Mūsų kelionės planas: pirma - pabuvoti Marakešo mieste, kur yra didžiulis turgus ir senamiestis (medina), Saadian kapavietė, El Bachijaus rūmai, Mažorelio sodai ir daugybė kitų įdomybių, antra - pailsėti kurorte – Agadire, kur galėsime pasilepinti saules spinduliais ir šilta jūra, kurios taip norisi po metų darbo.
Mums nuotykiai prasideda jau oro uostuose, nes tenka persėsti Kasablankoje (mūsų pirmas tikslas - Marakešas). Kai lėktuvas nusileido, mus tiesiog išleido iš jo. Niekas neįspėjo kuria kryptimi reikia eiti ir ką toliau daryti. Kadangi lėktuvas buvo pilnas žmonių, mes dairomės vieni į kitus. Pamažu žmonių virtinė palieka lėktuvą ir eina pėsčiomis iki terminalo. Šiaip taip ateinam iki laukimo salės, o ten - jokių nukreipiamųjų ženklų, jokios informacijos apie skrydžius.
Po ilgo klaidžiojimo surandam laukimo salę, kur ir įsitaisom. Stebim aplinką, žiūrim, kaip čia viskas vyksta. Neužilgo į salę ateina oro uosto darbuotojas, garsiai kažką pasako, tada žmonių būrelis seka jam iš paskos. Iš pradžių nieko nesupratom, kas čia vyksta, bandėm ir mes su turistais eiti kartu, bet paskui supratom, kaip ir kas. Pasirodo, kad atėjęs vyriškis sušuko miesto pavadinimą, į kurį bus vykdomas skrydis. Žmonės, kurie ruošėsi skristi į tą miestą – nusekė jam iš paskos, nes jis vedė juos prie išvykimo vartų.
Kai pagaliau supratom, kaip viskas vyksta, nusprendėm truputį pasnausti ant suoliukų, nes pagal mūsų įsodinimo lapus lėktuvo reikia laukti 2 valandas. Įmigti baisu, nes baisu, kad neišgirsi atėjusio darbuotojo šūktelėjimo. Staiga atbėga sesuo rėkdama ir klausia, ar mes skrendam į Agadirą. Kadangi tuo metu snaudžiau, net nesuprantu, kas darosi ir pritariau jai, kad skrendam į Agadirą.
Kai beveik jau įsilaipinom į lėktuvą, suvokiau, kad mes turim pirma skristi į Marakešą! Leipdamos iš juoko traukiam atgal į laukimo salę. Tos jų vietinės „tvarkos“ taip ir nesupratom. Gerai, kad laiku susivokėm, galima pamanyti, kad gali skrist kur tik nori. Kada jie tikrina įsodinimo lapus, supratome šiek tiek vėliau.
Lengvam stresui praėjus, nusiraminu ir stebiu aplinką. O ten – žmonių įvairovė: matau, kaip praeina moteris nuo galvos iki kojų juodai apsirengus, mūvi juodas pirštines, galva irgi uždengta juoda skarele, matosi tik akys. Labiausiai nusistebėjau tuo, kad ji vedėsi gal kokių 6 metų mergaitę (sprendžiu pagal ūgį), lygiai taip pat aprengtą! Man net šiurpas perbėgo kūnu, tai pamačius. Ne kasdien tokį reginį gali išvysti.
Paskui ją sekė kita moteriškė, priešingai nei pirmoji - su mini sijonu ir trumpa vasarine bliuzele. Vėliau žvilgsnį prikausto labai liesas (dar niekad neteko matyti tokio liesumo žmogaus) ir aukštas vyriškis apsirengęs tipiškais maroko rūbais, kurie jam rodos per maži.
Staiga pro šalį praeina visa šeimyna: pirma eina savim pasitikintis tėtis su mažyliu rankose, paskui jį seka marokietiškai apsirengusi jo pati su dar dviem mažyliais.
Kaip ir visuose oro uostuose, ant suolelio nemažai miegančių žmogelių, tokių kaip aš. Stebint žmones laikas neprailgsta. Po kurio laiko pašauktos vyriškio sėdam į lėktuvą. Tikimės, kad šį kartą tikslą pasieksime ir neatsidursime kitam pasaulio krašte, nei planavome (kaip būtų atsitikę kelionės pradžioj).
