Balansavimas ties riba 

Tbilisis pasitiko ūždamas kaip bičių avilys gatvių chaosu, mašinų pypsenimu, emocingai gestikuliuojančiais gruzinais ir seniai pamiršta sovietinius laikus menančia aplinka. Laisvos rinkos sąlygomis pirmosios prekybos užuomazgos smulkiuosius prekeivius gina į gatves, ant prekystalių rikiuojamos kiniškos guminės šlepetės, akiniai nuo saulės, muilas, žiebtuvėliai ir į laikraščio tūteles pilstomos saulėgrąžos.

Šalia stovi svarstyklės, prieš dvidešimt metų populiarios Kauno Laisvės alėjoje, duonos giros statinė ant ratų. Gatvėmis rieda lopyti, kiaurai persišviečiantys rūdžių išėstomis skylėmis žiguliai, volgos, nors galima pamatyti ir ilgabarzdžių, ilgaplaukių šventikų kompaniją, išsiridenusių iš kelis šimtus tūkstančių kainuojančių automobilių tamsintais stiklais. 

Gruzija kaip riba, skirianti Europą ir Aziją, balansuoja tarp rytietiškų derybų dėl kainų su taksistais, nesuvokiamo automobilių eismo, kai pirmumo teisė nustatoma energingai spaudžiant signalą ar diagnozuojant kito vairuotojo protinius gebėjimus iškišus pro langą galvą, ir fiksuotų kainų turguje, kurios nepadidinamos pamačius turistą iš Vakarų. 

Kaip ir kokybiškas tualetinis popierius, taip ir turistai Gruzijoje – rimtas deficitas. Rusijos karinė intervencija pernai rugpjūtį keliautojus šluote iššlavė iš šalies. Iki šiol jie dar nesugrįžo. Per dvi savaites teko sutikti tik du savarankiškai keliaujančius iš Naujosios Zelandijos ir grupę iš Mažeikių.

Lietuviai buvo vieninteliai kelyje link Kazbeko, išskyrus tris gruzinus alpinistus, lydėjusius į viršūnę olandą. Palyginti su Alpėmis, kur takas trypte nutryptas į aukščiausią Vakarų Europos viršūnę virtinėmis lipančių turistų, Kaukazo kalnai dvelkia visiška ramybe, kurią retkarčiais sudrumsčia karvių banda ar atokioje vietovėje pastatyto vienuolyno varpo dūžiai. 


Broliški ryšiai 

Per du tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos nutolusi Gruzija daug artimesnė nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio pabendravus su nuoširdžiais žmonėmis, kurie lietuvius vadina „broliais“. Tbilisio pinigų keityklos darbuotoja užsisvajoja prisiminusi sovietmečiu garsų Kauno restoraną „Žalias kalnas“, batsiuvys prabyla darkyta lietuvių kalba, Boržomyje netoli garsiųjų mineralinių vandenų versmių sutiktos moters brolis gyvena „Kaune, 25-mečio gatvėje“ (ji nežinanti dabartinio gatvės pavadinimo) – ar nebūtų galima nuvežti jam laiško? Žinoma, kodėl gi ne?

Tikriausiai Kaune gyvena nelabai daug gruzinų. Net ir visoje Lietuvoje. Vienas jų kepa nuostabius šašlykus netoli Kėdainių, Krakėse. Jam perdavė linkėjimus kolega, kuris ten pusmetį mokė gruzinų virtuvės paslapčių, o dabar turi nuosavą restoraną Sighnaghio miestelyje. 

Lietuviai irgi atrado Gruziją. Toks Arūnas Tbilisyje kepa lietuvišką duoną, kurią išvežioja po visą šalį. Kepalėlį teko matyti parduotuvėje, gulėjo sukietėjęs ir vienišas, kai jau buvo parduota visa gruziniška duona. O „Grigiškių“ popieriaus fabrikas į parduotuves pristato tualetinį popierių „Gritė“.
Na, svarbesni ryšiai tikriausiai visiems žinomi – ne kartą kritiniu šaliai momentu atvykęs Prezidentas V. Adamkus pastarąjį kartą dalyvavo lietuviškos mokyklos Tbilisyje atidaryme. Lietuvos vardu pavadintas ir sostinės skveras. 

Atokiame Gruzijos regione netoli Čečėnijos, kur, vykstant karui su Rusija, buvo girdėti, kaip sproginėja bombos, ir kur dabar liko tik moterys ir vaikai, sutiktas taksistas net neužsikirsdamas pasakė dabartinės Lietuvos Prezidentės pavardę. 

