Po šios kelionės nusprendėme, kad ir tai dar nėra „tikroji“ Afrika: Marokas yra pakankamai išsivystęs, valstybė siekia kuo daugiau turėti sąlyčio taškų su Europa. Mums reikia važiuoti „giliau“ į žemyną. Taip „atradome“ Tanzaniją, draugai pasiūlė tuo pačiu aplankyti ir Zanzibarą.
Beveik metus planavę kelionę, 2008 metų liepos 6 dieną po 10 valandų skrydžio iš Londono nusileidome Dar es Salaam‘e. Dar Lietuvoje rezervavome „budget“ lygio viešbutį „Jambo Inn“ bei pasitikimą oro uoste. Labai apsidžiaugėme – atskridome 9 valandą vakaro – buvo jau tamsu (Tanzanijoje švinta ir temsta visą laiką tuo pačiu metu – 7 valandą), gatvėse eismas vyksta kairiąja puse, chaotiškas. Įlipus į automobilį, taksistas iš vidaus užrakino duris. Sėkmingai apsigyvenome, skaniai pavakarieniavome viešbučio kavinukėje.
Liepos 7 d. Šią dieną paskyrėme pasiruošimui kelionei į Arušą bei susipažinimui su Dar es Salaam‘u. Papusryčiavę viešbutyje – omletas, tada dar nežinojome, kad omletą valgysime kiekvieną rytą... Patraukėme ieškoti bankomato išsigryninti pinigus. Apėjome aibę bankomatų – juose pinigų nėra! Nejuokais sunerimome. Už turimus dolerius nusipirkome autobuso bilietus rytojui į Arušą (600 km) ir vėl patraukėme „tikrinti“ bankomatų.
Jau nebestebino prie kiekvienos įstaigos ginkluoti sargybiniai, nebekreipėme dėmesio į nuolat priekabiaujančius ir kažką siūlančius vietinius. Pagaliau pasisekė – po pietų bankomatuose stebuklingai pinigų atsirado! Atsidusome, dabar galėjome daugiau dėmesio skirti miestui, kuriame gyvena apie 3 milijonai gyventojų: keletas gražių pastatų, Indijos vandenynas aptvertas spygliuota tvora, šaligatviai tik miesto centre, šurmuliuoja aibės žmonių, visi mums ką nors siūlo, galiausiai prašo, kad duotume „bet ką“.
Pasislėpti neįmanoma – baltaodžių beveik nesutinkame. Maistą žmonės gaminasi tiesiog gatvėje – verda arbatą, ryžius. Kanalizacija iš namų išvesta tiesiog į gatvę, čia ir nubėga. Pietavome picerijoje, joje sutikome nemažai keliautojų, tokių užeigų matėme tik kelias.
Liepos 8 d. Kelionė autobusu į Arušą užtruko vietoje tvarkaraštyje nurodytų 8 valandų iki daugiau nei 10. Dieną praleidome stebint Afriką per autobuso langą. Pirmą kartą pamačiau įspūdingus baobabus, medvilnės plantacijas. Nenusakoma gausybė mokinių kiekvienoje skurdžioje gyvenvietėje. Gyvenvietės varganos ir gana keista atrodo didžiuliai mobilių operatorių bei Coca Cola reklamos skydai pakelėse. Kilimandžiarą įsivaizdavau kiek kitokį.
Viešbutį Arušoje buvome rezervavę dar Lietuvoje, deja, neužsakėme pasitikimo iš autobuso stoties: jau belipant iš autobuso, apipuolė gauja taksistų, kiekvienas norėjo įsitempti mus į savo mašiną. Jausmas tikrai nemalonus, neramiai jautėmės ir, kai mus tris susodino ant galinės automobilio sėdynes, o šalia vairuotojo atsisėdo jo draugas.
Akimirką pagalvojau, kad gali nuvežti bet kur... Viskas gerai! Sėkmingai pasiekėme savo “Naaz hotel”, viešbučio darbuotojas palydėjo iki veikiančios kavinės (naktimis baltiesiems vaikščioti vieniems nepatartina), sočiai pavakarieniavome, užsisakėme rytojui bananų alaus (būtinai norėjome paragauti).
Liepos 9 d. Safaris į Ngorongoro. 7 ryto mūsų laukė džipas su vairuotoju. Iki Ngorongoro apie 170 km. Pravažiavome kavos plantacijas. Čia jau masajų kraštas, tolumoje matėme jų trobeles, pakelėj sutikome įspūdingai apsirengusius masajus.
