Nors visi keturi „nukvakėliai“ toli gražu nėra kelionių naujokai, vieningai sutarėme, jog pasitrankymas po Rusijos šiaurę buvo ekstremaliausia, ką esame patyrę.
Pusmetį ar daugiau be žymesnių pertraukų sėdint kontoroje, palinkus prie kompiuterio, žmogus neišvengiamai užsimanai veiksmo. Drybsoti ant smėliuko ar kilnoti bokalus neviliojo, norėjosi platesnių horizontų ir aštresnių pojūčių. Todėl pasirinkome vandens turizmą – tai įstabi ir visapusiška pramoga, jei tik netenka dalintis vieną lietuvišką upelę su keliais šimtais baidarės pasibalnojusių tautiečių. Tokiu atveju, žinia, malonumas mąžta, bent jau mūsų kompanijai.
Taigi Kola - užpoliarinės Rusijos dalyje išsidriekęs atšiaurus, upingas, žmogaus mažai paliestos gamtos kraštas, galintis pateikti daugybę malonių ir ne visai siurprizų.
Prieš kelionę tyrinėdami žemėlapius ir braižydamiesi maršrutą, menkai nutuokėme, jog mūsų laukia ne tik iš kojų verčiančios upių rėvos ir plaukikų gyvybes pasiglemžiantys slenksčiai, bet ir specifinė rusiškų traukinių atmosfera, įdomūs pokalbiai su atlapaširdžiais vietiniais ir net grėsmingi karo ženklai.
Lietuviškų mulų startas
Susikrovę didžiulius „bitininko ūkius“ – taip pavadinome savo kuprines, ant kurių primontavome įvairių rakandų, tarp jų ir apvalius tinklelius nuo uodų – su šiokia tokia palyda patraukėme į geležinkelio stotį. Verta paminėti, jog ant kuprų tempėmės ne tik negendančio maisto visam mėnesiui, pakaitinių drabužių, tačiau ir 30 kilogramų sveriantį pripučiamą laivą.
Draugai šaipėsi, jog atrodome lyg mulai, tačiau jėgų dar buvo pilna. Jų pakako ir Sankt Peterburge, kur atsidūrėme keliolika valandų prasikratę tvarkingame ir jaukiame lietuviškame traukinyje.
Vos išlipusius stotyje, mus pasigavo tarybinį taksistą primenantis ūsuotas vyriškas su berete ir pasiūlė savo transportą, nugabensiantį mus ir mūsų mantą į kitą stotį. Suderėję visai padorią kainą, apkrovėme jo „žiguliuką“ it asiliuką ir patraukėme per pramoninius miesto rajonus, kol suradome, kur bazuojasi traukinys Sankt Peterburgas-Murmanskas.
Kad ir kaip stengėmės susitarti su kasininke, bilietai į traukinį mums atiteko skirtinguose vagonuose, tad teko pasiskirstyti poromis ir vadinamąjį keturvietį plackartą daugiau nei parą trukusioje kelionėje dalintis su įvairiais nepažįstamais personažais. Tačiau būtent čia ir slypėjo visas įdomumas.
„O rusų Lietuvoje nešaudo?“
Tokiu klausimu užklupo pusamžis vyriškis, įsitaisęs priešais mus, krimtęs sumuštinius ir siūlęs jais vaišintis. Rusas Genadijus niekaip negalėjo atsistebėti mūsų tvirtinimais, jog Lietuvoje vis dėlto rusai nėra šaudomi gatvėse, kuo jis buvo giliai įtikėjęs.
„Seniai svajoju su šeima nuvykti į Palangą, bet baiminausi dėl saugumo. Lietuviai visad atrodė tokie aršūs, jūs juk nekenčiate rusų“, - taip samprotaudamas juokino mus Murmanske gyvenantis Gena. Patikinome jį, jog toli gražu ne visi lietuviai yra aštriadančiai, tačiau vėliau patyrėme, jog panašus požiūris vyrauja daugelio vyresnio amžiaus bendrakeleivių galvose.
