Meilė – moters prigimtis. Dalis jos esybės. Be meilės, šio viską galinčio, viską įveikiančio jausmo kažin ar galėtume mes, moterys, gyventi ir kurti?
Kalėdų išvakarėse sielas užpildžiusį meilės jausmą moterų klubas „Vilniaus vilnelės“ padovanojo Antavilių pensionato (Vilnius, Antavilių g. 11) gyventojams – surengė spalvingą, visomis meilės savybėmis dvelkiančią parodą „Meilė Vilniuje per Kalėdas“.
„Visos klubo moterys puoselėja dar vieną karštą meilę – veltiniui, - sakė klubo vadovė, menininkė tekstilininkė, VDA tekstilės katedros vedėja Eglė Ganda Bogdanienė.
- Mūsų sukurti veltinio kilimai – tai bandymas pažvelgti į šį moterišką jausmą iš socialinės pusės. Kiekviena moteris ieškojo savo būdo, kelio, kaip perkelti meilę konkrečiam objektui į švelnios vilnos kūrinį, rinkosi šį jausmą atskleidžiančias spalvas, savaip dėliojo vilnos kuokštelių potėpius, kūrė motyvus, piešinius. Kaip tik todėl visi vienuolika parodoje eksponuojamų kilimų skiriasi ne tik spalvine gama, pavaizduotais motyvais, bet ir energija.“
Aušra Petravičienė mėlynai violetinių spalvų sūkuriais įamžino savo meilę debesims, taip pabrėždama amžinybės ir cikliškumo temą. Milda Paškevičienė savo jausmą atskleidė perteikdama gyvenimo negandų nesuardomą harmoniją – veltinyje pavaizdavo klasikinę mandalos struktūrą: visos jos dalys išdėstytos taip kaip gamtoje – be tobulos simetrijos.
Reginos Atkočiūnaitės karšta meilė įsiliepsnojo mieste ir apgaubė žmones, namų kvartalus, supleveno aukštai virš viso miesto, na, o Ariana Numgaudienė išsidavė: „Esu įsimylėjusi medžius. Jie tarsi žmonės. Geriausiai jaučiuosi miške, čia mane užplūsta ramybė, harmonija, viskas tarsi sustoja į savo vietas...“ Inga Saduikienė įamžino jausmą savo sutuoktiniui pasirinkusi tradicinį meilės simbolį – širdies motyvą, kurį dar apipynė rožių vainiku. Visa raudonų tulpių lysvė su sklandančiais virš jos išsiuvinėtais laumžirgiais sužydo Laimutės Kantakevičienės veltinio kilime.
„Laimutė labai myli savo sodybą. Ten gausu senovinių baldų, austų užtiesalų, karpinių. Pavasarį sodas suliepsnoja tulpėmis, kurias jos tėvelis skina ir dovanoja visoms dukters draugėms. Neabejoju, kad savo meniškame darbe ji norėjo išpasakoti meilę tradicijoms, etnokultūrai, tėvų palikimui, parodyti, jog šiuolaikiniam gyvenimui skriejant beprotišku tempu, tvyrant nuolatinei įtampai, žmogaus atspirties taškas, jo užuovėja yra ne kas kita, o šeima, savitumo ir tautiškumo puoselėjimas“, - komentavo autorės darbą Eglė Ganda Bogdanienė.
Prieš ketverius metus atėjusios pas Eglę „pasitobulinti“ moterys taip ir liko kartu – įkūrė „Vilniaus vilnelės“ klubą, jame daro vien tik darbus iš švelnios ir minkštos vilnos. Iš pradžių kūrė labai paprastus darbelius, vėliau – įmantrius papuošalus, velykines, kalėdines smulkmenas, rankines, kepuraites. Kiekviename užsiėmime jos perpranta naujas veltinio paslaptis, mokosi ne tik naujų šios technikos rūšių, bet ir skulptūros, formavimo, kompozicijos pagrindų, dalijasi patirtimi, mat dauguma jų – technologijų mokytojos, išmanančios ir mokančios daug kitų rankdarbių technikų.
Niekada nestokojančios originalių idėjų klubo moterys jau surengė tris parodas: papuošalų, skrybėlaičių ir kilimų. Tačiau bene didžiausia klubo vertybe jos laiko bendravimą, užsimezgusią draugystę, atsiradusį „šventą“ laiką, kai gali atsipalaiduoti, pabūti kartu su bendramintėmis. Moterys dažnai lankosi parodose, įvairiuose renginiuose, vėliau juos aptaria, aiškinasi, kas liko neįminta, neperprasta. Visa tai padeda tobulėti ne tik joms – meilę menui, kūrybai, tradicijų ir grožio puoselėjimą jos stengiasi perduoti savo auklėtiniams.
