Ant medinio stulpo tarsi šakos į įvairias puses kyšo lentelės: Helsinkis – 709 km, Stokholmas – 875 km, Maskva – 1350 km, Paryžius – 2355 km. Aplink stulpą spiečiasi žmonės – vaikai ir senukai, bandantys įsiamžinti nuotraukose pačiu geriausiu rakursu: ir kad užrašas prie kojų į kadrą patektų, ir rodyklė virš galvos būtų matoma, o svarbiausia – iškaba stambiu planu – „Santa Klauso kaimas“. Juk jie norės visą gyvenimą prisiminti, kad buvo svečiuose pas patį tikriausią Kalėdų Senelį.
Visa tai vyksta vasaros įkarštyje šiauriausioje Šiaurėje, kur diena neužleidžia vietos nakčiai, o saulė niekaip negali pasiekti horizonto. Atrodytų, geranoriškam barzdotam senukui, tapusiam Kalėdų simboliu, šiuo metu tarsi ir priderėtų ilsėtis, kaupti jėgas kalėdinei tarnybai, tačiau jis dirba. Tik pasakų personažas gali be atilsio darbuotis ištisus metus. Iš viso pasaulio visais metų laikais galingi laineriai pristato į mažytę Laplandijos sostinę – Rovaniemio miestą (čia gyvena tik 34 tūkstančiai žmonių) pusę milijono smalsuolių. Tų, kurie dar sugeba stebėtis, vaikiškai džiaugtis ir tikėti stebuklu. Juk šalia Rovaniemio – Kalėdų Senelio būstinė.
Jaunas gražuolis raudonais kailinukais
Už teisę įkurdinti pas save žymiausią pasaulio senolį kovojo daugelis šalių. Suomiai pasirodė esantys vikriausi ir atkakliausi: radijo korporacija „Juleisradio“ paskelbė Korvatunturio kalną Joulupukkio (taip suo¬miškai vadinamas Kalėdų Senelis) gyvenamąja vieta.
Laikui bėgant ši vieta darėsi vis populiaresnė. 1950-aisiais kalną aplankė Amerikos prezidento žmona Eleonora Ruzvelt. Jos garbei buvo pastatyta nedidelė trobelė. Nuo to laiko dar daugiau įvairiakalbių svečių pradėjo įsiminti sunkų žodį „Joulupukki“.
„Kodėl jūsų toks vardas?“ – paklausiau Joulupukkio, prieš tai atstovėjusi ilgiausią eilę trokštančiųjų su juo nusifotografuoti (Kalėdų Senelio biure, kaip ir pridera, stovi gražiai išpuošta eglutė, guli kalnai dovanų, tad fonas nuotraukoms – tikrai kalėdinis). Senelis kiek nustebo, išvydęs priešais save anaiptol nebe vaikišką veidą – panašius klausimus jam paprastai pateikia mažieji. Apie tai galima spręsti ir iš to, kad greta įspūdingo senelio krėslo, primenančio sostą, stovi maža kėdutė, aiškiai neapskaičiuota didesnių matmenų dėdėms ir tetoms.
Suaugusieji paprastai nebendrauja su žilabarzdžiu, o pastūmėja jo link savo nedrąsias atžalas, stengdamiesi visam gyvenimui įamžinti fotografijose jaudinantį susitikimo momentą. Tiesa, patys gimdytojai to padaryti negali: mandagiai, bet tvirtai Kalėdų Senelio biuro tarnautojai perspėja, kad naudotis savo vaizdo ir fotoaparatūra negalima, o nuotrauką, kainuojančią 6 dolerius, reikia užsakyti fotografui.
„Joulu – taip vadinasi Kalėdos“, – nugalėjęs nuostabą ir balansuodamas tarp suaugusiųjų ir vaikų intonacijos, atsakė Senelis. Kalėdinis gruodžio mėnuo Laplandijoje taip ir vadinasi – Jouluku. O „pukki“ suomiškai – ožiukas. Žiemą Suomijos parduotuvių vitrinose ir namų languose pasirodo daugybė šių šiaudinių gyvulėlių.