Ne vienas kelionėje sutiktas rusas bešnekant įvairiomis temomis - nuo gamtos iki politikos - kartojo išdidžią frazę „Rasija eta syla“, suprask, Rusija yra jėga. Beje, apie politiką. Šia tema rusiškuose traukiniuose, šiaip jau pasižyminčiuose neįtikėtinai draugiška ir kiek fantasmagoriška atmosfera, su vietiniais kalbėtis neverta, nors pagundų – pilna.
Vakarėjant susiginčijome su viena moterimi, kuri įnirtingai mus bandė įtikinti, jog jokios Lietuvos okupacijos nebuvo, o lietuviai patys meldė Sovietų Sąjungos globos. Kaip vieną pagrindinių argumentų, ji pateikė faktą, jog pati dirba istorijos mokytoja, todėl tokius dalykus išmano geriau...
Tad jau po poros valandų bildėjimo nuolat šurmuliuojančiu traukiniu nusprendėme, jog apie politiką ir istoriją su vietiniais nekalbėsime. Vis dėlto to išvengti nepavyko.
Kokia ta „Rusijos jėga“ išvydome jau grįždami atgal, kai apšnerkštoje pramoninio miesto Kandalakšos stotyje atsidūrėme rusų kareivių apsuptyje - didžiulis būrys uniformuotų vaikinų lipo į karinį traukinį, gabenantį tankus, raketas ir kitus grėsmingos paskirties prietaisus. Vienas stoties lankytojas pašnibždomis, bet su neslepiama pasididžiavimo gaidele atskleidė, jog visas ešalonas vyksta į Gruziją, kur tomis dienomis prasidėjo karas.
Žinutę apie konfliktą Gruzijoje gavome prieš kelias dienas, supdamiesi krištolinio Umbos ežero bangomis. Jos šleifas jautėsi iki pat paskutinių kelionės dienų, kai pavargę ir kvepiantys laužu vaikščiojome po saulėtą ir turistų apgultą Sankt Peterburgą.
Vienoje aikštėje prie mūsų prisėdo du kostiumuoti ir pakaušę vyriškiai - siūlydami konjako klausinėjo, kas mums, lietuviams, labiau patinka, Rusija ar Gruzija. Susižvalgę, vieningai patvirtinome, jog be jokios abejones, draugystė. Regis, pašnekovams atsakymas įtiko, tad kalba greitai perėjo prie krepšinio ir Prževalskio arkliukų, mat visai šalia stūksojo šio rusų generolo statula.
Braunamės iki laukinės gamtos
Tačiau į Rusijos šiaurę vykome ne mėgautis gražbylystėmis, o semtis laukinės gamtos teikiamų malonumų, pasakiško grožio ir to žodžiais sunkiai nusakomo egzistencinio potyrio, kai viduje susimaišo fizinis nuovargis, pasitenkinimas savimi bei tyki ramybė.
Viso to nuojautą jau pajutome, kuomet po paros trukusio trinksėjimo išlipome Olenegorsko stotyje – mus pasitiko tamsūs žemi debesys, aštrios pušų ir eglių viršūnės bei kiaurai košiantis dygus vėjas. Nors dar buvo vasara, akimoju pajutome – atsidūrėme Šiaurėje.
Bet tikrosios gamtos dar teko palūkėti, kadangi mūsų laukė rusiškos biurokratijos išradimas - užsieniečių registracija. Tad klajojome po pilką, aplūžusiomis „chruščiovkėmis“ nusėtą angliakasių miestą, kol susiradome ne ką šviesesnį viešbutį, kur sumokėję už parą, gavome reikalingus antspaudus.
Galų gale susitarę su geležinkelio stotyje bešmirinėjančiu mikroautobuso vairuotoju, paporinusiu mums apie vietos meškas, retkarčiais apsilankančias centrinėje miesto aikštėje, patraukėme Chibinų kalnų viršūnių link, kur tyvuliuoja ežerai, šniokščia upės bei samanų geltonumu blyksi taiga.
