Nuo Sankt Peterburgo iki Suomijos beveik 400 kilometrų, tačiau sprendžiant pagal kainą, šis atstumas turėtų būti gerokai trumpesnis. Ieškodamas optimalaus kainos ir kokybės santykio, skambinu turizmo agentūroms. Lėktuvas atkrenta tuoj pat, po to seka traukinys – bilieto kaina į vieną pusę - 50 eurų. Pagaliau ateina pasiūlymų eilė. Ir čia prasideda...
Veža pigiau grybo
Vienas už kitą ir vis labiau, ir labiau viliojantys pasiūlymai. „35 eurai, pasiimame iš namų ir nuvežame jūsų nurodytu adresu“. „30 eurų, vežame jums patogiu laiku“. „25 eurai, važiuosite mikriuku, nuo viešbučio „Spalis“. Beje, Peterburgas ne veltui vadinamas europietišku miestu, kainos čia pateikiamos ne doleriais, kaip visoje Rusijoje, bet eurais.
Bene geriausias pasirodo turizmo agentūros „Grand-Tur“ pasiūlymas – už kelionę į Helsinkį komfortabiliu autobusu bei gido paslaugas tebuvo paprašyta 20 eurų. Kaip paaiškėjo šiek tiek vėliau, į šią sumą buvo įtrauktas ir grįžimo mokestis. Taigi „pigu“ buvo tiesiog ne tas žodis.
Kelionę atperka cigaretėmis
„Nevežate? Paimsite?“ Ką reiškia šis klausimas, ilgai spėlioti neteko. Kiekvienas lipantis į autobusą gidės Tatjanos Černyševos bematant buvo „apginkluojamas“ bloku cigarečių. Būtent tiek vienas žmogus gali įvežti iš Rusijos į Suomiją. Jau Suomijos pusėje cigaretės surenkamos ir vežamos „į tašką“. Taip gidė ir du vairuotojai prisiduria prie atlyginimo beveik 400 eurų.
Iš autobuso bako nupilama apie 200 litrų dyzelinio kuro. Jis Suomijoje taip pat žymiai brangesnis. Važiuojantiems ilgesniam laikui duodama „pasaugoti“ ir po du litrus degtinės. Grįžtant žmonėms bus padalintos kitos prekės. Svarbiausia, kad viskas būtų legalu. Jokios kontrobandos. O kas dar keisčiau, niekas nuo tokio bendradarbiavimo neatsisako.
„Ką jūs, juk taip pigiai veža“, – atsikerta provokacinį klausimą gavęs keleivis.
Labai greitai paaiškėjo ir tikroji Tatjanos specializacija. Pirmiausia pasiklaususi, „ar pas visus vizos tvarkingos“, ji nuosekliai paaiškino, kiek ir ko galima vežti per sieną, ką sakyti suomių pasieniečiams ir... Pasirodo, jog aš iš 40 žmonių buvau vienintelis ne Rusijos pilietis. Ir mano aiškinimai, kad man visiškai nereikės aiškinti suomiams, kokiam laikui aš važiuoju į ES, gidės neįtikino.
„Sakykit, kad važiuojat vienai dienai. O jūs Šengeno vizą turite? Galite parodyti?“, – klausinėjo moteris. Atverstas pasas, kuriame, be Rusijos vizos jokių „šengenų“ nebuvo, ją visiškai suglumino. „Na, žiūrėkite, jei paklaus, sakykit suomiams, kad važiuojate vienai dienai, ir kad turėtumėte 50 eurų kiekvienai buvimo šalyje dienai“.
Taip aš, bent jau kol klausiausi gidės pamokymų, turėjau progos pasijausti „trečiosios šalies“ piliečiu, važiuojančiu į Europos Sąjungą.
Rūkymas kenkia sveikatai
Pats važiavimas autobusu taip pat ypatingas. Matyt, joks komfortas negali nuslėpti rusiškos dvasios. Iš pradžių mandagiai pasisveikinusi gidė jau po minutės liepė užsikimšti „trukdantiems šnekėti“, o važiuojant atgal piktai klausė, ar kas nors pirks žuvį parduotuvėje.
„Tai kas nors nori lašišos? Pasakiau, kad gera žuvis, tai ko čia tylite kaip vandens į burna prisisėmę? Kalbėti nemokate? Darysim taip: sustosim, ir jei kas norės, eisim. Ir neduok Dieve, kas nors pavėluos, važiuosite taksi“, – grasino moteriškė, po kiekvieno sustojimo perskaičiuojanti keleivius ir liepianti „pasižiūrėti į savo kaimynus“.
Tai, kad grasinimai „važiuoti su taksi“ turi pagrindo, teko patirti jau pačioje kelionės pradžioje. Vienas iš keleto girtų vyriškių, įsitaisiusių autobuso gale, nusprendė užsirūkyti. Reakcija buvo žaibiška – stabdžiai ir žmogus už durų. Vidury miško, už 6 kilometrų nuo artimiausios gyvenvietės. Jokie maldavimai ir kalbos čia nepadėjo. Susinervinęs vairuotojas net grąžino išsodintajam pinigus, o vėliau geras penkias minutes likusiems skaitė moralą, kaip pavojinga yra rūkyti autobuse.