Patenkintos vaikščiojame Marakešo gatvėmis. O jau toks chaosas gatvėje, dar niekad netekę matyti didesnio! Daugybė mašinų ir man net pasirodo, kad vyksta mašinų signalo konkursas: kas garsiau ir dažniau papypsins. Tik būnant šiame mieste supratau, kam mašinos vaire įmontuotas signalas (juk pas mus vairuotojai pypsi ne itin dažnai).
Akiai neįprastas vaizdas, kai tame pačiame gatvės šurmulyje matai ne tik mašinas, taksi, o ir šalia einančius mulus, tempiančius „savo vargelį“ - krovinį ir tuo pačiu metu bandydami įsibrauti į didelę mašinų spūstį. Iškyla klausimas, o kaip jis patempia tokį krovinį? Iš vežimo, berods, tuoj viskas iškris.
Bandom suvokti marokietiškus vairavimo ypatumus, bet mums nesiseka – važiuoja kas kaip nori – nors gatvėse juostos sužymėtos, tačiau jų niekas nesilaiko – važiuoja keliom juostom ar viduryje juostos, mašinos stoja bet kur ir bet kada. Eismą dar labiau pagyvina autobusai ir dviratininkai. Didesnio sąmyšio mieste neregėjusios.
Baisiausia – pereiti į kitą gatvės pusę. Stovi stovi, lauki lauki kol šiaip taip prisitaikai ir leki tikėdamas, kad nei autobusas, nei mašina, nei mulas tavęs nepartrenks, ar nesusidursi su dviratininku.
Čia mūsų nuostaba nesibaigia. Praeinam kavinę. Kavinė kaip kavinė, bet kad ten vien vyrai (ir tai suprantu – juk musulmoniškas kraštas), bet visos kėdės ir staliukai sudėti taip, kad sėdėtum ir žiūrėtum į gatvę. Gaunasi taip: vieni yra lyg žiūrovai - sėdi kino teatre kažką gurkšnodami, o kiti – aktoriai, vaikščiojantys gatve. Kadangi kelionėje nuotaika visad gera - mes pasitempiam praeidamos kavinę, tarsi norėtume paerzinti „kino salės žiūrovus“.
Ir štai mes ekskursijoj, kurios metu ruošiamės aplankyti El Bachijaus rūmus, senamiestį, turgų ir pagrindinę aikštę vadinamą „Djemaa el Fna“, paskanauti marokietiško maisto. Nuotaiką ekskursijos metu vis praskaidrina mūsų gidas. Tai marokietis vyras, vilkintis tradicinę aprangą. Jis man pasirodė labai juokingas, ne todėl, kad juokus krėstų, bet elgesiu. Kai eidavo gatvėmis, jo eisena buvo labi ori, rankas beveik visą laiką laikė sukabinęs užnugaryje.
Norėdamas pasižiūrėti kelinta dabar valanda, stipriu rankos mostu užsimodavo iš apačios į viršų ir išdidžiai rodydamas savo rankinį laikrodį pasižiūrėdavo į jį. Tie jo mostai gana giliai įstrigo į atmintį, o ekskursijai besibaigiant nejauti, kaip pati bandai imituoti tą išdidų gido mostą.
Nepaisant gido keistenybių, reikia pasakyti, kad jo puiki atmintis, visus grupės turistus sužiūrėdavo kaip viščiukus, nei vieno nepametė dideliame miesto šurmulyje. Reikia pagirti, kad puikiai atliko savo darbą, nes aprodė ir visas žinomus miesto kampelius, papasakojo nemažai Maroko istorijos.
Kadangi mūsų grupėje buvo visokių tautybių žmonių: lietuviai, ispanai ir japonai, jis kantriai laukdavo, kol draugai vieni kitiems išvers jo pasakojimą (jis kalbėjo ispaniškai, todėl nesuprantantys turėjo prašyti draugų pagalbos).
