„Paprastai senjorai mieliau renkasi vidutinės trukmės keliones autobusu į Slovakiją, Alpių šalis, Kroatiją. Jie įspūdžių ištroškę labiau nei ramaus poilsio“, — sakė V. Sniečkuvienė.
Kone visą vasarą praleidžianti kelionėse, ji sakė dar nė karto neturėjusi problemų su kartu keliaujančiais garbaus amžiaus žmonėmis.
„Jau greičiau sunegaluoja koks penkiasdešimtmetis nei senjoras, mat paprastai vyresni būna labiau užsigrūdinę“, — tarstelėjo gidė.
Nesiryžtantiems senjorams ji pataria pirmiausia įvertinti savo galimybes. Jeigu gyvenate aktyviai, daug vaikščiojate namie, nebus problemų ir kelionėse.
Tiesa, susiruošusiems keliauti senjorams tenka daugiau mokėti už kelionės draudimą. Iš vyresnių kaip 75 metų keliautojų dar reikalaujama gydytojo pažymos. Draudimo bendrovės „Ergo Lietuva“ Nelaimingų atsitikimų ir sveikatos draudimo grupės vadovas Gintaras Ašmenskas patikslino, kad populiariausia kelionių draudimo rūšis — vykstančiųjų į užsienį medicininių išlaidų ir repatriacijos draudimas. Pavyzdžiui, susiruošus savaitės trukmės kelionei po Europą, toks draudimas 26–64 metų žmonėms kainuoja 19 Lt, 65–75 metų keliautojai už jį moka 38 Lt, o su dar vyresniais derinama atskirai.
Gyvena kelionės laukimu
„Vos grįžtu iš vienos kelionės, tuoj imu planuoti kitą. Visą žiemą galvoju, kur keliausiu pavasarį. Dabar laukiu gegužės pradžios — važiuosiu į dviejų dienų kelionę po Lenkiją: Malborką, Griunvaldą, Gdanską, Gdynę, Sopotą. Pernai pavasarį aplankiau Luaros pilis, o rudenį važiavau į Pietų Kroatiją ir Juodkalniją“, — dėstė Utenos rajono Leliūnų miestelyje gyvenanti 81-erių Eleonora Zarankaitė.
Moteris gyvena vien iš pensijos, jokių papildomų pajamų šaltinių neturi. Tačiau kasmet ji bent porą kartų išsiruošia pakeliauti. Grįžusi iš Lenkijos, ji jau lauks kitos kelionės, kurios maršrutas ves į Pietų Ispaniją ir net Maroką.
Prisiekusi keliautoja dažniausiai renkasi autobusą — ir pigiau, ir daugiau pamato. Lėktuvu ji yra keliavusi į Egiptą. Ponia Eleonora sako, kad keliones dažniausiai renkasi pagal vietas, kurių ji dar nėra aplankiusi. Labiausiai ją žavi gamta, todėl jai pačios gražiausios tos kelionės, kurių metu yra regėjusi įspūdingų gamtos vaizdų. Ji teigia niekuomet nepamiršianti įspūdžių, kuriuos parsivežė iš Šveicarijos, ją sužavėjo ir senovinės Vokietijos pilys.
„Tačiau pati nuostabiausia mano kelionė įvyko dar anais laikais. Jokie paryžiai iki šiol nepralenkė Sibiro, Tolimųjų Rytų, Kurilų salų gamtos grožio. Ypač Kurilų salose stulbina gamta: negyvenamosios salos, kalnai, veikiantys ugnikalniai ir geizeriai…“ — romantiškais prisiminimais dalijosi moteris.
1952-aisiais į pirmąją kelionę po Rygą, Taliną ir Leningradą išsiruošusi leliūniškė iki šiol dalyvavo bene šimte kelionių. Didžiausia jos svajonė aplankyti Meksiką.
„Mane labai žavi senosios majų, inkų kultūros“, — paaiškino ji.
Garbaus amžiaus moteris visuomet keliauja viena. Vienminčių draugių neturi — arba visos pasiligojusios, arba stinga pinigų kelionėms.
Ponia Eleonora jau priprato prie vyriausiosios grupės keliautojos statuso. Tik kartą, keliaudama į Graikiją, ypač nudžiugo, kai pasirodė, kad grupėje yra gerokai už ją vyresnė vienuolė.
Entuziazmo nestokojanti moteris iš kelionių visuomet grįžta pailsėjusi ir kupina jėgų. Jai net atrodo, kad kelionės trunka per trumpai. Tiesa, ji prisipažįsta, kad nuo didesnių krūvių, ypač kai tenka kopti į kalną, jau pridūsta, tačiau lankyti ant kalnų stūksančių įžymybių neatsisako. Tik vienintelį kartą buvo sunegalavusi, kai keliaudama po Bavariją ir Alpes apsinuodijo maistu. „Labiausiai buvo nepatogu prieš kitus turistus. Tačiau grupėje buvo medikų, tad jie mane greitai pagydė“, — nesmagiausias akimirkas prisiminė keliautoja.
Leliūniškė kelionėse nesišvaisto pinigais — stengiasi nieko nepirkti, o kelionių įspūdžius fiksuoja nuotraukose. Tačiau daugeliui tikriausiai vis tiek paslaptis — kaip šiais laikais pensininkui galima tiek daug keliauti? Buvusi lietuvių kalbos mokytoja tik šypteli ir griebiasi skaičiuotuvo.
