105 dienos aštuoniose Azijos valstybėse, lavina įspūdžių bei nuotykių, atradimų skonis ir pažinimo džiaugsmas...
Kokios priežastys įkvėpė ir padrąsino ryžtis 100 dienų kelionei?
Norėjome permainų, pajutome, kad įsisukome į darbų rutiną, todėl ekspromtu sumąstėme, jog laikas rimtesnei kelionei (iki tol dažnai keliaudavome po Europą). Pradinė mintis – mėnesio trukmės kelionė į Aziją – per porą dienų virto trijų su puse mėnesio avantiūra krizės metu. Beveik nieko nežinojome apie Pietryčių Aziją – domėtis pradėjome tik prieš pat kelionę, bet neabejojome, kad įspūdžių ir šviežių minčių tikrai turėsime. Neklydome, tos 100 dienų svetur buvo viena geriausių patirčių mūsų abiejų gyvenime.
Ką reikia žinoti bei turėti leidžiantis į Pietryčių Azijos šalis?
Žinoti nereikia iš esmės nieko. Turėti – ryžto, truputį nutrūktgalviškumo, pasus ir šiek tiek pinigų.
Iš esmės, kelionė į Pietryčių Aziją planuojama taip pat, kaip ir bet kur kitur, tik vykdamas į šias šalis neišvengsi keleto dalykų, pavyzdžiui, skiepų nuo tam tikrų ligų. Pradinės informacijos turėjome mažokai, nes nebuvo daug laiko pasiruošti. Todėl tik šiek tiek suplanavom maršrutą: per kokias šalis keliausim, kiek ten norėtume užtrukti, o su Azija pažindinomės jau keliaudami.
Turėjom knygą – kelionės gidą, kuris praversdavo planuojant maršrutą, tačiau kartu buvo labai daug ekspromto, jautėmės visiškai laisvi, kur norėjome, ten ir sukdavome, ką norėjome, tą ir veikdavome. Mums svarbiausi kelionės daiktai: fotoaparatas, mažas nešiojamasis kompiuteris (rašėme internetinį tinklaraštį draugams), pasai bei pinigai. Kitas kuprinės turinys (rūbai, batai ir pan.) nebuvo mirtinai svarbus. Visko puikiausiai galima nusipirkti pačioje Azijoje, neapkraunant savo pečių iš anksto. Tiesa, viskam labai padės derybiniai įgūdžiai, jei nenorite likti su tuščia pinigine jau po pirmo apsilankymo turguje.
Pamatėte aštuonias valstybes: Indoneziją, Singapūrą, Malaiziją, Tailandą, Kambodžą, Laosą, Vietnamą ir Filipinus. Trumpa įspūdžių dozė apie kiekvieną iš jų.
Indonezija – pirmoji valstybė mūsų kelionėje, kartu – savotiškai didžiausias šokas susidūrus su Azija, stipriausi pirmųjų dienų prisiminimai. Gana skurdi valstybė su daug salų, visos jos skirtingos. Javos sala – perpildyta žmonių, garsioji Balio sala mūsų neužkabino, Gili Travangan – pirmasis rojus kelionėje, Sumatra – be galo didelė, su įspūdinga gamta. Dar keliolika tūkstančių Indonezijos salų liks kitiems kartams.
Singapūras – tai ir sala, ir miestas, ir valstybė. Pietryčių Azijos Londonas. Išimtis tame regione: tvarkinga, čia galioja griežtos taisyklės, tai finansų centras, išsivystymu lenkiantis daugumą Europos valstybių. Brangi, bet graži. Įvairiausių kultūrų mišinys.
Malaizija – viena labiausiai pritaikytų turistams Pietryčių Azijos valstybių. Joje radome visko: vos įžengiamas džiungles, smaragdinės spalvos vandens apsuptas salas, europietiškos kolonijos palikimą bei įspūdingą sostinės Kuala Lumpuro modernumą, sumišusį su indų ir kinų kvartalais. Laksa – sriuba, dėl kurios verta grįžti į Malaiziją.
Tailandas – turistų rojus. Jų ten daug, bet visi randa, ko ieško. Maisto kultūra sunkiai nupasakojama. Skanu viskas ir visur, tiesiog gatvėje ar brangiame restorane (raudonasis karis – skaniausias patiekalas Pietryčių Azijoje!). Būtina išbandyti tailandietiškus masažus. Daugybė salų – kai kurios perpildytos turistų, tačiau nuošalesniuose salų kampeliuose galima rasti savo rojų. Budizmo istorija ir kultūra, itin draugiški žmonės. Gamtos įvairovė: nuo gausybės krioklių su besimaudančiais oranžiniais budistų vienuoliais iki džiunglių, kuriomis prasibrauti jums pasiūlys dramblių pagalbą.
