Kalbėdami apie šias pasaulio vietas, keliautojai dažnai vartoja epitetus „baisi“, „purvina“, „sudėtinga“... Tačiau net ir tokios, atrodo, visų pamirštos, nereikšmingos šalys gali būti labai svarbios...
Mauritanija – svetima, atgrasi Vakarų Afrikos šalis. Didžiąją jos dalį užima Sacharos smėlynai, vakaruose – Atlanto vandenynas. Sunkiai pakeliamas karštis visus metus. Nesimato horizonto ir nėra saulės, nes oras susimaišęs su dykumos dulkėmis. Akys pilnos smėlio, o galvoje vien sumaištis... Dar galima paminėti keistai apsirengusius, iš pirmo žvilgsnio agresyvius, dažnai ginkluotus žmones, plastikiniais maišeliais mintančias ožkas ir supuvusių žuvų kvapą aplinkui...
Tokia Mauritanijos kasdienybė. Ji primena viduramžius po kokio nors didžiulio viską nušlavusio karo. Tačiau čia atsidūrus įvyksta stebuklas, ir visa tai, kas baisu, purvina bei sudėtinga, staiga tampa labai ypatinga, neįprasta. Ir kiekviename žingsnyje persekioja jausmas: „Tai keistas sapnas, jis tuoj pasibaigs.“
Mauritanijoje žiemoja mūsų paukščiai. Taip, jie skrenda būtent į šią keistą šalį ir, matyt, tik jie patys gali atsakyti kodėl?.. Arguino įlankoje Lietuvos sparnuočiai praleidžia žiemas, o pavasarį sugrįžta namo. Arguino įlanka – įdomi vieta: čia suskrenda milijonai paukščių, čia gyvena vietiniai klajokliai, iki šiol gaudantys žuvis drauge su delfinais.
Arguino įlanka – išprotėjusių turistų rojus, tačiau visus čia atkeliavusius keistuolius galima ant pirštų suskaičiuoti. Keliauti į Mauritaniją gali tik tie, kurių negąsdina vidury Sacharos dykumos pasibaigęs benzinas, geltonasis drugys, smėlio audros ir keisčiausi vietinių papročiai...
Maurai gyvena tarsi viduramžiais, laiką skaičiuoja pagal musulmonų kalendorių. Raštingų žmonių vos kas trečias. Ir niekas šioje šalyje netrokšta būti turtingas: jei gimei skurde, ir mirsi skurde, – įsitikinę jie, todėl nė nesitiki laimėti milijono. Vienas gerą darbą turintis žmogus išlaiko visą savo giminę ir tuo džiaugiasi.
Vergovė Mauritanijoje panaikinta prieš 30 metų, bet tik šiemet vietos vyriausybė patvirtino bausmes už žmonių išnaudojimą. Taip pat neseniai šalyje panaikintos ir viešosios bausmės. Daugelis vietos gyventojų puikiai prisimena, kai pagrindinėse miestų aikštėse vagišiams buvo kertamos rankos iki riešo. Tai darydavo profesionalūs chirurgai su skausmą malšinančiomis priemonėmis ir viešai.
O štai areštinė nepasikeitė nuo pačių seniausių laikų. Tai tiesiog duobė, į kurią įmetamas įtariamasis... Neduok Dieve, pakliūti į areštinę Mauritanijoje. Maisto ir vandens į ją turi atnešti šeima, o jei šeimos nėra, galima ir numirti, kol vietinė valdžia aiškinsis, kaltas ar ne.
Baltuosius maurai gali apgaudinėti, kiek širdis geidžia. Jie, musulmonai, kitų religijų atstovus vadina neištikimaisiais, tad juos galima apgaudinėti. Jei mauras apgaus maurą – laukia žiauri bausmė, o jei mauras apgaus baltąjį – tai nebus nuodėmė.
Vietoj 30 litrų degalų benzino kolonėlėje mums buvo įpilta vos trys, tad automobilis sustojo tik išvažiavus iš miesto... O dykumoje jau galioja visai kitos taisyklės – vietiniai klajokliai ne tik atsirado laiku ir vietoje, ne tik padėjo mums gauti degalų, bet dar ir jokio atlygio nepaprašė. Tokie tie maurai mieste ir vos išvažiavus iš jo.
Smėlio, skurdo ir didžiųjų flamingų šalyje neverta skaičiuoti laiko, pinigų... Neverta tikėtis civilizacijos, restoranų, europietiškų parduotuvių, kelių eismo taisyklių... Viskas čia kitaip, nei galima įsivaizduoti...
