Ne visi kraštai mane vienodai traukė, nevienodos buvo laiko ar finansinės galimybės, nevienoda vienos ar kitos šalies ar žemyno trauka, nevienodi tos traukos mechanizmai.
Be buvusių Tarybų Sąjungos respublikų, viliojo Tolimųjų Rytų, Sibiro tautos, Europos šiaurės tautelės, šaunios Užkaukazės tautos. Teko susipažinti su Indijos, Šri Lankos žmonių gyvenimu. Tačiau labiausiai domino Afrikos žemyno, to žmonijos lopšio, tautų gyvenimo būdas, papročiai. Trijų didelių safarių po Vakarų, Pietvakarių, Pietų ir Pietryčių Afriką metu labai daug pamačiau, pajaučiau.
Už visas keliones tenka mokėti, daugiausia iš savo kišenės, nors būta išimčių, tačiau, atrodo, liks neįgyvendinti norai pakeliauti po mano profesoriaus mylėtą Braziliją, na, dar Meksiką. Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje profesorius Tadas Ivanauskas su grupe bendradarbių rinko mokslinę medžiagą Brazilijoje. Visa tai aprašė knygoje „Trys mėnesiai Brazilijoje”.
Tačiau, tarkim, Australija manęs nemasina ir visiškai nesuprantu, ko daugelį mano pažįstamų ir draugų taip vilioja šaldanti snarglius Grenlandija, į kurią vis dažniau vykstama medžioti. Klausiu jų: „Juk ten šalta?!” Atsako: „Svarbu tinkamai apsirengti.”
Basakojė Hugo vaikystė
Kad ir kur būdavau, stengdavausi kreipti dėmesį į tų šalių vaikus. Juk esu šioks toks tarybinių laikų pedagogas, turintis bent 10 ar 15 metų pedagoginio darbo stažą, todėl man visur buvo įdomūs vaikai: europiečių, azijiečių, ypač afrikiečių - energingi ir besimaivantys.
Dar prieš kelionę pernai į Pietų Afrikos Respubliką (PAR) iš interneto žinojau, kad teks matyti keletą baltųjų afrikiečių: būrų, zulu, vendi, tswana, svazi ir daug kitų tautų žmonių, taigi ir vaikų.
Sodyba Šiaurės Natalyje PAR, kurioje gyvenome, buvo labai aukšto kalno papėdėje, apsupta eukaliptų miškelių, bekraščių stepių ir kelių nedidelių tvenkinių. Jos naujesniuose ar senesniuose kolonijinio stiliaus pastatuose gyvena jau penktos kartos Engelbrechtų Karlo ir Sonet šeima, auginanti du vaikus. Šalimais apvaliose moderniose trobelėse įsikūrusios vietinių juodaodžių zulusų šeimos. Jų nariai dirba pėdsekiais, odalupiais, statybininkais, laukų darbininkais, nes šeimininkas augina daug avių ir žvėrių, kuriuos reikia prižiūrėti.
Engelbrechtų vyresnysis sūnus Hugo iškart patraukė mano dėmesį. Internete sužinojęs, kad yra toks vaikas, vežiau dovanėlių - ne tik tradicinių saldainių, bet ir iliustruotą lietuvišką knygelę „Algiuko Afrika”. Baltapūkis berniukas pavartė knygelę, apžiūrėjo paveikslėlius, bet kalbinamas angliškai atkakliai tylėjo. Net pagalvojome: kodėl jis toks tylenis?
Greit viskas paaiškėjo - juk tėvai su juo kalba vokiškai, savo tėvų ir protėvių kalba. Kai tik šį vaiką užkalbinome vokiškai - reikalai atsirišo ir greit Hugo ėmė vertis. Jis mums, medžiotojams, aprodė šunis ir atnešė du savo šautuvėlius - žaislinį „Vestern” tipo vinčesterį, kurį labiau mėgo, ir tikrą orinį ilgavamzdį, iš kurio, matyt, jau pleškino paukščius. Mus labai stebino, kad jis čia paprastai aprengtas ir basas, lakstantis po kiemą, nebijantis nei dyglių, nei skorpionų, o vėliau įsitikinome - net ir gyvačių ar driežų.
- Ech, ta basakojė vaikystė! - dilgtelėjo per širdį, juk kažkada ir mes taip lakstėme prie Žuvinto krantų, po palias, nebijodami nieko, o pasirodo, taip yra visame pasaulyje, net ir čia, Afrikoje!
Medžioklė - ne pirmiena
Berniukas buvo šaudykloje, kai bandėme į taikinius šautuvus, o kai vakarop susirengėme į zebro medžioklę, kartu su tėveliu sėdėjo kabinoje ir gyvai komentavo savanoje sutiktus žvėris.
Kratantis per akmenuotą savaną buvo matyti nedideli zebrų, impalų, gnu, kitų žvėrių būreliai - kalvų šlaituose ar slėniuose. Kai jau visai vakarop pavyko sumedžioti zebrą, fotosesijos metu Hugo rovė fotografuoti trukdančią žolę, nešė raudonus akmenis, aišku, tuos, kuriuos pakėlė, pats noriai paveikslavosi su visais medžiotojais. Paskui užsirito ant negyvo gražuolio zebro ir pajodinėjo.
