- Martinai, Martinai, atleisk, bet niekaip nerandu žiebtuvėlio. Nieko nematau...
- Kur nukišai prožektorių?
- Nežinau, ar nepameni, kad vakar jį pamiršom? Grįžom namo apgraibomis bijodami užlipti ant kobros.
Pagaliau pavyko uždegti žvakę. Andiroba buvo visai po nosim. Išsitryniau šiuo palmių aliejumi niežtinčias kojas. Dabar liko tik pasiusioti. Į tualetą neisiu. Nė už ką! Dar iššoks iš miško jaguaras. Prisiklausiau per daug kaimiečių istorijų. Tupiu čia pat kieme ir užverčiu galvą. Dangus pilnas ryškių žvaigždžių. Kaimas dar vis laukia elektros.
Miegai išsilakstė, bet grįžtu į hamaką laukti aušros. Pro atvirą langą stebiu žvaigždes. Gal pamatysiu krentančią. Kaip tą naktį, kai mūsų valtis vos nenuskendo upėje ir likome nakvoti viename negyvenamų upės paplūdimių, apsupti skaidraus vandens ir žalių džiunglių…
Kaimiečiai mums pasiūlė šitą namuką, be durų ir be vandens, bet su stogu ir keturiomis sienomis, bei maistą mainais į makramé rišimo pamokas.
Pirmą kartą apsilankėme šiame Amazonės indėnų ir portugalų palikuonių kaime ekskursijos po Amazonės baseino upę Tapažos metu. Tada Niesė mums rodė miško sėklų karolius, kuriuos veria ir parduoda turistams. Tai vienintelės Niesės, jos vyro Irasildo bei septynių vaikų šeimos pajamos. Pamačiusi mūsų rištus papuošalus, Niesė net pašoko: „Oi, jau seniai noriu išmokti makramé, prašau, pagyvenkit su mumis ir pamokykit!”
Šiandien žvaigždės nekrenta. Prisimenu beždžionių guaribų dainą. Turėjo būti apie antra nakties, kai išgirdau guaribos patino šauksmą. Irasildas pasakojo, kad guaribos kasnakt dainuoja aukščiausio medžio viršūnėje. Jas sunku pamatyti, tačiau neįmanoma neišgirsti, kalbėjo Irasildas. Nedidukės juodos plaukuotos ir pilvotos beždžionės apdovanotos ypatingais vokaliniais sugebėjimais.
Šiąnakt pirmą kartą jas išgirdau taip arti. Paukščių, cikadų ir kitus džiunglių garsus perskrodė galingas karo klyksmas. Iš pradžių nesusigaudžiau, kas tai. Žmonės sako, kad jų šauksmą galima supainioti su jaguaro riaumojimu. Čia dar negirdėjau riaumojant jaguarų. Ilgai mąsčiau, kaip apibūdinti galingą ir sukrečiantį beždžionių klyksmą. Ne, tai vis tik nepanašu į vilkų staugimą, greičiau tai skambėjo lyg daugybė vėjų stūgautų gigantiškame vamzdyje. Knieti paklausti Martino, ar ir jis jų klausėsi.
Jau švinta. Niesė sakė, kad šiandien eisime parsinešti maniokos. Kelias per džiungles tolimas, eisime anksti, kol saulė dar nepikta.
Išgirdau vaikų balsus. Atsisėdau hamake ir pro langą išvydau Priscilą ir Alinę, išlendančias iš krūmų skurdžioj ryto šviesoj.
Mūsų namukas metus stovėjo tuščias. Niesės brolis su šeima išvyko į Manaus pabandyti laimės ir džiunglės greitai atkovojo savo. Takeliai užžėlė, lauko tualetą pasiglemžė miškas, o jo palmių lapų sienas suėdė skruzdės. Mums pasisekė, kad namelyje apsigyveno tik didžiųjų juodų sauba šeimyna. Jos kanda tik kai yra reikalas. Na, taip pat ėda rūbus ir graužia medieną, bet per keletą savaičių mums tikrai nepadarys žalos.
O ugninės skruzdėlės, tie mažučiai raudoni padarėliai, visiškai neturi pagarbos, kaip sakė Irasildo tėvas. Jos itin agresyvios, atakuoja būriais ir kanda itin skaudžiai. Įkąstą vietą ilgai degina, tą ir aš galiu patvirtinti iš savo skaudžios patirties. Prieš mums įsikeliant, Niesė aplaistė namuko sienas ir grindis benzinu ir skruzdės kuriam laikui pasitraukė.
Pamojau nedrąsioms mergaitėms.
- Mama klausia, ar eisite su mumis į maniokos lauką? - greitakalbe išbėrė dešimtmetė Alinė.
- Tuoj ateinam, - pasakiau ir mergaitės vėl dingo miške.
Kiekvieną rytą pabudę miško takeliu žygiuojame į Niesės namus, kur mūsų jau laukia saldi juoda braziliška kava bei maniokos paplotėliai. Žmonės čia nevalgo duonos ir nevartoja miltų. Į bulvę panaši maniokos šaknis bei džiunglėse sumedžioti gyvūnai ir upėje sužvejotos žuvys – kasdienos racionas čionykščiams ir svečiams.
Mūsų pusrytiniai paplotėliai gaminami iš maniokos sulčių, panašių į bulvių krakmolą. Iš pradžių man nepatiko balta tąsi beskonė masė, bet dabar kertu juos su malonumu, užgerdama kvapnia namine kava.
- Kur tavo tėvelis? – paklausiau susivėlusios Žaklinos.
- Su bloliu, - sušveplavo bežiovaujanti keturmetė Žaki.
- Vakar išėjo į mišką medžioti, grįš po pietų, nes toli nuėjo. Kol nėra mėnulio, geriausias medžioklės metas, – paaiškino Niesė.
- Dieve, atidalyk dulis mano tėveliui užmušti paką! – suklykė Žaki. O Renan jai pritarė:
- Paką ir šarvuotį! Daug pakų!
- Kas ta paka, Renan?
Šešiametis Renan man paaiškino, kad tai labai skanu, ir kad pamatysiu, kai grįš tėvelis.
- Dieve, atidalyk dulis mano tėvui užmušti paką ir šalvuotį! – ir vėl meldė Žaki.
- Žaki, dievas tikrai tave išgirdo, tėtis tuščiomis negrįš, - patikinau ir pasisodinau gražią mažą mergaitę ant kelių.
Niesė apsiginklavo galinga mačete, kitą įdavė aštuonmečiui Rozivanui. Alinė su Renan nešėsi po maišą. Palikę mažylį Paulą ir Žaki Priscilos globoje nužygiavome miško link.
Bus daugiau