Telieka priimti šią šalį tokią, kokia ji yra, ir šypsotis visiems bei daug. O tada, kai sustabdo vietos policija, reikia kuo greičiau vietiniam žandarui ranką paspausti. Nuo šypsenos ir rankos paspaudimo Mauritanijoje prasideda draugystė, o draugų net žandarai nedrįsta bausti.
Būtent tokiose šalyse kaip Mauritanija gimsta nuostabūs žmogiškumą teigiantys kūriniai...
Visą pasaulį sužavėjęs „Mažasis princas“ atsirado Sacharos dykumoje, netoli Nouadhibou miesto. Garsus prancūzų rašytojas ir lakūnas Antoine’as de Saint Exupéry skraidino paštą maršrutu Paryžius–Dakaras. Jo lėktuvas skrido per Kasablanką ir Nouadhibou. Vieno skrydžio metu A. de Saint Exupéry pilotuojamas lėktuvas sugedo, tad jam teko avariniu būdu nusileisti kažkur Sacharos dykumoje.
Lakūnui nepavyko užvesti variklio ir vėl pakilti. Bėgo laikas, seko jėgos, baigėsi maisto ir vandens atsargos. Nuolatos kepinanti saulė, beprotiškas karštis ir jokių galimybių ištrūkti iš bekraštės Sacharos... A. de Saint Exupéry neliko nieko kito – tik sėdėti po lėktuvo sparnu ir laukti mirties...
Būtent tada, kai jau nebuvo jokių galimybių išgyventi, prie lėktuvo pasirodė dykumų lapiukas fenekas. Gyvas, mažas, smalsus gyvūnas pažadino lakūną. Visiškai nusilpęs žmogus atsibudo, suremontavo savo lėktuvą ir drauge su naujuoju draugu, prisijaukintu Sacharoje, atskrido į Nouadhibou. Rašytojo paieškos tada jau buvo nutrauktos, niekas nesitikėjo, kad jis gali būti gyvas.
Lapiuką A. de Saint Exupéry parsivežė į Paryžių, maitino mėsa ir mangais... Antrojo pasaulinio karo metais jis parašė „Mažąjį princą“... Sakoma, kad šią knygą rašytojas susapnavo būtent tada, kai Sacharos dykumoje laukė mirties. Knygoje aprašyta ir lapė, tapusi rašytojo drauge.
„Mažasis princas“ iki šiol vienija Nouadhibou mieste gyvenančius baltaodžius. Visus juos galima suskaičiuoti: čia yra daug mokslininkų, tyrinėjančių vandenyną, gydytojų, dirbančių tarptautinėse agentūrose, ir nemažai Lietuvos piliečių, šeimininkaujančių vienintelėje laivų remonto įmonėje, prižiūrinčioje Mauritanijos vandenyse plaukiojančius Lietuvos žvejybinius laivus. Prie Mauritanijos krantų žvejoja daugiau nei dešimt laivų su lietuviškomis vėliavomis...
Milžiniški tralai kasdien traukia tonas žuvų. Čia pat laivuose jos apdorojamos, čia pat šaldomos, o vėliau keliauja į bedugnę Afrikos rinką, kažkiek nubyra ir Europai. Tūkstančiai Lietuvos piliečių dirba kažkur toli Atlanto vandenyne, bet apie juos nedaug kas žino. Į krantą šie žmonės išlipa tik po pusės metų. Kas šešis mėnesius keičiasi laivų įgulos: vieni sugrįžta į gimtąją Klaipėdą, kiti pradeda sunkų, alinantį darbą plaukiojančiose gamyklose.
Mauritanija visame pasaulyje garsėja žuvų gausa. Tačiau patys maurai tų žuvų pasigauti nemoka, jie neturi nei didelių laivų, nei žvejybą išmanančių žmonių, nei, atrodo, noro žvejoti. Todėl tiesiog parduoda licencijas visiems, kas jas perka.
Nouadhibou – vienas pačių pavojingiausių pasaulio uostų. Čia po vandeniu yra nuskendę šimtai laivų. Kai vandenynas ramus, matosi visi skenduoliai, kai bangos pakyla – uostas tampa labai pavojingas. Taip yra todėl, kad žvejybos licencijas šioje šalyje gali gauti net tie laivai, kurie dėl savo techninės būklės nebūtų įleisti į jokius kitus pasaulio uostus.
Patys seniausi ir labiausiai apleisti laivai gali plaukioti prie Mauritanijos krantų, o kai visai sugenda – įgulos palieka juos likimo valiai. Šiandien Mauritanijos žvejybos centras Nouadhibou labiau primena laivų kapines nei uostą. Ir miestai čia labiau primena keistas filmo apie pasaulio pabaigą dekoracijas. Tas keistas įspūdingas sapnas baigiasi tik tada, kai sugrįžti namo – į Lietuvą.