Ar jau sugebame, kaip artimiausi kaimynai latviai ar lenkai, įtikinamai reklamuoti savo kraštą? Tikriausiai taip, nes jau nestinga informacinių lankstinukų apie kiekvieną įdomesnį miestelį, piliakalnį, akmenį, šaltinį. Deja, paskui šį garvežį pūškuodamas sunkiai rieda paskutinis vagonas – infrastruktūros, kulinarinio paveldo plėtojimas ir, svarbiausia, žmonių noras keliauti bei pažinti savo kraštą, ne tik poilsiauti gamtoje kepant šašlykus ir paliekant krūvas šiukšlių.
Automobiliu ir pėsčiomis
Pirmiausia ir reikėtų pradėti nuo to, kas arčiausiai namų ir geriausiai pažįstama. Kauno rajono gamta tikrai nuostabi, daug įdomių, vaizdingų vietų, tinkamų savaitgalio poilsiui pėsčiomis, dviračiu ar automobiliu. O turizmo tendencijos ir problemos bendros visam kraštui.
Vienas iš maršrutų – Kauno marių regioninis parkas, kurio pagrindiniai traukos centrai – Girionys, Viršužiglis, Arlaviškės. Girionyse 1961 m. ant Kauno marių kranto įkurtas didžiausias Lietuvoje peizažinis parkas, auga reti medžiai ir krūmai. Deja, kaip ir visur, trūksta lėšų, parkas gerokai apleistas, peizažinių stebuklų tikrai neišvysite, o toje vietoje, kur galėtų atsiverti nuostabus vaizdas į marias ir Pažaislio vienuolyną, teks pasitelkti vaizduotę, nes medžiai palikę tik siaurą tarpelį akims paganyti. Bet pasivaikščioti tikrai nuostabi vieta, net prie užpelkėjusių vandens telkinių, kuriuose raminamai kurkia saviveiklinis varlių choras.
Verta aplankyti Arlaviškių kadagių slėnį, pasigrožėti atodangomis Mergakalnyje. Marių pakrantėje įrengtos puikios poilsiavietės (jeigu prišiukšlintos, tai vis dar mūsų mentaliteto bėda).
Nuo Kauno centro per Panemunės šilą šios vietos lengvai pasiekiamos dviračiu, tik dar trūksta įrengtų takų. Ne bėda, galima važiuoti siauru miško takeliu, vinguriuojančiu skardžio kraštu, ir gėrėtis marių vaizdais. Ramioje įlankėlėje tylą drumsčia tik žvėriškas vandens motociklų riaumojimas. Tai ta pati problema kaip ir keturračiai, išariantys miško paklotus: iš esmės skirtinga poilsio samprata, o vietos turi užtekti visiems.
Dviračių trasomis
Puikia dviračių trasa kol kas gali didžiuotis tik pamario kraštas: nuo Nidos iki Šventosios. Tikras malonumas važiuoti Kuršių nerija ir vaizdingais kurortų pušynais. Kitur dviratininkams kol kas reikia tenkintis trasų fragmentais. Kauno rajone jų taip pat esama. Viena nutiesta nuo Vilkijos link Seredžiaus. Pariedėti keletą kilometrų smagu, bet būtų dar geriau, kad trasa turėtų tęsinį. Juk kelias Kaunas-Jurbarkas yra vienas vaizdingiausių Lietuvoje. Tačiau čia turistų keliauja nedaug, pakelėje nėra ne tik kulinarinio paveldo, bet ir jokių kavinių. Uždaras ratas: neišplėtota infrastruktūra, nes nėra turistų ir priešingai.
Dviratininkai jau seniai atrado puikią galimybę važiuoti nuo Raudondvario iki Vilkijos pievų takeliais palei Nemuną. Ar galima tikėtis, kad čia atsiras trasa? Kauno rajono mero Valerijaus Makūno teigimu, dviračių takų įrengimas ir juos jungiančios infrastruktūros pritaikymas turizmui – vienas iš rajono savivaldybės tikslų.
Parengtas Nevėžio regiono specialusis planas, kuriame numatyta, kad dviračių trasa drieksis per Vareikonis, Piepalius, Žemaitkiemį, Kačiūniškes, Bernatonis, Raudondvarį. Taip pat planuojama įrengti dviračių ir pėsčiųjų taką nuo Kačerginės iki Pyplių piliakalnio papėdės bei nuo Marvos piliakalnio iki Zapyškio.
Sportinės pramogos
Viskas turi būti pritaikyta įvairiems skoniams. Jeigu norisi ne kultūrinio turizmo, o pramogų, Jadagonių kaime įrengtas Pagonijos (senasis kaimo pavadinimas) parkas. Tai kopimas į uolą ir laipiojimas „voratinkliu“. Ant 13 m aukščio dirbtinės uolos įrengti skirtingo sudėtingumo lipimo takai. Sauga garantuota, smagūs pojūčiai taip pat. Tereikia išbandyti jėgas. Pagonijos voratinklis irgi skirtas aukščio nebijantiems pramogautojams. Kliūčių ruožas iš virvių, statinių, kopėčių, rąstų ne visiems lengvai įveikiamas, todėl emocijos liejasi per kraštus.