„Kaime tik tinginiai gali skųstis sunkiu gyvenimu. Man dabar lengviau sutaupyti, nei dirbant. Iš kiekvienos pensijos 200 Lt atidedu kelionėms, 50 Lt kas antrą mėnesį — knygoms arba vaistams. Nereikia tingėti valgyti pasigaminti. Per mėnesį aš suvartoju vieną kepaliuką duonos, tris batonus, kilogramą cukraus, pakelį margarino, butelį aliejaus, 2 kg miltų, du pakelius makaronų, gabaliuką dešros ir sūrio. Atidėjus kelionėms, knygoms ar vaistams, lieka dar šiek tiek ir nenumatytoms išlaidoms“, — savo buhalteriją aiškino moteris.
Viena gyvenanti leliūniškė valgo labai daug daržovių, kurias užsiaugina savo darže. Arbatą dažniausiai saldina pačios virtomis uogienėmis. Ji niekada neperka mėsos, nors prie jos labai ir netraukia. Labai mėgsta saldainius, tačiau dažniausia jais vaišina kiti.
Energija trykštanti pensininkė iš Leliūnų sakosi meilę kelionėms greičiausiai bus įgijusi iš savo gimnazijos auklėtojos Uršulės Jasulaitytės, kuri buvo nemažai keliavusi ir mokėdavo labai įtaigiai pasidalyti savo įspūdžiais. „Pamatyti pasaulį man atrodė kažkas pasakiška. Tačiau maniau, kad tam niekada neturėsiu pinigų“, — mena su savo auklėtoja kitados kartu Kijevą, Krymą, Kaukazą aplankiusi Eleonora.
Vilioja gamtos stebuklai
81-erių vilnietis, geografijos profesorius, habilituotas mokslų daktaras Algirdas Račinskas taip pat įprato būti vyriausias keliautojų grupėje. Praėjusiais metais jis net tris kartus keliavo po svečius kraštus. Pavasarį aplankė Alpių šalis, vasarą vienui vienas leidosi į Islandiją, o rudenį buvo Turkijoje.
„Kelionėse pasijuntu visiškai kitoks žmogus, atjaunėju, pailsiu. Man tai smagiausias užsiėmimas“, — sako visą gyvenimą keliavęs vyriškis. Jis prisipažįsta, kad leistis į sudėtingą žygį pėsčiomis gal ir būtų sunkoka, tačiau kelionėms autobusu ar lėktuvu jėgų dar užtenka. Sugrįžęs iš kelionės, jis niekada nesijaučia pavargęs. O kartą, kai į Ispaniją pats lydėjo jaunų sportininkių grupę, pastebėjo, kad merginos nuo kojų nusivarydavo greičiau nei jis.
„Šiandien keliaujantys žmonės ne tokie, kokie būdavo prieš dvidešimt penkerius metus. Už įmonių ir organizacijų pinigus važinėję žmonės ne visuomet vertindavo tai, kas jiems buvo siūloma. Dažniau lėbaudavo, nei turistaudavo. Aš, atsidūręs tokioje draugijoje, išgirsdavau ir užgaulių žodžių. Už savo pinigus keliaujanti šiandienė publika — kur kas rimtesnė ir draugiškesnė“, — lygino aktyviai keliaujantis vilnietis.
Nepaisant garbaus amžiaus, užkietėjęs keliautojas neretai leidžiasi į keliones vienas. Kartais jam draugiją palaiko žmona ar dukra. Jau įprasta, kad kasmet ponas Algirdas neapsiriboja viena kelione. Šiuo metu jis laukia birželio pradžios, kada skris į Kretos salą. Labiausiai jam maga ne ilsėtis, o pavažinėti po salą, išvysti vieną ilgiausių Europoje tarpeklių — Samarijos.
Geografui didžiausią susidomėjimą kelia gamta. Jos grožis — svarbiausias kriterijus renkantis naujus maršrutus. Tarp didžiausią įspūdį padariusių reginių profesorius mini pernai aplankytą Islandiją, sužavėjusią nuostabiais kriokliais, ledynais ir geizeriais, Turkijoje matytą nuostabųjį kalnuotą Kapadokijos regioną, Niagaros krioklį, Sacharos dykumą, Singapūro parkus...
Ponas Algirdas suskaičiavo, kad iki šios dienos jis aplankė 35 šalis.
„Lankiausi įvairiuose žemynuose — Europoje, Azijoje, Afrikoje, Amerikoje. Išskirtinė buvo kelionė į JAV, Lietuvai vos atkūrus nepriklausomybę. Važiavau ten lietuviams skaityti paskaitų. Kadangi anglų kalbos nemoku, vietos lietuviai manimi labai rūpinosi. Jaučiausi kaip koks prezidentas“, — juokėsi keliautojas.
Tačiau vieną kelionę A. Račinskas mena su didžiausiu skausmu. 1981 metais, keliaudamas po Krymą, jis neteko savo jaunesniosios dukros. Jai tuomet buvo keturiolika. Tragedija įvyko, kai dideliu greičiu važiuojančiam troleibusui nukrito „ūsas“. Jis nusviro į šaligatvio pusę ir šlavė viską, kas tuo metu pasitaikė kelyje.
Viena iš aukų tapo jo dukra — į namus ji parkeliavo karste. Vyriškiui buvo sutrenkta tik ranka. Šis skausmingas išgyvenimas nenumaldė vilniečio aistros keliauti.
Jaunystėje savo zaporožiečiu išmaišęs didelę dalį Tarybų Sąjungos, šiandien A. Račinskas keliauja autobusu arba lėktuvu. Keliautojas neslepia, kad pinigų stygiaus kelionėms nejunta. Šiandien jis gali sau leisti šiek tiek daugiau nei eilinis pilietis. Tačiau daugybę šalių jau matęs profesorius sako, kad dabar jo netraukia tolimos kelionės.
„Pietų Amerika man jau per toli. Europoje yra daug nuostabių vietelių, kurias dar norėtųsi pamatyti“, — pridūrė jis.