuju genties), kuris keliaus kartu su mumis. Nakvynė vienaukščiame viešbutyje, panašiame į krikščionišką pensionatą.
2 diena (09.29). Apie 10 val. Su senutėliu lengvuoju automobiliu išvykstame į Mount Kenya nacionalinį parką, 22 km. nuvažiuojame tik per 2 val., nes įėjimas į parką – 2400 m. aukštyje virš jūros lygio. Čia registruojame leidimą ir po valandėlės iškeliaujame pėsčiomis per tankų ir kalvotą mišką plačiu taku (Širimon takas).
Miške daug paukščių ir gyvūnų (dramblių, buivolų ir beždžionių, liūtai ir leopardai miegojo po naktinės medžioklės...), tačiau miškas aprimęs po ilgalaikių prieš tai buvusių tropinių liūčių. Apie 14 val. Ir mus užklumpa netikėta tropinė liūtis, tiesiog per kelias minutes buvome jau kiaurai permerkti, nespėjus iš kuprinės ištraukti apsiausto nuo lietaus. Labiausiai bijojome žaibų, tačiau į mus nepataikė...
Apie 17 val. Pasiekėme pirmąją stovyklavietę – Old Mozes Hut (3300 m.). Teko persirengti ir batus bei drabužius lauke padžiauti, bet nebuvo vilties, kad išdžius. Vakare oras pragiedrėjo, atvėso, tik karšta arbata padėjo sušilti. Nedaug keliautojų čia buvo apsistoję, tik kelios grupelės po 2 – 3 žmones (labai draugiškos studentės Sofi ir Keit iš Airijos, kaip ir Endriu iš Londono su drauge japone, dar du vyrukai iš Anglijos, trys italai).
3 diena (09.30). Keliamės 6 val., o 8 val. išeiname tolyn. Naktį pašalo, balos aptrauktos ledu, tačiau netrukus priėjome vadinamą šlapynę – aukštumines pelkes ir raistus (3500 – 3800 m. aukštyje), kur teko klampoti vietomis net iki kelių vandenyje ir purve. Taip keliavome apie 3 val., kol 11 val. pasiekėme perėją (3900 m.). Po kuklių pietų leidžiamės į slėnį, kuris toliau vėl kildamas aukštyn tęsiasi link Kenijos kalno centrinės dalies.
Po valandėlės prasideda lietus, o po to šlapdriba – vaizdelis pasakiškas: aplink žaliuoja egzotiška endeminė Afrikos augmenija, o iš dangaus kelias valandas krenta didžiuliai sniego „kąsniai”...Vakare pasiekiame Šiptono stovyklavietę (4236 m.), vėl peršlapę ir sušalę. Čia yra ir atskiri nameliai įrengti mokslininkams – tyrinėtojams. Persirengiame sausais drabužiais, tačiau kojos šąla net su vilnonėmis kojinėmis (ar čia Afrika?...), matyt, dėl didelės drėgmės, tačiau naktį pragiedrėja (apie 10 laipsnių šalčio). Tik miegmaišyje nešalta...
4 diena (10.01). Aklimatizacijos diena – 4 val. žygis apylinkėse (iki 4500 m.) su sugrįžimu į kempingą. Savijauta nebloga, tačiau šalta ir debesuota, fotografuoti sunku. Tačiau vakare pradeda giedrytis, naktį tikrai šturmuosime viršukalnę...
5 diena. (10.02). Keliamės 1 val. nakties, kuprinės buvo parengtos iš vakaro, tad išgėrę po puodelį karštos arbatos (su priedais), su kalnų gidu Polu iškeliaujame aukštyn link centrinių Kenijos kalno viršūnių, pasišviesdami kelią su specialiais žibintais. Naktis giedra, be vėjo, apie 10 - 15 laipsnių šalčio. Akmenys ir uolos aplediję (po ankstesnės šlapdribos atšalo oras), todėl einame neskubėdami, tenka iš kuprinės išsitraukti ledkirtį, o lazdas sudėti.
Saulei patekėjus jau buvome netoli Point Lenana (4985 m) viršūnės. Po pusvalandžio uolėtu skardžiu pakilome iki viršūnės, kur įrengtas stiebas ir iškelta Kenijos vėliava. Specialią kapsulę (su Lietuvos tūkstantmečio ženklu bei svarbiausių ir istorinių Lietuvos miestų herbais) paslepiu čia, nes šią viršūnę lengviau pasiekti, be to, lygiai prieš 120 metų (1887 m., taip pat spalio pradžioje) į šią viršūnę kopė pirmieji europiečiai – vengrų misionierius Samiuelis Teleki ir Liudvigas Hionelis (jie pasiekė 4350 m aukštį).
Nuo kalno atsiveria puiki panorama, tačiau nėra gerų sąlygų fotografuoti – vis daugiau debesų pradeda kilti į viršų, o pažvelgus žemyn – jų ištisa jūra, Tik Batian viršūnė visai švari, atrodo ranka pasiekiama, viliote vilioja...
