Sunku būtų atrasti kitą panašų kampelį, kuriame telktųsi tiek daug britų kultūros pasididžiavimais laikomų objektų: didelėje parko teritorijoje turistų gausiai lankomi Nacionalinis jūreivystės muziejus, Karalienės rūmai, žymioji observatorija su Grinvičo laiko juosta. (Taip, būtent nuo čia skaičiuojamas laikas!) Visi senesnio leidimo Londono gido vadovai kviečia apžiūrėti prie Temzės kranto prisišvartavusį vienintelį pasaulyje išlikusį arbatą gabenusį kliperį, tačiau mažiausiai dar metus to padaryti bus neįmanoma.
Iki parko – po vandeniu
Grinvičo parką įmanoma pasiekti keliais būdais: visuomeniniu transportu (autobusais bei metro), iš miesto centro Temze atplaukti kruiziniu laivu bei iš vieno upės kranto į kitą pereiti pėsčiųjų tuneliu po upe.
Prieš šiek tiek daugiau nei šimtą metų (1902-aisiais) jis iškastas tam, kad pietų Londono gyventojai galėtų pėsčiomis eiti į darbą prieplaukose, esančiose kitame Temzės krante. Tunelis išties įspūdingas: 1200 pėdų (365 m) ilgio bei apie 9 pėdų (2,7 m) aukščio, išklotas daugiau nei 200 tūkstančių plytelių.
Nusileisti iki tunelio ir pakilti į viršų galima laiptais arba liftu. Ilgai netrunki – keliolika sekundžių, taigi iš to galima spręsti, kad tunelis nėra giliai.
Eiti juo nėra nejauku, nebent tunelis neigiamų potyrių gali sukelti jaučiantiesiems uždarų patalpų baimę. Keletas minučių požeminės vėsos, ir štai - pietinis Temzės krantas.
Grinvičo simbolis keliamas iš mirusiųjų
Išėjusiuosius iš tunelio daugelį metų pasitikdavo Grinvičo simboliu vadinamas ir turistų pamėgtas krante „įstrigęs“ burlaivis „Cutty Sark“, tačiau jau kurį laiką smalsuoliai išvysta tik tvora aptvertus ir plėvele užtrauktus pastolius. Šiuo metu vyksta rekonstrukcijos darbai - laivas keliamas iš mirusiųjų.
2006-ųjų rudenį „Cutty Sark“ dėl paūmėjusios korozijos uždarytas ir pradėtas remontuoti. Prieš kelerius metus pavasarį laivas-muziejus staiga užsiliepsnojo ir buvo smarkiai apgadintas – per kelias valandas sudegė beveik visos medinės konstrukcijos.
Laivo remontu besirūpinantis fondas nedrįsta prognozuoti, kada muziejus atsigaus po gaisro ir vėl atvers duris lankytojams, tačiau tikimasi, kad ilgai netruks.
Turėjo būti greičiausias
920 tonų sveriantis burlaivis „Cutty Sark“ pastatytas 1869 metais. Jis turėjo būti greičiausias - pirmas atgabenti naujo sezono arbatą iš Kinijos. Deja, tais pačiais metais atidarytas Sueco kanalas, gerokai sutrumpinęs kelią iš Kinijos, tačiau burlaiviams netinkamas. 1885-aisiais „Cutty Sark“ pradėta transportuoti vilną iš Australijos, bet tai truko tik dešimt metų - iki 1895-ųjų, vėliau šis verslas pelno nenešė.
Burlaivis buvo parduotas portugalų verslininkui, paskui jį už 3750 svarų perpirko kapitonas Wilfred Dowman, o jam mirus laivą kapitono našlė padovanojo Temzės jūrų mokyklai, ir 1938-aisiais jis buvo perkeltas į sausumos doką. Nuo tada laivas stovi netoli Grinvičo centro, šalia garsiojo Nacionalinio jūrų muziejaus. Tai vienintelis pasaulyje išlikęs arbatą gabenęs kliperis (greitasis burlaivis).
Legenda pasakoja
„Cutty Sark“ vardas kilęs iš senos škotų legendos, kurią poemoje „Tam O'Shanter“ perpasakojo Robert Burns. Pasak legendos, išgėręs Tam jojo namo ir netikėtai bažnyčios kieme išvydo bešokančias raganas. Viena iš jų buvo daug jaunesnė ir gražesnė nei kitos, vilkėjo tik trumpus marškinėlius, škotiškai vadinamus „cutty sark“.
Pakerėtas raganaitės šokio Tam sušuko „Puiku, Cutty Sark!“. Raganos puolė pertraukusį jų magišką šokį vyrą, o jam nieko kito neliko, kaip skuosti kuo greičiau šalin. Visa laimė, netoliese tekėjo upė, o raganos, kaip žinia, per tekantį vandenį pereiti negali. Visgi ta jauniausioji buvo labai greita ir spėjo pačiupti arklio uodegą – ji liko jos rankoje.
Tiems, kam teko burlaivį apžiūrėti prieš didžiąją nelaimę, matė ir gražuolės raganaitės atvaizdą burlaivio priekyje. Įplaukiant į kiekvieną uostą, jauniausiam jūreiviui visada būdavo liepiama užlipti į patį laivo priekį ir įdėti virvagalį jai į ranką - kaip arklio uodegos simbolį. Buvo tikima, kad įplaukti į uostą be jos būtų blogas ženklas.