Dūzgė vaizdo kamera, spragsėjo fotoaparatai, o Hugo jautėsi, lyg jam būtų ne pirmiena. Jis čia augo tarp žvėrių ir medžiotojų. Štai ir paaiškėjo į mokyklą dar neinančio vaiko charakteris ir pomėgiai. Kai jo tėvo paklausiau, kur jis mokysis, gavau atsakymą: „Po metų Hugo leisime į Paulpitersburgo mokyklą už 20 kilometrų nuo namų, jis ten gyvens internate.”
Pamaniau, kaip sunku bus jam, gamtos vaikui, gyventi mieste, tolokai nuo namų, bet ką darysi - matyt, turės apsiprasti. Lankys tėvai, dėdės, tetos, o ir pats parvažiuos namo.
Namie Hugo atidžiai žiūrėjo visą žvėrių, jau, aišku, jam matytą, lupimo procedūrą.
Paslapčia apkraustė barą
Kai kitą rytą švintant patraukėme medžioti į Mpunralungą (Rytų Transvalį), Hugo dar miegojo. Grįžus ir po pietų vėl vykstant medžioti čia, vietoje, už bausmę buvo nepaimtas, nevyko su mumis. Girdėjome, kaip Hugo verkė, bliovė it senas garvežys, kad paliko namie.
O vakare mūsų visų akivaizdoje vaikas buvo paguldytas kniūbsčias ant baro stalo ir delnu gavo nuo tėvo per užpakalį. Tiesa, atrodė, kad vienas iš jų vaidino, jog muša, o kitas net nevaidino, kad skauda, ir stojiškai pakėlė pelnytą bausmę. Už ką? Pasirodo, Hugo, nusižiūrėjęs į mus, iš tolimos šalies atvykusius dėdes, paslapčia apkraustė barą, paragavo alaus, o gal ir dar kažko stipresnio - taigi buvo nubaustas, uždrausta kartu su įdomiais dėdėmis, vis duodančiais Hugo saldainių, vykti į medžioklę.
Išvykome trims dienoms į Ntibane Lodge safarį medžioti ir stebėti, filmuoti bei fotografuoti stambiųjų Afrikos žvėrių - buivolų, žirafų, raganosių, retų antilopių nijalų, vandens ožių, raudonųjų dukerių. Hugo, aišku, liko namie. Nesitikėjome, kad jį dar kada tėtis išleis medžioklėn. Po trijų parų grįžome sukrėsti iš nuostabiojo Zululendo - žvėrių rojaus.
Vėl medžiojome Bivane fermos plotuose. Tąsyk Hugo nebuvo.
Bet, matyt, atsileido tėvams širdys ir vakarop, vairuojant profesionaliam medžiotojui Leonui Barnardui, mūsų visų nuostabai ir džiaugsmui, basakojis, baltapūkis Hugo buvo šalia ir linksmai čiauškėjo, nes važiavo ne kabinoje, o kėbule ir vis gaudavo ledinukų. Kai vakarėjant baidėme Ramūnui Kručkauskui oriksus iš vienos priekalnės, kad pereitų į kitą gūbrio pusę, kai Tadas atkakliai persekiojo puikų impalų patiną, Hugo bėgiojo paskui mus tyliai kaip tikras medžiotojas, nebijodamas nei spyglių, nei skorpionų, gyvačių ar kitų gyvių, nepaisydamas prieblandos ir greit artėjančios Afrikos tamsos.
Ir ne miegalius tas Hugo, nes kitos dienos rytą, kai vėl leidomės tykoti impalų, Hugo važiavo kartu lyg tikras būsimas garsus didžiojo Afrikos penketo medžiotojas.
Įdomu pamatyti, kuo taps
Kas iš jo bus, kuo jis taps užaugęs? Garantuotai bus didelis ir žinomas medžiotojas, nes „užkratas” jau veikia.
Kai su sūnumi Tadu sumedžiojome po puikų impalų patiną, Hugo fotografavosi kartu su visais ir mums, tolimos šalies dėdėms, rodė, kur yra impalos nosytė, ausys, akytės ir... uodega. Jo tėvelis Karlas aiškino, kad mylimą sūnelį pratino prie atvykstančių medžiotojų nuo 3-4 metukų, o ir vėliau Hugo dalyvavo keliuose stambiųjų žvėrių safariuose, pavyzdžiui, hipopotamo medžioklėje Pongalos ir Mkusi upių santakoje, kur iš vandens padėjo vilkti nušautą žvėrį, savo mažom rankutėm traukdamas virvę su kitais zulu vyrais.
Dalyvavo Hugo ir Zululende medžiojant žirafą. Faktas įamžintas filmuotoje medžiagoje.
Tačiau pavojingų žvėrių - buivolų, raganosių, liūtų ar leopardų - medžioklėse Hugo, atrodo, dar nebuvęs. Pavojinga vaiką leisti į šio tipo safarius, per mažas, suspės.
Kas žino, kiek visokių kasdieniškų nuotykių Hugo patyrė gamtoje prie namų? Visko ir mums nepasakojo. Tik probėgšmais teko girdėti, kad kartą partempė namo už uodegos kažkur rastą pusgyvę ar sušalusią gyvatę, didžiulę kobrą. Smalsus berniukas, ir tiek. Draugiškai sutariantis su vietinių zulusų vaikais, dažnai žaidžiantis kartu, tikras Pietų Afrikos gamtos, gimtosios žemės vaikas.
Norėčiau jį pamatyti, kai užaugs, kuo taps, kuo bus po daugelio metų, bet, atrodo, šiam mano norui nebus lemta išsipildyti.