Šventos karvės tarp naujausių mersedesų

Ne kiekvienuose ištaiginguose rūmuose leidžiama pernakvoti: tarkim, Vindzoro karalių pilyje ar Versalio rūmuose net ir turtingas turistas tegali užsisakyti ekskursiją, tačiau tikroje karaliaus lovoje išsimiegoti nepavyks – muziejus yra muziejus. O štai pasakų šalyje Indijoje viskas įmanoma – pavyzdžiui, Radžastano valstijos radžų pilyse ir rūmuose įrengti aukščiausios klasės viešbučiai, kurių kainos beveik tokios pat kaip Delio ar Bombėjaus 5 žvaigždučių viešbučiuose...

Tie, kas Indijoje buvo prieš 5 ar 10 metų, bus maloniai nustebinti pažangių permainų: geresni keliai ir net pirmoji automobilių magistralė, nauji tarptautiniai oro uostai ir elitiniai viešbučiai. Jei poilsis paplūdimyje po palmėmis arba ekskursijos jojant kupranugariais jau nebe naujiena, grįžus iš Indijos galima pasakoti apie sklandymą Himalajuose, atostogas plaukiojančiame Pietų Indijos name, plaukimą laukinėmis kalnų upėmis arba išvyką ištaigingu senoviniu maharadžų traukiniu. Ir pagaliau naujausia pasaulio mada – atostogos indiškame kaime (beje, jų yra apie pusė milijono – užteks visiems).

Indiški rekordai

„Šalis, kurios ilgiesi“, – tai vokiečių rašytojo Hermano Hesės žodžiai apie Indiją, kuri visuomet bus netikėta ir kitokia...

Aštuntasis pasaulio stebuklas Tadž Mahalis (Taj Mahal), pasakiški maharadžų rūmai ir prašmatniausi mauzoliejai, didžiausias pasaulyje kino pramonės centras „Bollywood“ Bombėjuje, viduramžių fortai, 2 000 erotinių skulptūrų Khadžuraho šventykloje (Khajuraho), seniausias pasaulyje meteorito paliktas Lonaro krateris (Lonar crater, 1,83 km skersmens), tigrų, liūtų, snieginių leopardų bei krokodilų draustiniai, kvepiantys prieskonių turgūs, spalvingos šventės ir auksinio smėlio paplūdimiai Indijos vandenyno pakrantėje...

„Beveik kiekviena Indijos valstija turi ką nors ypatinga – pastatą, asmenybę ar legendą, prikaustančius mūsų dėmesį ir kurstančius fantaziją“, – XIX a. rašė Maudas Daiveris, kurį nūnai vargu ar kas bežino, tačiau jo žodžiai apie Indiją galioja ir mūsų dienomis.

Indijos Respublika priskiriama prie seniausių ir didžiausių pasaulio valstybių: plotas prilygsta trečdaliui Europos (3 287 000 km2, 7-oji vieta pasaulyje), atstumas nuo šiaurinio iki pietinio taško – 3 200 km, iš rytų į vakarus – 3 000 km). Pagal gyventojų skaičių – antroji vieta pasaulyje (1 mlrd. 100 mln. gyv.).

Ilgiausia Indijos upė Bramaputra (Brahmaputra) vingiuoja 2 900 km, didžiausias kalnas Kančendžanga (Kanchenjunga) debesis skrodžia 8 598 m aukštyje. Prieš 4 500 metų savo pėdsakus palikusi aukšto išsivystymo protoindiškoji (dar vadinama Harapos) kultūra laikoma antrąja seniausia pasaulyje (po Mesopotamijos). Indijoje pripažįstama 17 oficialių kalbų ir šnekama 844 dialektais.

Naujagimių kasmet gimsta maždaug tiek, kiek žmonių yra visoje Australijoje, milijonierių – daugiau negu Jungtinėse Amerikos Valstijose, o privačios aukso atsargos – didžiausios pasaulyje. Egzotiška detalė: didžiausias pasaulyje Tualetų muziejus (Sulabh International Museum of Toilets) su neįtikėtina klozetų kolekcija veikia irgi Indijoje, Delyje.

Tai ryškių kontrastų šalis. Tuo pačiu metu, kai Kalkutoje brangiai apmokami modeliai demonstruoja deimantų kolekciją, benamių vaikai žaidžia ant geležinkelio bėgių – trečdalis indų per dieną gali skirti tik po 1 JAV dolerį žmogui.

