„Laoso ir Kambodžos šunys apšepę kaip reikalas. Savo veislę, ko gero, žino tik jie patys. Jie nesimėgauja šeimininkų švelnumu. Guli kiaurą dieną kas kur, jeigu pavyksta susirasti neužimtą didesnį pavėsį. Kai vakare atvėsta, šunys atgyja ir eina vagiliauti, ieško vakarienės.
Tailande kitaip. Čia matyti daug veislinių šunų, nors… jie kažkokie „adaptuoti“. Atrodo, lyg ir Labradoro retriveris, bet kažkoks smulkesnis, aukštesnis. O šeimininkai išsijuosę tvirtina, kad augintinis turi kilmės dokumentus. Turi tikėti. Bet juk visada išlieka galimybė, kad šuns dokumentai įsigyti žymiajame Koasan Road, Bankoke. Iš tos pačios lentynos, kurioje pardavinėjami Harward’o ir Oxford’o universitetų „diplomai“.
Tailande, Krabi vietovėje, toje šeimoje, kur gyvenom ilgesnį laiką, auksaspalvė retriverė atsivedė šuniukų nuo labradoro. Šuniukus šeimininkai pardavinėjo po 3000 batų (220 Lt), kalytes – po 2000 batų (140 Lt).
Mažų šuniukų kaina maža, nes tai Krabi apylinkės, kur karaliauja musulmonai. O jie, deja, pripažįsta tik kates. Šunis laiko velnio įsikūnijimu. Taigi tose apylinkėse šuniukų paklausa menka. Keista klausytis apie tokius „zooverslo“ niuansus. Mūsų šeimininkai dievažijosi, kad Bankoke savo šuniukus parduotų dvigubai brangiau. Galbūt…
Taigi musulmonai labai griežti šunų klausimu. Kaip pasakojo suteikti tajai (išpažįstantys budizmą), musulmonams uždrausta net paliesti šunį – tai baisi nuodėmė, už ją reikia eiti atgailauti į mečetę. Dar blogiau, jei netyčia palietei šlapią šunį, tada reikia eiti atsiprašyti Alacho net į 5 skirtingas mečetes. Berods, taip nurodyta Korane.
Musulmonai šunų vengia ir net jų prisibijo. Savo vaikams musulmonai neleidžia nė artintis prie mažo šuniuko. Bet vaikai yra vaikai – tėvams nematant, pamyluoja ir paniurko mielus nulėpausius. Aiškus daiktas, Alachas tuo metu užsimerkia.
Iš mano aplankytų Pietryčių Azijos šalių, sakyčiau, šunų rojus yra Tailande. Kadangi dauguma gyventojų išpažįsta budizmą ir tiki, kad po mirties atgims, vadinasi, tiki, jog gali atgimti šunimi. Užtat šiame krašte negalioja posakis: „Vienintelis šunų trūkumas, kad šunys gyvena per trumpai". Šunys ten gyvena amžinai! Ir yra mylimi bei globojami, kaip visi šio gražaus krašto padarai.
Tajai su šunimis tajai sukiojasi visur. Su jais kartu dirba kasdienius darbus, drauge važiuoja motoriniais dviračiais ir „tuk-tukais".Gatvėse daug neveislinių šunų, tačiau jie ne benamiai, dauguma turi šeimininkus. Kadangi klimatas šiltas, šunys lengvai išgyvena ir prasimaitina. Nulekia į paplūdimį krabų, meistriškai juos gaudo. Iškapsto krabus net iš smėlio. Šunys segi antkaklius, turi skiepų žetoniukus. Jie laksto laisvai, yra labai draugiški.
Tajai didžiuojasi ir savo nacionalinėmis šunų veislėmis – tajų ridžbeku ir tailandiečių Bangkeaw dog. Šiame krašte vyksta šunų parodos, yra zoologijos parduotuvių, veterinarijos gydyklų ir net prašmatnių šunų grožio salonų.“
