Seminarų organizatorė, neseniai įkurto tradicinių amatų centro pirmininkė Lina Dieninė pasakoja, kad keramika ją „užkrėtė“ tėveliai – Birutė ir Vilius Šeškauskai, dėl pomėgio kurti iš molio Panevėžio miesto patogumus iškeitę į Šaukšteliškių kaimo ramybę. Čia, prie Bebrusų ežero, prieš kokius penkiolika metų Linos tėveliai įsirengė dirbtuves ir kūrė juodosios keramikos dirbinius. Ne tik išmokė minkyti molį visas keturias savo atžalas: Liną, Rūtą, Kęstutį ir Andrių, bet ir kūrybos džiaugsmą dovanojo daugybei lietuvių ir užsieniečių, kurie vis sugrįžta pas svetingus šeimininkus.
Anksčiau seminarus organizuodavo Birutė, dabar ši veikla – Linos stichija. Ji rašo projektus, ieško rėmėjų (šios vasaros seminaras vyko Lietuvos kultūros rėmimo fondo ir Molėtų savivaldybės dėka), įkūrė tradicinių amatų centrą. Paklausta, kodėl rengia būtent keramikos seminarus, Lina sako, jog tai daryti įpareigoja rajono vardas – kur kitur, jei ne Molėtų krašte molį minkysi...
Taigi, kasmet į Bebrusus atvažiuoja aštuoniolika-dvidešimt keramikų profesionalų, tautodailininkų ir dvi savaites viduramžiais atsiradusiomis juodosios ir raugo keramikos technologijomis kuria molio stebuklus. Per dvylika vasarų į molį buvo „įklimpę“ apie du šimtus kūrėjų iš Lietuvos ir užsienio. Šiemetiniame seminare molį kalbino keramikai iš Merkinės (Varėnos r.), Kauno, Panevėžio, Utenos, Vilniaus, Anykščių, Subačiaus (Kupiškio r.) bei Jungtinių Amerikos Valstijų.
Daugelis čia nebe pirmą kartą. Puodžių karaliumi tituluojamas Vytautas Valiušis iš Leliūnų (Utenos r.) ir Audrius Gokas iš Panevėžio molio pasakas sekė nuo pat pirmojo susibūrimo, dailės mokytoja ekspertė Genė Vaičikauskienė iš Subačiaus dešimtą kartą čia glostė molį. Ne pirmą vasarą į molio burtus pasinėrė Skaidrė Račkaitytė ir jos sūnus Jonas Mindaugas Eimanavičius iš Anykščių bei Eiginta Beinortaitė iš sostinės.
Senbuviai – tėvas Skirmantas ir sūnus Džiugas Petraičiai – ne tik lipdo, žiedžia, bet ir aukštakrosnę, kurioje degami akmens masės dirbiniai, bei krosnį, skirtą raugo technika kuriamai keramikai išdegti, pastatė. Rūta Mockutė, gyvendama už Atlanto, laukia vasaros, o tada kaip paukštė jau trečią kartą sugrįžta į gimtinę, kad molyje įamžintų godas godeles. Rūtai talkino Ūla – jauniausioji seminaro dalyvė, švelniai delniukais laimindama kūrinius.
Šią vasarą į Bebrusų keramikų šeimą pirmą kartą atvyko ir, kaip pats sako, puikiai pritapo, Giedrius Mazūras iš Utenos.
Bebrusai laukia ne tik profesionalų. Čia moliui gyvybės mokosi įkvėpti studentai, moksleiviai ir šiaip menui neabejingi žmonės, gyvenime rankose nelaikę molio, nesukę žiedimo rato. Senieji molio burtininkai jiems negaili patarimų, pamokymų, kartu pasidžiaugia originaliais darbais. Ko gero, jokioje akademijoje neišmoksi tiek, kiek galima išmokti šioje gyvenimo mokykloje. Pedagogė Genė sako, kad jai, kaip mokytojai, seminarai labai naudingi, nes čia turi galimybę tobulėti, kurti įvairia technika, vėliau savo darbus parodo mokiniams – gal susidomės senuoju lietuvių amatu.
Visi seminarai turi temą. Vieną vasarą keramikai įamžino Bebrusų ežero ir jo pakrančių gyventojus: raitėsi molio kirmėlaitės, molio tinklus rezgė vorai, į ilgą kelionę leidosi vynuoginės sraigės, šiltu Lietuvos klimatu džiaugėsi Antarktidos pingvinas, molio vazose čiulbėjo ulbėjo, lizdus suko ir vaikučius perėjo paukštės, ežero vilnimis grožėjosi varlytės, plaukė molio unguriai...