Kelias neprailgo: gidas pasakojo apie gamtą, žmones, įdomius nutikimus.
Ties Maniaros nacionaliniu parku kelią mums pastojo babujinų šeimyna - sustojome juos nufilmuoti, o šalia augo didžiulis baobabas, kuriam, anot mūsų gido, daugiau nei tūkstantis metų... Po poros valandų kelio įvažiavome į Ngorongoro parką. Išvystas kraterio vaizdas užėmė kvapą, ši vieta, nutarėme vienbalsiai, nuo šiol bus viena iš įsimintiniausių iki šiol matytų reginių: Gibraltaro uola, Norvegijos fjordai, Akropolis Atėnuose. Su žiūronais stebėjome kraterio apačioje gausybes gyvūnų bandų.
Šis ugnikalnis kažkada, sako, buvo aukštesnis ir už Kilimandžarą, prie 2 milijonus metų jam išsiveržus, šiandien liko krateris stačiais šlaitais, skersmuo siekia 18 kilometrų. Iš lėto leidžiamės žemyn. Pakeliui aplankome masajų kaimą.
Kaime – 20 iš mėšlo pastatytų trobų, kuriose gyvena tėvas, motina ir 2-3 vaikai. Vidury kaimo – didžiulė apvali mėšlo krūva, ją juosia masajų pagaminti papuošalai.
Kaimas turi 150 karvių. Sumokėję „mokestį“ įėjome į vidų. Pirmiausia mus pasitiko šokdami kaimo vyrai ir dainuodamos moterys. Vyrai apsiavę iš padangų pasigamintu apavu – atrodo puikiai. Nustebino tvarka ir švara trobelės viduje – vidury nuolat dega ugnis, yra dvi oda aptemptos lovos – vienoje miega tėvai, kitoje – vaikai. „Neišsisukome“ nuo suvenyrų įsigijimo. Keletą labai sėkmingai išmainėme į savo atsivežtus blizgančius papuošalus, keletą pirkome (apyrankes, karolius).
Kaimo atstovas mus nuvedė į kaimo mokyklą. Mokykloje yra suolai, lenta, tik stalų nėra. Ant lentos surašyti skaičiai nuo 1 iki 100, anglų abėcėlė (Tanzanijoje dvi valstybinės kalbos – anglų ir suahilių), keletas žodžių suahilių kalba. Vaikai mums pademonstarvo, kaip moka skaičiuoti, skaityti. Iš tiesų, buvo labai įdomu. Visus apdovanojome iš Lietuvos atsivežtais tušinukais... tik ar jie turės ant ko rašyti...
Pagaliau nusileidome į patį kraterį – prasidėjo pažintis su gyvūnijos pasauliu. Pirmuosius išvydome zebrus, šernus, antilopes gnu, hienas, flamingus – aikčiojome iš nuostabos. Vėliau, pamatę, kad čia jų nesuskaičiuojama gausybė, darėmės „išrankesni“, norėjome pamatyti, kuo daugiau skirtingų. Nenusivylėme – pamatėme raganosius, stručius, begemotus, dramblius, liūtus.
Pasirodo, liūtai medžioja kartą per šešias savaites ir mums pasisekė, kad juos pamatėme, nes jie buvo ką tik sugavę grobį, pievoje ėdė ir ilsėjosi. Vėliau jie pasislėps aukštoje pievoje ne vienai dienai. Begemotai tyvuliavo baloje, mums tokį įspūdį šis vandens telkinys paliko, bet gylis – apie 12 metrų!
Gidas nuliūdino, kad dramblių tikriausiai nepamatysime, nes jiems sudėtinga nusileisti nuo tokio stataus skardžio, bet pamatėme, jie lėtai pražingsniavo visai šalia mūsų automobilio. Filmuotos medžiagos turime visai valandai. Džiaugėmės, kad kiekvienas turėjome žiūronus, be jų daugelio vaizdų būtume nepamatę – iš džipo išlipti draudžiama, galima važiuoti tik tam skirtais keliais.
Dar vieną dieną praleidę Arušoje – nieko neveikdami, slankiodami po miestuką, interneto kavinėje paskaitinėjome Lietuvos žinias ir pan., penktadienį išvykome į Dar es Salaam‘ą. Vėl apsistojome „Jambo Inn“.