Didžiausios demokratinės valstybės sostinė

Delis (Delhi, 11 mln. gyv.) – miestas, turintis daugiausia žymių lankytinų vietų. Indijos sostine tapo 1911 m., viešpataujant anglams. Iki tol kelis šimtmečius buvo valdomas musulmonų. Dabartinį „miestą su daugybe veidų“ sudaro dvi aiškiai besiskiriančios dalys: Senasis Delis (Old Delhi) ir Naujasis Delis (New Delhi).

3 200 metų istoriją menantis Senasis Delis išsaugojo būdingų rytietiško miesto rajonų, kur tebeklega spalvingos turgavietės, aplink daugybė siaurų triukšmingų gatvelių, o šalia rymo mečetės ir šventyklos...

Visai kitoks XX a. pradžioje pagal britų architektų Edvardo Latjenso ir Herberto Beikerio brėžinius simetriškai pastatytas Naujasis Delis: plačios gatvės, kolonijinio stiliaus vasaros rezidencijos, išpuoselėti žydintys sodai, ištaigingi restoranai, diplomatų kvartalai ir prabangūs viešbučiai. Prabėgus vos 20 metų po statybų pabaigos, Naujasis Delis jau buvo pripažintas istorijos paminklas.

Senojo Delio „širdis“ – 1648 m. pastatytas 33 metrų aukščio Raudonasis fortas (Lal Qila), įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Tai įtvirtinta valdovų rezidencija ir didingiausias XVII a. paminklas, sukurtas to paties valdovo, kuris žmonijai po savęs paliko ir gražiausią paminklą meilei – Tadž Mahalį. Vakarais Raudonajame forte rodomi šviesų spektakliai, pristatantys svarbiausius Indijos istorijos įvykius.

Nuvykus į Delį tiesiog būtina pamatyti didžiausią Indijoje Džamos mečetę (Jama Mashid), kurios vidiniame kieme tilptų 25 000 tikinčiųjų. Kitos turistinės įžymybės: Triumfo arka ir indų „nacijos tėvo“ Mahatmos Gandžio amžinojo poilsio vieta – Radžgatas (Rajghat). Prie svarbiausių lankytinų vietų taip pat priskiriama deivei Lakšmi ir jos vyrui Narajanui pašvęsta Lakšmi Narajano šventykla (Lakshmi Narayan). Vienas iš Delio simbolių – XIII a.

Kutbo minaretas (Qutb Minar, kitur – Quatab Minar arba Kutab Minar) su 71 m aukščio bokštu, kurį indai vadina tobuliausiu pasaulyje ir net pasaulio stebuklu. Indijos vartai (India Gate, 42 m aukščio) įamžina Pirmojo pasaulinio karo aukų atminimą: 90 000 indų karių padėjo galvas už Didžiąją Britaniją. 1929 m. vicekaraliui pastatytoje rezidencijoje dabar įsikūrę Prezidento rūmai (Rashtrapati Bhavan).

Rausvasis karališkasis Džaipuras

Džaipuras (Jaipur, 2,5 mln. gyv.) yra Indijos turtingiausios valstijos Radžastano sostinė (Rajasthan – „Karalių šalis“, 340 000 km2). Rausvuoju miestu jis vadinamas dėl rožinės spalvos senamiesčio pastatų, kurie XIX a. buvo specialiai nudažyti ruošiantis Anglijos karalienės Viktorijos vyro princo Alberto vizitui (rožinė spalva Radžastane tradiciškai reiškia svetingumą).

Senamiestį juosia 6 km ilgio mūro siena su 7 vartais. Džaipuras įkurtas 1727 m. lapkričio 17 d., per 8 metus pastatytas pagal iki šiol beveik nepasikeitusį griežtai taisyklingą geometrinį planą. Miesto simbolis – Vėjų rūmai (Hawa Mahal), kurie yra Miesto rūmų (City Palace) dalis, o pastarieji užima septintadalį Džaipuro senamiesčio ploto. Ten iki 1948 m. gyveno vietinis maharadža, o jo haremo damos, pačios išlikdamos nematomos, pro 953 langelius stebėjo gatvėje verdantį gyvenimą.

Karališkosios šeimos palikuonims ir šiandien priklauso šių rūmų dalis. Visai šalia stūkso didžiausia pasaulyje akmeninė observatorija – Džantar Mantaras (Jantar Mantar). Ji yra viena iš penkių, kurias XVIII a. įrengė miesto įkūrėjas ir aistringas astronomas radža Džais Singas II, dar nuo paauglystės pasižymėjęs nepaprasta išmintimi, dėl kurios gavęs indišką vardą Savai („visas ir dar ketvirtis viršaus“).