Nusileidžiame 100 m. uolų skardžiu žemyn, nes šalia stūkso Batian viršūnė, iki jos nueiti gal tik keli šimtai metrų. Tačiau pabandžius tenka trauktis, nes per status ir rizikingas uolėtas šlaitas, tenka apeiti kalno kupolą ir kopti Neliono viršūnės pietrytiniu šlaitu.
Uolėtu šlaitu tenka kopti su saugos virve (buvome apsirūpinę net trimis virvėmis ir aštuoniais uolų kabliais), pasinaudojant ne tik savo, bet ir kažkieno įkaltais ir paliktais uolų kabliais, kuriuos tikrinome, gal ir išlaikys – gal nesupyks kalno dievas, nes juk jis, pasak kikujų genties, čia gyvena...
Kabliai atlaikė, bet mano (tikriausiai prietaringo) vedlio Polo kantrybė trūko, nes jam (masaji genties atstovui) galiojo tas „tabu”, kad negalima eiti nekviestam į dievo buveinę... Todėl įkopimo pabaigai teko panaudoti alpinisto savisaugos elementus, nors gidas mane stebėjo ir buvo pasiruošęs ateiti į pagalbą, tad nesusipykome. Kelios valandos praėjo, kol buvo pasiekta Batian viršukalnė, nors įveiktas tik kelių šimtų metrų uolėtas šlaitas. Gaila, neturėjau atsarginės kapsulės, tačiau iš kitos pusės - čia tik 100 m aukščiau (be to, nemaniau, kad čia pavyks įkopti).
Daugėjo debesų, todėl reikėjo paskubėti, kad saugiai nusileisti, nusiraminti ir sutelkti jėgas. Laimei, gidas Polas po truputį vis tik artėjo link manęs, dviese leistis vis tik yra saugiau ir greičiau... Kai nusileidome į viršukalnes skiriantį balną, po to leistis žemyn nebuvo sunku, tik dar negreit atsisakiau ledkirčio, kol galima buvo ištraukti iš kuprinės lazdas.
Leisdamasis nuo kalno daug fotografavau, nes nakties metu šis kelias nebuvo užfiksuotas nuotraukose. Sutikome trijų vokiečių tyrinėtojų grupę, kopiančią į viršų, vėl laikinai pradėjo šviesti saulė, leistis buvo malonu. Apie 13 val. jau buvome sugrįžę į bazinę Šiptono stovyklavietę (įkopimas ir nusileidimas truko apie 12 valandų, neskaitant trumpų pusryčių su karšta arbata iš termoso ant Point Lenana viršukalnės).
Po neilgo poilsio, kojų masažo ir kuklių pietų iškeliaujame egzotiškuoju, žaliuojančiu, pilnu nuostabios endeminės augmenijos, slėniu link perėjos (3900 m), per kurią čia ir atėjome žygio pradžioje. Už perėjos 2 val. sunkaus kelio per šlapynę (aukštikalnių pelkes), kol pasiekiame stovyklavietę Old Mozes Hut (3300 m.). Čia iš apačios atkeliavo didelė kinų grupė iš Kinijos (Honkongo), linksmai pabendravome, gėrėme arbatą...
6 diena (10.03). Po pusryčių (8 val.) su vedliu Polu ir virėju Monki iškeliaujame žemyn link išėjimo iš Kenijos kalno nacionalinio parko. Kelias per mišką po praėjusio lietaus labai slidus (raudonas molingas dirvožemis), todėl vėl tenka išsitraukti lazdas.
Ant kelio daug neseniai praėjusios dramblių bandos pėdsakų, o tolėliau ant kelio, prie didelių balų, įsikūrusi didelė grupė beždžionių, kurios pasitraukė į mišką tik mums visai priartėjus, bet ir toliau akylai stebėjo mus nueinančius. Po 3 val. žygio pasiekėme išėjimą iš parko. Užsiregistravę kontroliniame poste, kartu su ispanų keliautojų grupe išvykome į Nanyjuki (22 km, 1 val. kelio).
Kitą dieną mikroautobusu išvykome į Nairobi (216 km), iš kur po trijų dienų man reikėjo išskristi į Amsterdamą. Žinoma, dar suspėjau susipažinti šiek tiek ir su Nairobiu, Kenijos nacionaliniu muziejumi, miesto parkais ir zoologijos sodu (juk negalėjau išvažiuoti iš Afrikos neatsisveikinęs su žvėrių karaliumi...). Baigiasi atostogos, todėl safari į Tanzanijos Serengečio parką arba Kenijos Masaj Mara draustinį tenka atidėti kitam kartui...
Su geriausiais linkėjimais jauniesiems tyrinėtojams, keliautojams ir alpinistams, planuojantiems kada nors aplankyti nuostabią Afrikos šalį Keniją, taip pat Kenijos kalno nacionalinį parką bei įkopti į nepaprastą geologinę praeitį turintį Kenijos kalną - gal būt priešistorinių žmogiškųjų būtybių lopšį...
Stasys Venskus
