Seniausia mūrinė

Kauno pilies kadaise būta didingos, šiuo metu išlikęs tik maždaug trečdalis jos. Daug jos didybės XVII a. nuardė Neries upė.

Tai yra seniausia Lietuvoje mūrinė pilis, pastatyta XIV a. viduryje.

Kad čia gyveno narsūs savo krašto gynėjai, byloja kronikos, kuriose aprašyta, kaip 1362 m. kryžiuočiai apsupę pilį laikė net tris savaites, tačiau lietuvių nepalaužė. Gynybą, kuriai vadovavo kunigaikščio Kęstučio sūnus Vaidotas, įveikė tik gaisras.

Po šešerių metų ant senų pamatų buvo sumūryta antroji pilis. Didelį vidinį kiemą, kuriame turėję tilpti daug gynėjų, juosė net 3,5 m storio ir 9-12 m aukščio sienos. Savo strateginės reikšmės pilis neteko tik po Žalgirio mūšio.

Sudeginta pilis

Vingiuojant toliau keliu palei Nemuną būtina užsukti į Raudondvarį. Buvusiuose grafų Tiškevičių rūmuose dabar įrengtos įdomios istorinės ekspozicijos. Atstatyta čia nemažai dvaro pastatų - šiaurinė ir pietinė oficina, oranžerija, liokajaus, ūkvedžio nameliai, arklidės, svirnai, ledainė.

Iš tolo akį traukia 40 metrų aukščio Seredžiaus piliakalnis, vadinamas Palemono kalnu. Ant jo stovinčią pilį kryžiuočiai puldinėjo nuo 1293 m., tačiau gynėjai atsilaikė beveik šimtmetį.

1363 m. pilis buvo sudeginta ir daugiau niekada neatstatyta. Iš jos dažnai naikintų papilių išsikėlę gyventojai XV a. pradžioje, po Žalgirio mūšio, suformavo Seredžiaus miestelį, ir dabar stovintį ties Nemuno ir Dubysos santaka.

Seredžiaus piliakalnis krūmais neapaugęs, tad gerai matomas ne tik iš Nemuno slėnio, bet ir nuo Kauno-Jurbarko plento.

Gedimino kapas

Turistų traukos taškas - padavimų ir legendų gaubiama Veliuona. Nemuno krante stūksantis piliakalnis dar vadinamas kunigaikščio Gedimino kapu. Veliuona buvo svarbi kovų su kryžiuočiais metais. Manoma, kad priešai čia pirmą kartą panaudojo šaunamąjį ginklą, ir nuo jo žuvo Gediminas. Čia jis buvo ir palaidotas.

Per visą sovietmetį Veliuonoje išliko nenugriautas 1930 m. pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam. Netoli šio paminklo - mitologinis akmuo su įspausta pėda. Pasakojama, kad statant bažnyčią jį norėta įmūryti, tačiau velnias pagrobė ir norėjo nusinešti. Akmenį iš velnio atėmė Mergelė Marija, ant jo ir liko įspausta jos pėda. Istorikų nuomone, akmenys su pėdomis dažniausiai žymėdavo senovės genčių gyvenamąsias teritorijas.

Nerealus sumanymas

Smagu pasidairyti ir po Belvederį, suskaičiuoti į romantizmo stiliaus rūmus vedančius 365 laiptelius. Rūmuose išlikusi čia gyvenusių didikų koplyčia, giminės laidojimo navos.

1860 m. dvaro savininkas Kleofas Burba ketino Belvederyje statyti cukraus fabriką, o jo sukurtos bendrovės nariu buvo ir vyskupas Motiejus Valančius. Tačiau sumanymas tiems laikams pasirodė nerealus, o K.Burba už dalyvavimą sukilime buvo sušaudytas. Taip Lietuva ilgai dar liko be cukraus fabriko.

Raudoni bokštai

Iš tolo raudonuoja Raudonės pilies kuorai. Bokštas siekia net 33,5 metro. Nuo jo atsiveria Panemunės panorama. Istorikų tyrimai byloja, kad tai buvusi privati rezidencija. Kai po Žalgirio mūšio visos Panemunės pilys prarado savo strateginę reikšmę, Raudonės pilis, Nemunui tapus prekybiniu keliu (XVI-XVII a.) atgimė antram gyvenimui.

XVI a. pabaigoje iš Prūsijos kilęs miško pirklys Krišpinas Kiršenšteinas buvusią pilį perstatė į renesanso stiliaus rūmus. Vėliau ji ėjo iš rankų į rankas. 1811 m. pilį buvo nusipirkęs carienės Jakaterinos II favoritas grafas Platonas Zubovas. Jis rūmus vėl rekonstravo, parke iškasė tvenkinius, pastatė neogotikinį malūną. Vėliau nuskurdusi pilis (1934 m.) buvo parduota iš varžytynių, ją įsigijo Švietimo ministerija. Šiuo metu pilyje veikia pagrindinė Raudonės mokykla.

Dvaro parke, kurį užveisė dar K.Kiršenšteinas, išlikusi šimtamečių liepų alėja, keletas kitų egzotiškų medžių, 200 metų senumo kaštonas, kurio skersmuo siekia beveik 1,5 m.

Atgyja per parodas

Paskutinė pilis - Panemunės. Ji gana didinga. Tai viena įspūdingiausių Lietuvoje rezidencinė renesanso stiliaus pilis, stovinti ant Nemuno kranto. XVI a. šią pilį įsigijo vengrų kilmės dvarininkas, miško pirklys Jonušas Eperješas.

Po kelerių metų ji buvo perstatyta. manoma, kad architektas - Vilniaus Žemutinės pilies rekonstrukcijos autorius P.Nonhartas. Vėliau ji dar ne kartą buvo pertvarkoma. XVIII a. atiteko LDK vėliavnešiui Antanui Gelgaudui. Po jo vadovautos rekonstrukcijos įgavo klasicizmo bruožų.

A.Gelgaudas tapo vienu iš 1831 m. sukilimo vadų. Pralaimėjus sukilimą ir žuvus pilies savininkui, statinys buvo apleistas, sparčiai nyko. 1925 m. Panemunės pilį nusavino Lietuvos valstybė. Tarpukariu čia veikė saleziečių vienuolynas. Šiuo metu pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai. Pilis ypač atgyja vasarą, kai čia rengiamos studentų darbų parodos.