Lankantis Džaipure, verta pamatyti už 11 km esančius ir stebėtinai gerai išlikusius XVII a. Ambero rūmus (Amber Palace). Beje, Amberas – miestas, iki Džaipuro 6 šimtmečius buvęs Radžputeno (Rajputen) karalystės sostinė.

Praeities spindesys Agroje

Šalies šiaurėje įsikūrusi Agra – daugiausia turistų pritraukiantis Indijos miestas: būtent ten rymo baltojo marmuro architektūros šedevras, aštuntasis pasaulio stebuklas – Tadž Mahalio mauzoliejus, kurį XVII a. 20 000 amatininkų ir menininkų statė 22 metus. Šiandieniu Indijos simboliu tapęs Tadž Mahalis vadinamas paminklu amžinajai meilei – ano meto valdovas paskyrė jį savo žmonai, kai ši mirė gimdydama keturioliktą vaiką.

Mauzoliejų supantis 18 hektarų sodas padeda suprasti, kaip ano meto žmonės įsivaizdavo rojų Žemėje. Kita įžymybė – 1565 m. pradėtas ir trijų vėlesnių karalių iš raudonojo smiltainio bei baltojo marmuro statytas Agros raudonasis fortas, kuriame galima apžiūrėti ir didžiausią pasaulyje marmurinę mečetę (MotiMashad).

Negyvenamas miestas

Vienintelį visiškai išlikusį valdovo rezidencijos miestą Fatehpur Sikrį („Pergalės miestas“) karalius Akbaras įkūrė XVI a. Pasak legendos, Akbaras neturėjo vaikų ir ilgai meldė, kad susilauktų sūnaus. Vienas atsiskyrėlis jam išpranašavo tris sūnus. Kai netrukus iš tiesų gimė sveikas berniukas, valdovas atsiskyrėlio gyvenamoje vietovėje iš dėkingumo pastatė ištisą miestą – Fatehpur Sikrį, kurio pirmasis statinys buvo mauzoliejus atsiskyrėliui (prie šio mauzoliejaus dar ir šiandien indų moterys maldomis prašo, kad gimtų sūnus).

Paslaptingomis aplinkybėmis vos po dešimties metų gyventojai pasitraukė iš naujojo miesto – ko gera, dėl vandens trūkumo. Miesto-vaiduoklio statiniai atlaikė keturis šimtmečius ir gerai išliko iki mūsų dienų. Tebebūdamas savo galios viršūnėje, Akbaras paliko užrašą ant mečetės vartų: „Pasaulis yra tiltas. Eik juo, bet nestatyk ant jo jokio namo. Nes kas liks gyvenimui pasibaigus, neturės jokios vertės.“

Šventasis Varanasis prie šventos upės

Švenčiausio induistų miesto Varanasio (Varanasi, 1,2 mln. gyv.) svarba gali būti lyginama su musulmonų Meka arba krikščionių Jeruzale. Jis yra vienas seniausių visoje planetoje (3 000 metų). Siejamas su dievu Šiva, todėl jau 2 500 metų traukia piligrimus, kurie jį vadina Kaši (Kashi – „šviesa“). Dabartinis miesto vardas kilęs nuo dviejų upių pavadinimų – Varunos ir Asio (Assi). Varanasis kartu yra ir astrologijos sostinė, kurioje pagal žvaigždžių derinius savo ateitimi nuolat pasidomi dainininkė Madona.

Rišikešas – jogos centras Rišikešas (Rishikesh, 60 000 gyv.) – ne tik garsus piligrimų miestas Himalajų papėdėje. Tai pasaulinė jogos sostinė. Induistai tiki, kad meditacija Rišikeše – didelis žingsnis išganymo link. Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Rišikešas Vakarų pasaulyje išgarsėjo tuo, kad į jį pamedituoti pas vieną garsų jogos meistrą buvo atvykę roko grupės „The Beatles“ muzikantai. Mėsa, alkoholis ir automobiliai šiame mieste yra uždrausti...

Vieni gražiausių pasaulio paplūdimių

Goa – tai valstija Indijos vakaruose, prie Arabijos jūros. Turistus vilioja 100 km ilgio pajūrio pakrante ir nuostabiais paplūdimiais. Bene garsiausi – 7 km ilgio Kalangutas (Calangute) ir Kolva (Colva).

Šaltinis
West Express leidinys "Žvilgsnis į pasaulį"
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją