Ėjimas tolyn
Pasak Ritos, iki pastarųjų dienų darbų abu turėjo nueiti ne vieną kūrybinę stotelę. Pirmojoje gimė mažos lėlytės, varpeliai, iškeliavę į Vokietiją, Angliją, Rusiją. Antrojoje – servizai, vėliau užleidę vietą stilizuotoms žuvims, vazelėms.
„Kaip gyvenimas eina tolyn, taip ir darbai – per laiką auga ir tobulėja, kol galiausiai perteikia net įnoringiausius sumanymus“, – kalbėjo keramikė.
Jos žodžiais, dar visai neseniai jos angelai nesugebėjo sėdėti ant krašto. Dabar ne tik sėdi, bet ir moka klūpėti. Mat jie, nematant sparnelių, primena gražias mergaites. „O kas tiksliai pasakys, kaip angelai atrodo?“ – retoriškai klausė menininkė ir po kelių minučių paaiškino, kad dangaus gyventojus įsivaizduoja būtent tokius. Tiksliau, apvilktus ilgomis suknelėmis, palaidais plaukais, rankose laikančius gėlių puokštes. Įsimintini ir jų veidai – dailių bruožų bei ganėtinai ramūs.
Atsispindinčias nuotaikas, žodžiais sunkiai nusakomą išraiškingumą Rita Žilaitytė–Bružienė užkoduoja ir savo raganose. Kiek neįprastose, koketiškose ir be galo žaismingose. Įdomumo dėlei reikia pasakyti, kad jos raganos neturi šluotos – neatsiejamo savo atributo.
„Dabar juk ne viduramžiai, yra siurbliai, į madą reikia atsižvelgti“, – geros nuotaikos nestokojo kūrėja, atkreipusi dėmesį, jog močiutes šiek tiek primenančios raganos pasiramsčiuoja paprasčiausia lazdele.
Keramiko Vido Bružo „arkliuku“ galima laikyti obuolius, kurie atrodo tarsi ką tik nuskinti, vėžius išskėstomis žnyplėmis, bokalus, kuriuose pavaizduotas „Žalgirio“ mūšis.
Talento užpatentuota
Meno kūrėjos statusą turinčios tautodailininkės tvirtinimu, tai, kokį dirbinį keramiko rankos sukurs, lemia keletas dalykų. Svarbiausia – sukaupta darbo patirtis, įgūdžiai bei molio pajauta.
„Paimi jo gabalą ir žinai – skirtas jis skulptūrėlei ar kažkam kitam“, – grindė ankstesnį teiginį menininkė. Pasak jos, toks supratimas, pajautimas kiekvieno menininko yra individualus, todėl ir išskiriantis jį iš kitų savo darbų originalumu.
Rita neslėpė: jos keramikos niekas negali atkartot, sukurti tokių pat darbų. Antra vertus, ir pačiai niekuomet nepavyksta padaryti dviejų vienodų kūrinių.
Jos žodžiais, padaryti tarpusavyje šiek tiek skirtingus darbus padeda kočiojimo ir lankstymo technika. Ją naudojant, ir figūrėlės, ir jų aprangos klostelės, net mažiausios, yra išlenkiamos. O tai gana sudėtinga, būtinas didelis profesionalumas.
Dėl minėtų veiksnių neįmanoma ne tik sukurti vienodų darbų, bet ir jų kopijuoti. Gargžduose gyvenanti keramikė tvirtino mačiusi tik savo lėlyčių, darytų pačioje pradžioje, kopijas. Tačiau jos buvo nesulyginamos – gremėzdiškos, neišvaizdžios. Tiesa, moteris neseniai pamatė mokytojos iš Šiaulių atkartotus obuolius.
„Jie nėra sudėtingi. Kas kita raganos, angelai, tegul juos kas pabando sukurti. Tikrai norėčiau pamatyti“, – sakė talento užpatentuotų darbų autorė.
Kiekvienas turi savo nišą
Kalbai pasisukus apie plagiatorius, R. Žilaitytė–Bružienė sakė negalinti suprasti žmonių, vagiančių, naudojančių kitų idėjas, sumanymus.
„Kokia prasmė? Kiekvienas keramikas gali rasti savo nišą, stilių, – dėstė mintis moteris. – Juos radus tikrai ir populiarumas ateis, ir pirkėjų atsiras.“
Klaipėdos krašto menininkės žodžiais, lietuviai yra labai talentingi, gabūs ir be galo kūrybingi. Šia tiesa ji įsitikino Latvijoje, kurioje visai neseniai pristatė savo darbus.
„Tenykštė keramika labai primityvi, paprasta. Mūsų net puodynės spalvingesnės, tarsi pripildytos nežabotos energijos. Nieko panašaus nemačiau ir Estijoje“, – lygindama kalbėjo Rita, kurios darbai prieš pat Kalėdas eksponuojami Gargždų muziejuje, Klaipėdos dailės salone „Marginiai“.
Nemažai keramikės darbų vertintojų yra Šiauliuose bei Vilniuje. Anot Ritos, kiekvienais metais jie skambina ir teiraujasi, ką naujo yra sukūrusi. Šiemet savo pirkėjams pasiūlė saldainines. Kūrybinių užmojų nestokojanti menininkė prasitarė, jog ne visada naujus dirbinius pirkėjai iš karto priima. Tačiau dėl to ji daug neišgyvena, nes žino, kad kiekvienas dirbinys turi sulaukti savo laiko: „Žiūrėk, neperka neperka, o ateina tam tikras momentas, ir daiktas tampa paklausus bei žmogui patinkamas.“
Anot jaunatviškos moters, pirkėjas yra ne tik geriausias darbų vertintojas, bet ir nepamainomas patarėjas. „Jei žmogui patinka, gerai, jei ne, dirbi, galvoji, kad įtiktum“, – atvirai kalbėjo Gargžduose kurianti moteris.
Anot jos, nuėjusi į didžiuosius prekybos centrus ir pamačiusi begalę kiniškų puodelių bei kitų niekučių, neretai pagalvojanti, kas gali pirkti jų darbus. Atsakymą gauna čia pat – į rankas paėmusi, pavyzdžiui, tą puodelį. Jis niekuomet nespinduliuoja šilumos, laikydamas jį rankoje nejauti malonumo. „Žinant šį niuansą, visos abejonės greitai išsisklaido, ir vėl darai tai, ką geriausiai moki.“
Vaikams patinka greitas rezultatas
Ne vienus metus keramikos paslaptimis Rita dalijasi su Gargždų moksleiviais. Pasak mokytojos, vaikams dirbti su moliu labai patinka, tačiau jie stokoja kantrybės ir visuomet nori greito rezultato. „Vaikai tokie jau yra. Sukaupti dėmesį gali valandą pusantros. Per tiek laiko jie molį suminko, padaro vaizduotėje užgimusį dirbinį. Išdegti palieka man. Kitą susitikimą imasi glazūravimo“, – apie savo auklėtinius pasakojo tautodailininkė.
Slėpiningu ir užburiančiu keramikos pasauliu jai pavyko sudominti jaunylį septynmetį sūnų Laimoną. Už kelių kilometrų nuo namų esančiose dirbtuvėse, mamos pasakojimu, jis nulipdė arklį ir kitų smulkių darbelių. Nors mažoji atžala turi gabumų menui, tėvai nenori, kad sektų jų pėdomis: „Darbas su moliu labai sunkus. Visuomet esi nuo ko nors priklausomas, įpareigotas. Kol vieni darbai džiūsta, kitus turi dėti į krosnį, glazūruoti ir kartu galvoti, kaip įgyvendinti naujus sumanymus. Įkvėpimas kai kada iš dirbtuvių paleidžia gerokai po vidurnakčio.“
Kas matė Ritos darbus, tas šiais žodžiais neabejos. Nukelti į pasaką reikia ne tik laiko...