Menininkai atidavė duoklę ir mitologijai. Molio luitai, paliesti įgudusių rankų, ošė gyvybės medžiu, virto senosiomis dievybėmis, laiminančiomis žemę, kalbėjo Zodiako ženklais. Dešimtasis seminaras vadinosi „Molio meilės“ – tąkart molis sugėrė kūrėjų meilę Žmogui, Dievui ir Gamtai.
Šiemetinius darbus vienijo „Bebrusų molio atlaidų“ tema. Prie dirbtuvių kelionės į degimo krosnį laukė vyskupas, moteriškė, grįžtanti iš atlaidų su kermošiniais saldainiais, vonioje išsimaudžiusi žirafa irgi skubės į šventę... Keramikai įvairiai interpretavo temą.
Seminaro siela Lina sako, kad jai šie atlaidai – tai molio atsiprašymas, jog ilgai žadėjo ir vis kažko nepadarė. Eiginta sukūrė darbus atgailos tema: tiems, kurie be nuodėmės, nulipdė gerą, tarsi iš medžio išskobtą šaukštą, nuodėmingiesiems skyrė šaukštą su spygliais. Kūrėja šaukštus lipdė todėl, kad čia pat yra Šaukšteliškių kaimas, kur „Įlankos sodyboje“ vainikuojamos seminaro pabaigtuvės ir vyksta pirmoji kiekvienos vasaros keramikų „derliaus“ paroda.
Be to, atlaidų tema pasirinkta dar ir todėl, jog pačių keramikų susibūrimas yra savotiški atlaidai. Į atlaidus, kaip ir į Bebrusus, žmonės susirenka iš įvairių žemės kampelių.
Seminarų metraštininkė Genė Vaičikauskienė filmuodama stengėsi įamžinti linksmas akimirkas, kad, susitikę kitą vasarą, turėtų ką prisiminti. Gerą nuotaiką menininkai kūrė patys, prisigalvodami įvairiausių pramogų, o kartais... kvatodamiesi iš nieko, nes gera būti kartu su bendraminčiais. Kai pabosdavo minkyti molį, „tikrindavo“ aplinkinius miškelius – gal yra grybų, trokštančių patekti ant vakarienės stalo, prisidžiovino vaistažolių, kurių aromatas žiemą mieste primins molio atlaidus...
Moterys pasakojo, kad tas dvi savaites visi labai sveikai gyvena, gardžiuojasi ekologišku maistu, gražiai atrodo (nereikia jokių kosmetologių pagalbos – natūralaus molio kaukėms – į valias) ir dar... susitaupo, nes, molį minkant, manikiūrui pinigėlių tikrai nereikia, o jei norisi ilgų nagučių – juos galima „užsiauginti“ iš to paties molio!
Kūrėjai lipdė iš balto molio su šamotu – akmens masės ir rudo molio. Prieš seminarą atsivežė pilną autobusėlį į celofaną supakuotų „plytų“ po dvidešimt kilogramų. Ir tik vienas Dievas žino, kiek to molio reikės kiekvienam keramikui, nes kuriami įvairiausio dydžio lipdiniai. Čia įmanoma išdegti ir didelius darbus, nes yra trys skirtingos krosnys: aukštakrosnė, skirta juodajai keramikai ir raugo keramikos.
Dalis darbų pasibaigus molio fiestai iškeliauja su autoriais, likusieji kūriniai eksponuojami parodose.
Šiemet keramikų gildijos nariai jau atsisveikino. Į uždarymo šventę buvo pakviesti visi susidomėjusieji, nes tradicinėje pabaigtuvių vietoje – kaimo turizmo sodyboje „Įlankos sodyba“ – ne tik veikė keramikos darbų paroda, bet ir koncertavo molėtiškių mišrus ansamblis „A cappella“, altu griežė Vidas Vekerotas, buvo užkurta raugo krosnis, norintieji galėjo pasimokyti lipdyti ir žiesti.
Planuojama, kad paroda „Bebrusų molio atlaidai“ bus eksponuojama Molėtų krašto muziejuje, Alantos dvare, Utenoje. Paklausta apie ateitį, Lina Dieninė pasvajoja, kad kitą vasarą duobėtu keliuku į Bebrusus atvažiuos ir skulptoriai bei tapytojai ir kartu su keramikais bus surengtas bendras seminaras.