Keliauti pigu ir patogu

Per trylika dienų nuo vieno Gruzijos krašto iki kito autobusais, taksi, traukiniais ar kaimo žmogaus nuosavu žiguliuku, kuris užsiveda tik riedėdamas nuo kalno arba stumiamas kelių vyrų, nuvažiavus per du tūkstančius kilometrų iš skirtingų vietovių kaip mozaika susidėlioja vientisas šalies vaizdas.

Netoli Azerbaidžano sienos kalnai banguoja ramiais rausvos spalvos slėniais ar rausiasi giliais kanjonais, o ten, kur Gruzija ribojasi su Turkija, uolos stačiai šauna į viršų nuo upės vingių. Rytuose boluoja aukštos snieguotos viršūnės, iš Vakarų skalauja šilta Juodoji jūra, o vidurio Gruzijoje, ten, kur driekėsi Šilko kelias, atsiveria glotnių gelsvų uolų peizažas, horizonte ribojamas tamsiai melsvos kalnų linijos.

Skersai ir išilgai per Gruziją patogu ir pigu keliauti visuomeniniu transportu. Iš Tbilisio už 12 Lt per dvi su puse valandos nuvažiuosite iki Kazbegio gyvenvietės ir, jei bus giedra, pamatysite Kazbeką. Viena diena kelio aukštyn – ir jau dvelktelės šalčiu ledynas. 

Vyndarių tradicijos

Nusiristi žemyn užteks ir trijų valandų. Tą pačią dieną sugrįžus į sostinę jau galima vaikštinėti po karščiu alsuojantį senamiestį, važinėti taksi (maršrutinis dviem žmonėms Lietuvoje kainuotų brangiau), restoranėlyje mėgautis gruziniškais aromatingomis žolelėmis apibertais patiekalais, užsigeriant naminiu vynu, kurio litras tekainuoja apie 7 Lt. Jo skonis nė kiek nenusileidžia gana brangiam vynui buteliuose iš parduotuvės.

Kaimiečiai pirktinio net negeria – pavaišinus iš butelio, vieną iš karto pradėjo graužti rėmuo, o kitas išspjovė net nenurijęs. Pasak jų, gero vyno parduotuvėje nusipirkti sunku, nes daug falsifikato – tai namuose gamintas prastas vynas su gražia etikete. Jei gruzinas daro vyną sau, nepila vandens ir nededa cukraus. Pardavimui vynas skiedžiamas. 

Ta pati problema su mineraliniu vandeniu „Borjomi“ – Gruzijoje toks pat butelis kaip ir Lietuvoje, o skonis visai prastas, neturi specifinio sieros kvapo. Tik tiesiai iš versmės Boržomyje galima paragauti „autentiško“ vandens. 

Senas vyndarių tradicijas turinčių gruzinų skoniu galima pasitikėti, nes iš tiesų puikų vyną daro kiekvienas savo kieme. Ir net nebandyk užsisakyti tradicinių agurkų ir pomidorų salotų su chačiapuri be vyno. „Jūs į Gruziją atvažiavote ar kur?“, - nusistebės mažo kaimelio kavinės savininkas ir atneš vėsaus vyno grafiną. Ir dar vieną – išsinešti.

Taip ir neteko sužinoti, kiek tai kainavo – lydėjęs kaimo geografijos mokytojas pareiškė, kad jis sumokės. Kodėl? Atsakymas paprastas, juk jis sakė tostą – žmogus gimsta tam, kad padarytų gerą darbą. Ir nesuk dėl to galvos – padėk ant akmens ir eik toliau. 

Dar vienas pakeliui sutiktas kaimietis irgi norėjo mums padaryti gerą darbą – atnešė iš namų tris litrus nuostabaus muskato skonio baltojo vyno. Pats net vakarienėje nedalyvavo ir savo vardo nepasakė. 

Gruziniškas kraujas 

Daryti gerus darbus – gruzino kraujyje, taip kaip gilus religingumas (važiuojant pro cerkvę ar kur nors tolumoje kalnuose matomą vienuolyną, tris kartus persižegnojama, vyrai nusiima kepures) bei patriotiškumo jausmas. „Ko iš mūsų nori rusai? Mes nenorim kariauti. Tegul atvažiuoja, priimsim, pavaišinsim. Bet jei nori žemę atimti – mirsiu, bet neatiduosiu“, - tyliai tarsi pats sau pasako gruzinas, per naktį laistęs darže bulves, nes dieną svilina nepakeliamas karštis.