Kambodža – skurdžiausia to regiono valstybė su žiauriausia XX a. istorija (Pol Potas – savotiškas Kambodžos Hitleris, žiaurumu pranokęs jį). Būtent istorija mus labiausiai domino Kambodžoje. Skurdas jaučiasi visur – nuo prastų kelių iki gyvenimo sąlygų. Angkoras – didžiulis miręs šventyklų miestas, iš naujo atrastas ir dabar viliojantis turistus. Pasiplaukiojimai upėmis – pakrančių vaizdai pribloškia.
Laosas – gamtos ir labai draugiškų žmonių šalis. Čia ir kriokliai, ir kalnai, ir upės, ir miškai – sėdus ant motorolerio per porą dienų galima persisotinti įspūdžiais. Kai kur – gentiniai kaimai, nukeliantys kelis amžius į praeitį.
Vietname įspūdžiai pranoko lūkesčius, buvome trumpai, bet į jį irgi norim grįžti. Motorolerių ir prisiminimų apie Vietnamo ir JAV karą komunistinė šalis. Tiršta nuo žmonių. Mus sužavėjęs Hoi An miesto senamiestis. Saigonas – miestas legenda. Sostinė Hanojus – motorolerių skruzdėlynas.
Filipinai – tai 7 tūkstančiai skirtingų kultūrų salų. Atokių salų paplūdimiai – kažkas sunkiai įsivaizduojama. Vienintelė katalikiška Azijos valstybė, iš ispanų paveldėjusi kultūrą, papročius, iš amerikiečių – kalbą, greitojo maisto kultą, pramogas. Įkyrūs vaikai. Skaniausios jūros gėrybės. Spalvoti autobusai – džipniai, tapę Filipinų simboliu. Pamišę dėl krepšinio – gatvėse, paplūdimiuose, visur. Ir taifūnai, nuolat nusiaubiantys salas.
Į kurią iš jų su malonumu grįžtumėte, kur norėtumėt likti visam laikui, o į kurią daugiau niekada nekeltumėte kojos?
Mielai grįžtume į visas, nė viena nebaido. Labiausiai patiko ir didžiausią įspūdį paliko Filipinai ir jų salos, bet negalėtume atsispirti Tailando maistui, Laoso gamtai, Indonezijos saloms, į kurias dar nekėlėme kojos, ar savotiškai įdomiam ir juokingam Vietnamo komunizmui. Likti visam laikui nenorėtume niekur, nes apie emigraciją net nesvarstome, mums gerai ir Lietuvoje. Užsienis – kelionėms, nuotykiams bei atradimams, o ne gyvenimui. Tačiau artimiausi europiečių kultūrai būtų Filipinai, o gyvenimo patogumo prasme turbūt labiausiai viliotų Tailandas.
Tris mėnesius trukęs kelionių nuotykis suteikė daug naujos patirties. Kokie atradimai ar pirmąkart daromi, skanaujami, liečiami, matomi dalykai įstrigo labiausiai?
Sunku atsakyti keliais sakiniais, nes įspūdžių parsivežėme įvairiausių. Žiūrėti į veikiančio vulkano kraterį ir užuosti sieros dūmus, nardant pamatyti ryklį arba didžiulius vėžlius, bristi per kelią džiunglėse pastojusią upę, patirti nedidelį žemės drebėjimą, šerti laukines beždžiones, „jodinėti“ drambliais, net važiuoti sausakimšu autobusu su vietiniais – visi šie pirmi kartai įstrigo atmintyje.
Bet dar didesnį įspūdį padarė daugybė iš pradžių nepastebėtų detalių: vietinių svetingumas, požiūris į gyvenimą, skurdui neleidžiantis užgožti gyvenimo džiaugsmo. Mums patikdavo lankytis kiekvieno miestelio ar miesto turguje – ten labiausiai galima pajausti vietinių gyvenimą, pabendrauti ar tiesiog paspoksoti į mums neįprastus vaizdus.
O Vilniuje turbūt labiausiai pasiilgstame motorolerio – Azijoje juo daug keliavome beveik visose šalyse, labai smagi ir patogi transporto priemonė.
Kaip pakeitė ši kelionė įprastą Jūsų lietuvišką gyvenimą?
Parsivežėme dalelę Pietryčių Azijos gyventojų požiūrio: džiaugtis šia diena, neapsikrauti pačių susikurtomis problemomis, neprisirišti prie materialinių gėrybių, trumpai tariant, apsikuopti savo gyvenimą ir atsikratyti dvasinio bei fizinio šlamšto. O realūs ir apčiuopiami pokyčiai jau įvyko. Edita nebegrįžo į ankstesnę darbovietę ir įgyvendina savo svajonę užsiimti tik fotografija. Karolis grįžo į senąjį darbą, bet po poros mėnesių jį pakeitė – mintis apie pokyčius pribrendo jau Azijoje.