Nacionalinis jūreivystės muziejus
Keli šimtai metrų nuo garsiojo „Cutty Sark“ į pietus įsikūręs laivybos muziejus „National Maritime Museum“ – kaip rašoma britų spaudoje, didžiausias ir svarbiausias tokio pobūdžio statinys. Jame lankytojai susipažįsta su kadaise galingiausios jūrų imperijos praeitimi. Stikliniu stogu dengtame kieme „Neptune Court“ pristatomi didžiausi muziejaus eksponatai, pavyzdžiui, 1732 metais Velso princui Frederikui pagaminta ir oficialioms kelionėms naudota barža.
Čia 1999-aisias išplėstame muziejuje veikia keliolika įdomių parodų salių: „Jūra ir dailė“, „Tyrinėtojai“, „Jūrų istorija“. Jose pasakojama Grinvičo laivybos istorija, Britanijos – galingos jūrų valstybės – vaidmenį pasauliniame kontekste, demonstruojami laivų modeliai. Muziejuje ekspozicijos nuolat atnaujinamos.
Nacionalinis jūreivystės muziejus turi didžiausią pasaulyje marinistinės (vaizduojančios jūrą) tapybos kolekciją, kurią sudaro žymiausių XVII–XX a. dailininkų marinistų darbai.
Dalis Nacionalinio jūreivystės muziejaus ekspozicijų veikia XVII a. pradžioje karaliaus Jameso I žmonai Anne pastatytuose „Karalienės rūmuose“.
Tai – pirmasis klasikinio stiliaus pastatas Anglijoje, pradėtas statyti 1616 metais. Deja, karalienei juose apsigyventi taip ir neteko – ji mirė nesulaukusi įkurtuvių.
Nuo čia skaičiuojamas pasaulio laikas
Dar toliau į pietus ant kalvos stūkso Karališkoji observatorija („Royal Observatory“), kurios pamatai pakloti 1675-aisiais. Tai, ko gero, - žymiausias tokio pobūdžio statinys pasaulyje. Būtent per Observatoriją eina pasaulį į vakarų ir rytų pusrutulius dalijantis „nulinis“ meridianas. Observatorijos lankytojai, atsistoję virš jį žyminčios linijos, gali pabuvoti abiejose pasaulio pusėse. Savaitgaliais norinčiųjų patirti šį „malonumą“ nutįsta ilga eilė, taigi tenka šiek tiek palaukti.
Nuo Grinvičo observatorijos yra skaičiuojamos pasaulio laiko juostos („Grinvičo laiku“ – visiems girdėta sąvoka). Kadaise net skirtinguose Didžiosios Britanijos miestuose laikrodžių rodyklės tuo pačiu metu rodė skirtingą laiką. Suvienodinant laiko skaičiavimą, Grinvičo laikas pasirinktas standartu.
Rutulys veikia iki šiol
Iš tolo nuo Karalienės namų ant observatorijos pastatų stogo matyti ryškiai raudonas rutulys. Tai – ne eklektiška statinio puošmena, kaip daugeliui gali pasirodyti. Tai – pirmasis laikrodis, ant observatorijos stogo užkeltas 1833 metais.
Nors observatorija tiesioginės savo paskirties neatlieka, rutulys iki šiol kiekvieną dieną išmuša 13 valandą: 12.55 jis po truputį pradeda kilti į stiebo viršų, 12.58 pakyla į aukščiausią tašką ir tiksliai 13.00 valandą nukrenta į pradinį tašką – garsus stuktelėjimas į stogą beveik du šimtmečius praneša išmušus valandą po vidurdienio. Turistai paprastai stengiasi šios akimirkos nepraleisti ir krentantį žemyn rutulį palydi gausiais aplodismentais.
Pagal šį rutulį XIX a. pirmoje pusėje Temzėje prisišvartavę jūreiviai ir Londono sičio laikrodininkai nustatydavo laikrodžius bei chronometrus. Vėliau, 1852-aisiais, šalia Observatorijos vartų buvo pritvirtintas elektrinis laikrodis – nuo tada visuomenė žinojo tikslų laiką – ne tik kada išmuša pirma valanda po pietų.
„Kalti“ jūreiviai
Kodėl Karališkoji Observatorija buvo pastatyta? Stipriausios jūrinės valstybės jūreiviai būdami jūroje tik apytiksliai galėdavo išmatuoti šiaurės-pietų ilgumą ar rytų-vakarų platumą, todėl jų reisai būdavo sudėtingi bei labai pavojingi, laivai dažnai užplaukdavo ant seklumų, uolų, nes navigatoriai negalėdavo nustatyti, kur tiksliai laivas yra. Jūreiviams buvo svarbu žinoti geografinę ilgumą ir platumą tam, kad sėkmingai planuotų ir baigtų kelionę.
1675 m. Karalius Charles II liepė observatorijai Grinviče pabandyti surasti šios problemos sprendimą. Tuo metu jai vadovavo John Flamsteed - Anglijos astronomas, kuris publikavo tikslius astronominio stebėjimo rezultatus ir buvo pirmas Karališkasis Astronomas.
Apie metus Flamsteed Observatorijoje pragyveno, stebėjo, kaip juda mėnulis ir žvaigždės, viską kruopščiai užrašinėjo. Deja, vieno jo pastangų nepakako – kol reikiama informacija buvo surinkta, praėjo daugiau nei šimtmetis - tik 1767-aisiais penktas Karališkasis Astronomas Nevil Maskelyne publikavo pirmąjį Jūrinį Almanachą. Šis ilgumą nustatantis metodas buvo pigus bei patikimas ir netrukus išpopuliarėjo.