Su gidu pabuvojom turguje vadinam - Zoco. Ko tik jame nėra... matėm ir buities reikmenis, rūbus, batus, praėjom ir pro baldų gamintojus ir geležies kalvius, taip pat ir odos perdirbėjus. Prekiautojai nepasirodė labai įkyrūs. Gal dėl to, kad mes buvom su gidu?
Kita juokinga situacija atsitiko kai, paklausiau gido, kur geriausia apsipirkti. Jis sako: palaukite truputėlį. Ir jau po kokios 1 minutės pasirodo vietinis vyriškis. Gidas mus pristatė ir pasakė, kad tai patikimas vyras ir mus nuves apsipirkti ir įsodins į taksi. Nesupratau, nei iš kur tas vyriškis atsirado, nei kada jį pakvietė gidas. Na, už paslaugą teko atsidėkoti, bet tikrai buvo verta, nes vienom baisu vaikščioti, kad nepasiklystum siaurose ir vingiuotose turgaus gatvelėse, o antra – ekskursijos metu neturėjom laiko. Nepažįstamojo dėka prisipirkom daugiau nei planavom, bet viskas atrodė taip gražu ir reikalinga...
Kitą dieną vaikštinėjom po turgų vienos ir, laimei, nepasiklydom. Kai reikėdavo pagalbos ar turgaus prekiautojai pamatę, kad mes dairomės, mums iš karto nurodydavo reikiamą kryptį.
Labai juokiausi iš savo sesės kelionėje. O reikalas tame, kad nei aš, nei ji nemokam prancūzų, o Maroke kalba arabiškai ar prancūziškai. Susiruošėm vienos apsilankyti Mažorelio soduose. Tad ji, tokia gudruolė, sumąstė pasipraktikuoti ir prakalbti prancūziškai. Priėjus prie kasos išpyškina, ką nugirdo iš kitų turistų, perkančių bilietus.
Kasininkas nelabai supranta iš pirmo karto, klausia iš naujo, ko ji nori. Ji vis tiek įnirtingai kartoja prancūziškai, ko nori, o kasininkas vėl nieko nesupranta. Galiausiai parduoda mums bilietus. Prieinam prie įėjimo, o ten pasikviečia mus apsaugos darbuotojas, paima bilietus ir nuveda vėl prie kasos ir grąžina dalį pinigų! Supratom, kad per daug sumokėjom. Nuo to laiko prašiau sesės, kad ji tik patylėtų su savo prancūzų kalbos žiniom!
Viešbutį, kuriame apsistojom, prisiminsiu ilgam dėl maisto skanumo. Valgėm taip skaniai, kad nepasikuklindamos ir kartodavom, kol tilpdavo. Kadangi tuo metu nebuvo daug turistų, padavėjai labai maloniai mus aptarnaudavo, rodydami išskirtinį dėmesį.
Negaliu nutylėti apie kita nutikusį įvykį. Kadangi laiko skirtumas tarp Lietuvos ir Maroko buvo 3 valandos (vasaros laiku būna 2 val.), pirmą vakarą grįžusios iš pasivaikščiojimo po miestą, nusprendėm primigti iki vakarienes, nes jautėm nuovargį. Staiga girdžiu, kad sesuo isteriškai rėkia, baimindamasi, kad pramiegojom vakarienę! Aš užsimiegojus nepajuntu, nei kaip pašokau iš lovos ir atsiradau lifte, o paskui ir restorane...
Abi trinam akis, kad tik atsibudus ir matom, kaip personalas šluosto krūvas baltų lėkščių. Praradau ir kalbos dovaną, ir kalbas, kurias mokėjau. Angliškai šiaip taip išlemenu – I want to eat. (Noriu valgyti). Padavėjas labai ramiai kažką sako ir rodo į laikrodį. Nesuprantu, nei kam jis rodo tą laikrodi, nei kiek valandų rodo tas laikrodis. Aš tik kartoju, kad noriu valgyti.
Tada neiškentus prašau sesers pagalbos, nors tuo metu ji stovi netekus amo ir taip pat nieko nesupranta kas vyksta. Mintyse galvoju - nejaugi visai neliko maisto virtuvėj... Kol pagaliau, sesuo pamato ir supranta, kad per anksti atėjom vakarieniauti, viešbučio personalas dar tik ruošė maistą ir serviravo stalus! Paskui iki vakarienės kambaryje juokėmės susiėmusios už pilvų.