C‘est la vie
Bet būta ir savotiškos romantikos. Kadangi kelionė truko per naktį, ką nors prisiminusi Tatjana, aplinkinių vadinama Tania, galėdavo nei iš to, nei iš šio įsijungti mikrofoną ir užriaumoti jai svarbią pasirodžiusią informaciją. Pavyzdžiui, pusę trijų nakties buvo pranešta: „dabar bus penkių minučių sustojimas“ ir vėl pateiktas visas sąrašas rekomendacijų, ko galima įsigyti šalia esančioje parduotuvėje.
O vairuotojas Filipas, dar visiškai neseniai negailestingai išmetęs už durų žmogų, nusprendė pamaloninti publiką. Ilgos paieškos ir laidų tampymas po saloną leido pasiekti užsibrėžtą tikslą, prie modernaus plokščiaekranio televizoriaus buvo pajungtas senutėlis vaizdo grotuvas. Čia pat atsidūrė ir keturios daugmaž grotuvo amžiaus juostos, iš kurių vairuotojas parinko „C‘est la vie“ („Toks gyvenimas“).
Juostos kokybė tragiška. Bandymas suprasti, kaip veikia vaizdo grotuvas, dar sudėtingesnis procesas, bet reakcija nuostabiai rusiška. Panašu, jog kai kurie už tokią pramogą pasiruošę bučiuoti rankas vairuotojui. „Ačiū tau. Tu neisivaizduoji kaip seniai nemačiau šito filmo, o balsas už kadro, koks mielas garsas“, – garsiai reiškė emocijas vienas autobuso kelevių.
Šiaurės vakarų kraštas
Pasienis buvo kirstas visiškai sėkmingai. Gidės Tatjanos nuogąstavimai nepasitvirtino ir iš suomių teko išgirsti tik pasisveikinimą „Terve“, o atsisveikinant – „Welcome to Finland“. Šitaip sėkmingai įveiktas barjeras nustebino ne vieną bendrakeleivį.
„Kodėl taip trumpai? O kodėl nepaklausė, kokiam laikui važiuojat? Aaa, matyt, nelabai gerai rusiškai moka tas pasienietis“, – tokios sėkmės priežastį bandė atspėti aplinkiniai.
Tiesa, ir prie pačių rusų suomiai nelabai kimba. „Shopping turistai“ gerokai papildo Suomijos biudžetą. Gal todėl Suomijos ambasada negailėdama dalina vizas visiems šiaurės vakarų Rusijos gyventojams. Daugkartinėmis Šengeno vizomis, tekainuojančiomis 35 eurus, apsirūpinę bene visi Sankt Peterburgo ir aplinkinių miestų gyventojai.
„Mes per metus suomiams išduodame beveik 100 tūkstančių naujų vizų, o jie daugiau nei 700 tūkstančių. Kadangi vizos gavimas greičiau formalumas, susidaro milžiniškos eilės. Siekdami jas sumažinti, suomiai neseniai netgi pradėjo dalinti trejus metus galiojančias daugkartines vizas“, – dėstė Rusijos ambasados Suomijoje konsulinio skyriaus darbuotojas Nikolajus.
Keisti laiko nereikia
Pasiklausius „komercinio turo gidės“ susidaro įspūdis, kad be kelių turgų ir žuvies parduotuvių Helsinkyje nieko įdomaus nėra. Nepatariama net persukti laiko, nors nuo galiojančio anapus sienos jis skiriasi valandą.
Vienos dienos turui pakanka ir Maskvos laiko, o iš visų kultūrinių objektų rekomenduojama užsukti tik į „Finnkino“ muziejų, bet tik todėl, nes ten yra sutartinė vieta, kur turistų laukia autobusas. Na ir dar – pasivažinėti su tramvajumi. Pastarąją paslaugą gidė reklamavo taip, tarsi Helsinkio tramvajų parkas mokėtų jai antrą atlyginimą.
Tai, kad rusai veržiasi į Helsinkį, pamačius kainas suomių parduotuvėse ima stebinti. Net lyginant su Vokietija, jos yra labai aukštos. Pietūs poprastoje kavinėje gali kainuoti net 15 eurų. Nepaisant to, rusai perka maistą, skalbimo miltelius, drabužius.
„Kokybė“, – pabrėžia vos ne kiekvienas turistas, sugebantis nusipirkti bent kilogramą raudonųjų ikrų ir trigubai tiek lašišos. Ant viršaus dažniausiai būna prikraunama jau ne tokių kokybiškų padėvėtų drabužių, kailinių, o kartais net ir buitinės technikos. Vis dėl to net ir mums, Rusijos kaimynams, rusiška dvasia taip ir lieka neįspėjama mįsle.
Istorija
1154 m. Suomijos krikštas;
1550 m. Švedijos karalius Gustavas Vaza įkuria Helsinkį;
1581 m. pasklebta Suomijos didžioji hercogystė;
1772 m. personalinė unija su Švedija;
1809 m. po Rusijos – Švedijos karo Suomija kaip didžioji kunigaikštystė prijungta prie Rusijos;
1864 m. suomių kariuomenės būriai malšina sukilimą prieš Rusiją Lietuvoje ir Lenkijoje;
1892 m. suomių kalba pripažinta lygiateise šalia švedų;
1917 m. Suomija paskelbia nepriklausomybę;
1939-1940 m. karas su Tarybų Sąjunga;
1955 m. Suomija tampa Jungtinių Tautų nare;
1995 m. Suomija tampa ES nare.