Savo ūkyje jis turi keturias karves, pieną pardavinėdavo, bet dabar jau žolė išdegusi nuo saulės, ne kažin ką primelžia. Bet vis tiek ant stalo dedamas sūris ir dar kelionei įdedama. Ir dar gruziniškos duonos, kurią iki šiol senoviniu būdu kepa kaime. 

Iki naujo vynuogių derliaus laukti dar ilgai, o vyno atsargos jau baigėsi. Bet vos tik vyno talpyklos prisipildys, per žiemą kaimo žmonės gers, tik patys dėl to visai nesidžiaugia – geriau būtų dirbti, deja, darbo nėra. O ir pats gėrimas veikiau ritualinis, bet ne buitinis alkoholio vartojimas. Prieš pakeliant stiklinę akys pagilėja, žvilgsnis nukrypsta tolyn į kalnus, nuo saulės patamsėjusio veido bruožai sušvelnėja. Pradedamas sakyti tostas: už tėvynę, tėvus, mirusius draugus ir artimuosius, amžinybę ir gerumą vienas kitam. Ir visa tai atokiame Ackuri kaimelyje, kur prieš dvejus metus buvo atklydę keturi latviai.

Ak, kaip didžiuojasi Nadari, rodydamas laišką, kurį, atsidėkodami už svetingumą ir vaišingumą, atsiuntė keliautojai. Per dvi dienas Nadari ir jo kaimynas Georgi tampa artimi kaip giminės.

Vėliau kelionėje jie kaip aukso grynuoliai atsvėrė kitą jų tautiečių nacionalinio charakterio pusę: padėjo nesusigadinti nuomonės apie gruzinus, susidūrus su apsukriais taksistais, žvelgiančiais į turistą kaip į kvailį, kuriam iš kišenių doleriai byra. Ar kultūrinio istorinio turizmo „propaguotoją“, užsiplėšusį neįtikėtinai aukštas kainas už kelionių organizavimą bei suteiktą nakvynę avariniame name, kur pro langus nuo stogų šokinėja katės, po kojomis painiojasi tuntas siusiojančių šuniukų, betoninės žemos lubos išpaišytos ramunėlėmis ir blerbia svylantis ventiliatorius, „atvėsinantis“ palėpės orą iki maždaug keturiasdešimties laipsnių karščio, o vietoj kambario durų įstatyta spintos dalis, pro kurią iš apačioje esančios virtuvės kyla nenutrūkstamas cigarečių dūmelis. Jo pasiūlyta kelionė į Sighnaghį ir David Garėją turėjo kainuoti 180 larių (270 Lt), papildomai mokant 40 larių (60 Lt) už nakvynę dviem.

Žinoma, lova bendrame kambaryje kaip nakvynės namuose, kartu su Georgiu, vairuotoju ir jų niekada negęstančiomis cigaretėmis. Kai nusisamdėme taksi už 60 larių iki David Garėjos, gruzinas pratrūko pykčiu ir sakė, kad mums viskas labai daug kainuos. Kitas taksistas jam antrino – iki Sighnaghio važiuoja tik privatus transportas (kai miestelį restauravo, privatininkai viską užgrobė ir pavertė brangiu kurortu), žmogui kelionė į vieną pusę kainuoja 40 larių. Autobusų ten nėra, tik vietiniai su avimis ir karvėmis važinėja. Tikras gruziniškas folkloras, dar pridėjus tai, kad „grynakraujis gruzinas niekada neapgaus“ , ir gavus kvietimą į draugo vestuves, kuriose vidutiniškai dalyvauja 150-300 svečių (jaunuosius sveikinti nuo ankstaus ryto išsirikiuoja ilga eilė, kuri ištirpsta tik vėlai vakare). 

Už kvietimą ačiū, bet į Sighnaghį nuvažiavome už 5 larius (7,5 Lt) autobusu ir nors kiek dairėmės, jokių karvių ant sėdynių nematėme. O už 40 larių išsinuomavome dviejų miegamųjų ir svetainės namą su terasa, iš kurios atsivėrė puikus vaizdas į kalnus.

Visa ši skrupulinga „buhalterija“ gal pravers būsimiems keliautojams į Gruziją, nes ten važiuoti tikrai verta. O kur ir kaip keliauti, kad pamatytumėte unikalius istorinius šalies lobius – kitame straipsnyje.