Atėjo laikas važiuoti į Agadirą. Nuveža mus kelionių agentūros darbuotojas į autobusų stotį, į rankas įteikia du autobuso bilietus ir išvažiuoja. Stovim pasimetusios, nieko nesuprasdamos. Aišku, kad mes suvokiam, jog mums reikia kažkokiu būdu rasti mūsų autobusą (tiesą pasakius, galvojom, kad skrisim lėktuvu). Patraukiam, kur būriuojasi žmonių minios ir burzgia autobusai. Nusižiūrim į vairuotoją panašų žmogelį ir jam parodom mūsų bilietus. Jis paima, perskaito, paveda mus į šoną ir bando išaiškint, kad čia reik stovėti ir su bilietais nueina. Mes kantriai laukiam kas bus toliau.
Galiausiai pradeda rinktis žmonės prie autobuso. O kai pasirodo vairuotojas, paėmęs mūsų bilietus, ir laipina žmones. Suprantam, kad važiuosim su juo. Tokie turistai kaip mes, važiavom keturiese, o visi likę keleiviai buvo vietiniai gyventojai. Kai kuriais momentais kažkas dėl kažko pykosi, rėkavo, barėsi, sukeldami didelį chaosą ir triukšmą autobuse. Buvo tikrai įdomu. Kelionė truko keturias valandas, bet tikrai nenuobodžiavom, kai nesiklausėm barnių, tuomet gėrėdavomės marokietišku peizažu: kalnais miesteliais ir, žinoma, netikėčiausiu reginiu – ožkomis, įsiropščiusiomis į medžius.
Tikslas pasiektas ir mes kurortiniam mieste. Oras puikus, nuotaika gera, tad, pasidėjusios daiktus ir apžiūrėjusios viešbutį, einam išvysti jūrą ir paplūdimį. Paplūdimys toks didelis, o žmonių visai nedaug (kaip tik metas, kai musulmonai ruošiasi ramadanui). Pasirinkusios mums patinkantį paplūdimio lopinėlį, pasitiesiam rankšluosčius ir gulam it ruonės.
Kita diena paplūdimyje buvo labai nerami, nes negalėjom ramiai pagulėti. Esmė tame, kad vis ateidavo žmogeliai pabendrauti ar įsiūlyti prekes. Pastebim, kad jei guli užsimerkus - niekas neprieina, bet kai tik pramerki akis ir dairaisi, kažkokiu stebuklingu būdu atsiranda norintys pabendrauti. Ir negali pykti, kad marokiečiai įkyrūs - visada pasiklausia ar gali pakalbint.
Kaip prabėgo laikas prie jūros, net nepastebėjom. Laikas dėtis daiktus į lagaminus ir kaip visad, kelionės tęsinys būna oro uoste. Man labai juokinga buvo, kai vėl keleiviams liepė eiti pėstute iš laukimo salės iki lektuvo, o tas lėktuvas nebuvo prie durų... džiaugiausi, kad nereikėjo eiti iki Giblartaro pėstute!
Tad tokia buvo kelionė į Maroką! Nedvejoju, kad vieniems tai patiko, kitiems - ne. Kas buvo - gali pagalvoti, kad tai neteisybė, kad taip nėra ar panašiai, bet kiekvienas gyvenam ir matom pasaulį savom akim, ne visi eidami ta pačia gatve matom tą patį ir patiriam kitus įspūdžius ar nuotykius. Tad keliaukim ir dalinkimės įspūdžiais, nes jie tokie įvairiaspalviai, kaip ir mes patys!
Regina
O kokia buvo tavo pati nuostabiausia kelionė, kurios iki šiol negali pamiršti? Gal ta, per kurią tau pasipiršo, o gal kelionė, kurios metu patyrei kraują stingdžiusių nuotykių ar gavai likimo pamokų? Nesnausk, DALYVAUK KONKURSE, rašyk, siųsk ir laimėk kelionę!