Apie pusšimtį kilometrų pariedėję svaiginančiais miško keliukais atsidūrėme prie Sikiro ežero, garsėjančio įspūdingo grožio laukine sala, kurioje palaidota viena samių - Skandinavijos klajoklių tautos, išsiskiriančios unikalia pagoniška kultūra – šeima.
Anot vietinių, šiandien Kolos pusiasalio samiai, ilgą laiką skendę skurde ir vertęsi elnininkyste, gyvena kaip inkstas taukuose, mat jiems pagalbos ranką ištiesė Norvegijos ir Suomijos vyriausybės, tad jau kuris laikas samiai važinėja ne šunimis kinkytomis rogėmis, o „žiguliukais“.
Pirmasis krikštas – šlapias ir pakylėtas
Prisipūtę savo katamaraną ir prie jo primontavę nemažą kalną daiktų, pradėjome savo „argonautų žygį“ nežinomais vandenimis – nors turėjome žemėlapį ir preliminarų maršrutą, nė neįsivaizdavome su kokio dydžio jėga teks susidurti. Perplaukę ramiai banguojantį ežerą, netrukus patyrėme šoką, atsidūrę tikroje makalynėje – nedidelėje upelėje Severnoje, šniokščiančioje didžiule srove.
Laivą pagriebusi upė pradėjo nešti mus beprotišku greičiu, o kadangi mūsų vandens turizmo patirtis apėmė tik lietuviškas upes, laviruoti tarp privirtusių medžių, šakų, taip pat slenksčių ir rėvų, buvo itin sunku. Tad teko mokytis vietoje.
Prie vieno grėsmingai atrodančio posūkio šiaip ne taip sustojome ir išsiropštėme į krantą, nusprendę per pavojingą ruožą laivą pernešti sausuma. Tačiau sumanymą realizuoti nebuvo taip parasta, aplink tvyrojo klampi pelkė, apaugusi tankiais krūmynais.
Su draugu patraukėme į žvalgybą – nors buvome šlapi, bet entuziazmo nestokojome ir pėsčiomis sukorėme keletą kilometrų, braudamiesi pro „Žiedų valdovo“ scenų vertus pelkynus bei akivarus. Galų gale nusprendėme pirmą naktį praleisti čia pat pelkėje, ant sausesnių samanų. Įkyriai gaudžiant uodų debesims prie laužo šaukštais kabinome „plovą“ ir, keista, buvome visai patenkinti savo pirmuoju krikštu.
Kitą dieną žvelgdami į putojančią upę, nerimo beveik nebejautėme ir džiaugsmingai spygaudami pasileidome pasroviui, vis sklandžiau ir sklandžiau įveikdami slenksčius ir posūkius. Leidomės Chibinų bei tarp jų juoduojančio gilaus, tačiau švaraus kaip stiklas Umbos ežero link.
Sunku išreikšti tą įspūdį, kuris gniaužė kvapą įplaukiant į begalines erdves, susidedančias iš juodų bangų, samanotų krantų ir tolumoje boluojančių kalnų viršūnių. Oro sąlygos keisdavosi labai greitai, vieną akimirką švietė saulė, o kitą, žiūrėk, jau apniukę ir stiprėja šaltas vėjas.
Plaukiant nuolat kuteno jausmas, tarytumei suptumeisi kartu su žemai plaukiančiais debesimis, tokios atmosferos negadino jokie civilizacijos pėdsakai. Beveik ištisą savaitę nematėme nei vieno žmogaus.
Irdamiesi per Umbos ežerą sukorėme apie 50 kilometrų, vietomis patekdami tarp grėsmingų bangų. Šypsodamiesi postringavome, jog jei apvirstume, tikrai neišsikapstytume, o ir niekas mūsų negelbėtų. Tokias kalbas malšino vienintele mūsų ekipažo mergina, kuri visų maloniai nuostabai laikėsi itin tvirtai, o juk dauguma mano pažįstamų tokiomis sąlygomis mažų mažiausiai būtų puolusios į isteriją...
Bus daugiau.