Liepos 12 d. Keliamės į Zanzibarą. Zanzibaras – koralinė sala, dar vadinama „prieskonių“ sala. Balti paplūdimiai, perlamutrinis Indijos vandenynas. Gyventojų apie 1 mln. Bilietus į keltą išsirinkome „sunkiai“: apspito gal dešimt siūlančių pirkti tik pas juos... Pas tą patį bilietų pardavėją rezervavome ir viešbutį Stoun Town‘e.
Buvome suplanavę, kad apsistosime viename viešbutyje, o iš jo važinėsime po salą. Neįsivaizduojate, kaip džiaugėmės surizikavę rezervuoti viešbutį dar „šioje pusėje“. Išlipus iš kelto, prie viela aptvertų vartų laukė minia siūlančių savo paslaugas. Mes iš tolo pamatėme vaikinuką su lentele „Vidasx3“ – ir minia prasiskyrė. Vaikinukas mus palydėjo į viešbutį.
Dar autobuse iš Arušos susipažinome su norvego ir estės pora – vėliau, juos susitikome Zanzibare – pasakojo, kad prieplaukoje vos nekilo muštynės, kuris paims „globoti“ atvykėlius. O tada vienas juos lydėjo po visą miestą siūlydamas viešbučius gal kokias penkias valandas...
Savo viešbučiu buvome patenkinti, čia užsisakėme kelionę į rytinę salos pakrantę Paje, pakeliui planavome aplankyti Jozani mišką.
Likusią dienos dalį praleidome Stoun Town – Akmeniniame mieste. Vaikščiojome siauromis gatvelėmis, gyvenimas čia teka lėtai, niekas niekur neskuba, mėgstamiausias vietinių posakis „akuna matata“ – nėra problemų. Gražūs senoviniai pastatai, įspūdingų raižinių namų durys.
Susipažinome su Saidu, kurį vėliau sutikdavome kiekvieną dieną vis kitoje vietoje...
Liepos 13 d. Pajūris prie Paje – kaip iš reklamos... Pavakary dar aplankėme Jozani mišką, kuris garsėja tik čia gyvenančiomis raudonosiomis Colobus beždžionėmis. Populiacija 1700. Pirmą kartą gyvenime išvydome eukaliptus, ypatingo įspūdžio jie nepaliko. Pamaitinome vandens vėžlius.
Pasivaikščiojome po „mangrow“ mišką. Šie medžiai ypatingi tuo, kad auga sūriame vandenyje. Per šį mišką teka sūri upė iš vandenyno.
Liepos 14 d. Prieskonių turas. Zanzibaras garsėja gvazdikėlių eksportu, čia auginami ir eilė kitų prieskonių: lauro lapai, alijošius, vanilė, pipirai, kakava, cinamonas ir kita. Vėliau ekskursija į šiaurinę salos pakrantę – koralinių rifų uolos leidžiasi tiesiai į Indijos vandenyną...
Liepos 15 d. Kiek nusivylėme kelione į Prison salą. Paliko įspūdį sausumos vėžliai, bet sala privati, todėl daugiau pasivaikčioti po ją negalėjome.
Liepos 16 d. Keliamės į Dar es Salaam‘ą. Paskutinei nakčiai Tanzanijoje nutarėme apsistoti „vidutinio“ lygio viešbutyje – norime gerai pailsėti ir išsimiegoti prieš kelionę į Londoną, kuri truks visą naktį... Vos suradome vietą trijų žvaidždučių viešbutyje. Čia jau buvo kondicionierius, nuolat bėgantis karštas vanduo, pusryčiams – ne tik omletas..
Liepos 17 d. Vakaras. Lėktuve. Palydovė praneša, kad visi užsidengtume akis, salonas, daiktadėžės išpurškiamos kažkokiu skysčiu nuo maliarijos. Už valandos trumpam sustojame Nairobyje, ryte Ciuriche sėdame į Londono lėktuvą. Kai pagalvoji, kur mes buvome nusidanginę – kitoje pusiaujo pusėje, ten net mėnulis „kabo atvirkščiai“. Lauktuvių vežamės Zanzibaro pajūrio smėlį – baltą ir smulkų kaip miltai, kriauklių – papildysiu namų kolekciją ir didžiulį „bagažą‘ įspūdžių, kuriuos įamžinome nuotraukose ir video medžiagoje.
Aušra Valavičienė
O kokia buvo tavo pati nuostabiausia kelionė, kurios iki šiol negali pamiršti? Gal ta, per kurią tau pasipiršo, o gal kelionė, kurios metu patyrei kraują stingdžiusių nuotykių ar gavai likimo pamokų? Nesnausk, DALYVAUK KONKURSE, rašyk, siųsk ir laimėk kelionę!