Iš išsiuvinėto maišelio Joulupukkis ištraukė naujametinį atviruką su lipduku ir tarsi ordiną prispaudė jį man, kaip ir mažajam biuro lankytojui, prie krūtinės, duodamas suprasti, kad audiencija baigta.
Išversti kaliniai, o ant galvos – rageliai
Kai XIX amžiaus pabaigoje Joulupukkis pirmąsyk pasirodė Suomijoje, jo išvaizda buvo visai kitokia. Senelis vilkėjo pilką striukę arba išverstus kailinukus, ant galvos kyšojo rageliai, o iš ausų – mediniai šaukštai. Raudonais drabužiais Kalėdų Senelis pradėjo puoštis tik nuo 1920-ųjų.
Šiuolaikinę Kalėdų Senelio išvaizdą sukūrė amerikiečių dailininkas Hedonas Sandblomas. 1930 metais, kurdamas reklamą kokakolai, jis netikėtai prigalvojo dabartinio Santa Klauso atributų: platus rausvaskruostis veidas, spindintis linksmybe ir gerumu, raudonas apsiaustas, papuoštas baltu kailiu. Portretas pavyko – toks Senelis iškeliavo į pasaulį. O iki tol Santą Klausą visi įsivaizduodavo kaip griežtą aukštą džentelmeną su lazda, kuria šis paauklėdavo neklaužadas vaikus.
Santa Klauso paštas
Tais pačiais 1930 metais suomis Joulupukkis pradėjo dalyti dovanas. Iki tol jis paprasčiausiai įmesdavo jas pro praviras duris. Dabar įeidamas į namus Joulupukis tradiciškai klausia: „Ar čia yra paklusnių vaikučių?“ Apie slapčiausias vaikų svajones (ir ne vien savo mažųjų tėvynainių) Joulupukkis žino viską. Juk jis gauna apie milijoną laiškų iš daugiau kaip šimto šalių. Nė vienas laiškas nelieka be atsako – skaito ir atsako Kalėdų Senelio pagalbininkai – troliai ir nykštukai. Taip galvoja vaikai.
O jeigu rimtai, tai tarnyba, sukurta Laplandijos pašto valdybos, bendradarbiaujanti su organizacija „Santa Claus International“, – išties unikalus reiškinys. Pabandykite pasveikinti kiekvieną vaiką, atsiuntusį atviruką, taip, kad jis nė akimirkai nesuabejotų: TOKĮ laišką Kalėdų Senelis gali parašyti tiktai JAM, nes visiškai tiksliai žino jo paslaptis ir troškimus. Kalėdinėje pašto komandoje susirenka iki 60 užsienio kalbos žinovų ir dirba iki devinto prakaito. Tarp kitko, dabar laplandiškasis Santa Klausas nesibaido ir kompiuterinės erdvės – su juo galima susisiekti internetu.
Kalėdų Senelio pašte kaip stebuklingame veidrodyje atsispindi pasaulis ir vaikai jame. Iš laiškų galima spręsti, kaip jie keičiasi. Patys praktiškiausi atsiunčia reklaminius lankstinukus su pageidaujamos dovanos atvaizdu ir netgi savo namų planus, tiksliai nurodydami vietą, kur stovės eglutė.
Samiai kepa kurapkas
Žiemą Kalėdų Senelis svečius pasitinka baltosios tylos viešpatijoje. Čia galima pasivažinėti tradicinėmis samių rogėmis su pakinkytais elniais (elnių Laplandijoje tiek pat, kiek ir žmonių – beveik 200 tūkstančių), pasimėgauti sniego girgždėjimu, pakvėpuoti krištolinio tyrumo oru. Paragauti rūkytos elnienos su kadugių aromatu arba švelnios baltosios kurapkos mėsos, pagardintos padažu iš grietinėlės bei spanguolių. Šie patiekalai – tradiciniai samių virtuvėje, be jų neišsiverčia jokios iškilmės. Žinoma, ir Kalėdos.
