Po daugiau nei savaitės pertraukos labai mieloje kavinukėje pagaliau išgėriau savo mėgstamos Latte (čia jie visur masiškai geria juodą stiprią kavą iš mažulyčių puodukų). Net negalvojau, kad esu taip priklausoma nuo tokių mielų menkniekių. Visiškam pasitenkinimui gavau didžiulį Mojito. Visa diena buvo rami ir labai gera.
Vakare grįžus namo, randame čia gyvenančius amerikietį James ir prancūzę Seline. Pagaliau namo grįžta ir Inga, pas kurią oficialiai mes ir gyvenam. Traukiam iš kuprinės Trejas devynerias, istorijos liejasi laisvai, ašaros iš juoko byra kaip pupos. Vieną iš begalybės vakaro istorijų užrašysiu, nes dauguma gerų istorijų anksčiau ar vėliau prapuola iš atminties.
Kaip dažnai įvairiaspalvėse kompanijose būna, kalbame apie “kaip pas mus, kaip pas jus” arba apie įvairius lingvistinius nesusipratimus. Šį kartą istorija apie Mitsubishi Pajero. Atrodo, nieko tokio juokingo iš šito automobilio išgauti kaip ir negalima, tačiau pristatydami jį Pietų Amerikoj, gamintojai susidūrė su ispanakalbių kompanija, pas kuriuos būtent Pajero, kalbant pačiu negražiausiu slengu reiškia masturbuotis.
Nevystėm istorijos, kaip Mitsubishi sprendė šią bėdą, bet labai aktyviai analizavom, kad tenai turėtų būti labai sėkmingas projektas Mitsubishi Pajero vibratoriai. Mitsubishi produkcija žinoma kaip gana kokybiška, taigi kodėl nebūtų galima pristatyti galingų vibratorių serijos: 200 arklių, labai galingas variklis, 5 sėdimos vietos…
Mažumėlę įkaušus visi nutariame eiti į svečius (nemeluojant jau buvo 00:30val.). Po pusvalandžio pėstute, ateinam pas visiškai išprotėjusius iraniečius į svečius. Su jais išsiaiškiname, kad pažįsta Vyčio bendradarbę Ugnę, todėl pasijuntam beveik kaip giminės. Tik kitą dieną susimąsčiau, rask tu man bendrų pažįstamų su pirmą kartą akyse matomais iraniečiais Armėnijoj. O dar sako, kad pasaulis didelis.
Vakarėlyje be labai linksmų, šokančių, dainuojančių ir daug geriančių iraniečių dar dalyvauja brazilė sugipsuota koja, prancūzė, keli italai, berniukai iš Indijos, vienas armėnas ir du amerikiečiai. Na, ir du lietuviai, žinoma. Aš nemoku žodžiais nusakyti, koks audringas vakarėlis ten gavosi. Paryčiais vienas iranietis, išgėręs tiek, kad viso Irano medžių lapai turėtų nudžiūti, lėtaaai lėtai manęs klausinėjo: “O tai tiesiog sėdat į lėktuvą ir skrendat į Europą? Vai vai… Ir dar į Ameriką vizas panaikino? Vai vai… Ir į Europą? Vai vai…”
Nespėjau jų paklausinėti, ką jie mano apie uždengtas nuo galvos iki kojų moteris, nes kai šito klausiau marokiečių banglentininkų (jie kaip iš paveiksliuko, tobuli berniukai, labai daug atsipalaidavusių turisčių pamylėję…), tai jie visiškai buvo užtikrinti, kad ves šitas užsidangsčiusias musulmones moteris. Beje, įtariu, kad didžioji dalis marokiečių moterų iraniečiams pasirodytų kaip paleistuvės, nes pas juos matosi tik moterų akys ir tai ne visada…
Parlinguojam namo jau ne taip lengvai, kaip nuėjom, bet vakarėlis buvo tikrai vykęs.
Bus tęsinys