Jadagonių kaimo pramogų tandemą mina ir A. Peimienės kaimo turizmo sodyba, pratęsdama rungčių programą: nuo šaudymo į taikinį, pasagos mėtymo, miklinant rankos ir akies taiklumą, iki keistų ir netradicinių, pavyzdžiui, lipimo ant tuščių stiklo taros dėžių, statant jas vieną ant kitos.
Mieliausia tai, kad šioje sodyboje vaišėmis pasirūpina pati šeimininkė ir ne bet kokiomis, o lietuviška šilkine koše iš perlinių kruopų ir spirgučių, duonos gira, grybų sriuba ir bulvių plokštainiu.
Senas naujas kurortas
Šiais metais Kulautuvoje įrengus kilnojamąją prieplauką, tikimasi atgaivinti kadaise garsų tarpukario Lietuvos kurortą. Anksčiau vasarą Kulautuva pritraukdavo iki 5000 poilsiautojų per savaitgalį. Per dieną net septynis reisus įveikdavęs garlaivis iš Kauno plaukė iki 1939 m. Apie Nemuno krante esantį paplūdimį sklido legendos. Gamtos mėgėjus traukė baltas, smulkus smėlis, įrengtos persirengimo kabinos, kavinė ir kino teatro salė.
Kulautuvą juosia gražus šilas, itin tinkamas pasivaikščiojimui ir poilsiui. Jame įrengtas sveikatingumo ir rekreacijos takas.
Kurorto statusą siekiantis gauti miestelis garsėja ir dainuojamosios poezijos festivaliu „Akacijų alėja“. Pernai antrus metus surengtame Europos komisijos projekte „Patraukliausia Europos turizmo vietovė“, kuriame varžėsi 37 Lietuvos savivaldybės, festivalis „Akacijų alėja“ pateko į geriausių projektų trejetuką ir buvo pristatytas Bordo mieste, Prancūzijoje.
Ne mažiau garsus buvo kitame Nemuno krante įsikūręs tarpukario kurortas – Kačerginė. Kaip minėta, nuo šio miestelio turėtų nusidriekti dviračių takas iki Kauno. Tai tikrai būtų maloni savaitgalio pramoga mėgstantiems aktyvų poilsį turistams, nes laviruoti dviračiu tarp mašinų siaurame Šakių kelyje nėra saugu. O juk būtų puiku pusiaukelėje iš Kačerginės į Kauną dar persikelti Nemunu į Vilkiją.
Tai vienintelis Lietuvoje išlikęs upinis keltas, kuris jau XX a. pradžioje kėlė žmones per Nemuną iš Vilkijos į Sūduvą. Šis keltas, laivelių prieplauka, taip pat šių metų birželio mėnesį pradėjusi veikti „Vilkijos valtinė“ – graži ir patraukli vandens turizmo bei poilsio paslaugų zona, kol kas vienintelė tokia Kauno rajone prie Nemuno.
Dvaro prisikėlimas
Gerų žinių sulaukė XVI a. pabaigoje įkurtas Raudondvario dvaras, kurį XIX a. pabaigoje valdė grafai Benediktas ir Vanda Tiškevičiai. Kauno rajono savivaldybė, pasinaudojusi Europos Sąjungos fondų parama, ketina Raudondvario dvaro sodybą išsaugoti kaip kompleksinį vieną seniausių, originaliausių, itin vertingą renesanso struktūros pavyzdį Lietuvoje.
Rūmų pastate numatoma įrengti sales reprezentaciniams renginiams: koncertams, įvairioms iškilmėms, šventėms. Šiose patalpose bus galima ir tuoktis!
Pilies patalpos skirtos muziejinei veiklai, jos atspindės pastato istoriją, pilį valdžiusių didikų epochą, čia bus eksponuojami dvaro baldai, kitos meninės vertybės, taip pat bus išplėsta Juozo Naujalio ekspozicija.
Mansardiniame aukšte bus įrengti svečių kambariai. Rūsiuose – kavinė su virtuve bei suvenyrų parduotuvėlės. Dvaro ledainėje įsikurs Kauno rajono turizmo informacijos centras.
Oranžerijoje planuojama atnaujinti egzotinių augalų ekspoziciją. Žalumoje derės meno kūriniai, nedidelės skulptūros ir keramikos darbai.
Restauruotas dvaro žirgynas bus pritaikytas meninei veiklai. Pastate tikimasi įrengti didelę salę su scena, ši patalpa būtų skirta koncertams, konferencijoms, kitiems renginiams. Numatyta vieta ir kamerinei salei. Dalis patalpų bus pritaikytos menininkų dirbtuvėms. Mansardiniame aukšte bus įrengti ekonominės klasės gyvenamieji kambariai.
Dvaro sodybos parke vėl sužydės senosios grafų augintos ir puoselėtos rožių veislės. Pilies fasadą puoš citrinmedžiai ir apelsinmedžiai, o jauki parko aplinka kiekvieną kvies valandėlei poilsio ar nuostabiam pasivaikščiojimui po senąjį parką. Sutvarkytais parko takeliais bus galima pėsčiomis nusileisti iki prieplaukos, o norintieji patirti dar didesnį malonumą galės sėsti į žirgais kinkytą karietą ir, nuvykę iki prieplaukos, tęsti kelionę po Kauno rajono apylinkes.
Belieka laukti, kol gražūs planai bus įgyvendinti.
