Šį pavasarį kopėte į Čo Oju viršūnę Himalajuose. Kokį įspūdį paliko ekspedicija?
Man teko pabuvoti ir kopti į Altajaus, Sajanų, Pamyro, Alpių ir kitus kalnus, tačiau nebuvau Himalajuose. Tai buvo mano svajonė, apie tai svajoja kiekvienas alpinistas. Ekspedicijai į Čo Oju vadovavo žinomas Lietuvos alpinistas, įkopęs į Everestą, Saulius Vilius. Kelionei rengėmės iš anksto, tačiau olimpinės žaidynės Kinijoje patikslino planus. Kelias į Čo Oju, kaip ir į Everestą, užsieniečiams buvo uždarytas.
Iki ekspedicijos pradžios buvo likę mažai laiko – reikėjo apsispręsti, ką daryti. Daugelis jau buvo gavę pinigų iš rėmėjų. Iš kelių variantų pasirinkome Daulagirį (8167 m). Kopimas į šią viršūnę techniškai sudėtingas, ten žūsta daug žmonių. Aštuonių tūkstančių metrų aukštis jau savaime reikalauja daug ištvermės.
Ekspedicija paliko įvairių prisiminimų. Iš esmės jie geri, nors kelionėje buvo visko. Kai važiuoji į tokius kalnus, turi žinoti, kas laukia. Gali nutikti visko.
Atsitiktinai gavome žinią, kad stipriai apšalusiam argentiniečiui reikia pagalbos. Jis gulėjo jau pusiau be sąmonės, bet versdamasis ant šono įjungė prie šono prikabintą raciją. Visi tuo metu buvę eteryje išgirdo padrikus žodžius. Alpinistas sugebėjo pasakyti, kur jis yra. Jo draugas žuvo. Kitas apšalusiomis galūnėmis jau buvo nugabentas žemyn.
Du lietuviai išskubėjo į pagalbą. Šerpai gelbėti atsisakė, nes reikalavo didelės pinigų sumos, bet jos negavo. Pasibaisėjau – kiek kainuoja žmogaus gyvybė? Kaip galima ramiai sėdėti ir gerti arbatą, žinant, kad žmogus bet kada gali žūti? Žinoma, lietuviams už gelbėjimo darbus niekas nesumokėjo. Atvestas į stovyklą argentinietis tebebuvo ištiktas šoko, net nelabai suvokė, kas įvyko. Pajuodusius, ištinusius jo pirštus, rodos, irgi pavyko išgelbėti nuo amputacijos.
Nelaimė viena nevaikšto. Tą pačią dieną pastebėjome, kad pasikeitė draugo eisena, sutriko kalba. Reikėjo skubiai imtis priemonių. Suleidome vaistų, uždėjome deguonies kaukę ir suvokėme, kad nedelsiant turime leistis žemyn į bazinę stovyklą, kur buvo gydytojas. Lygioje vietoje jis pats galėjo eiti, laikydamasis už priekyje einančiojo bendražygio kuprinės. Bet per ledo plyšius ar stačias vietas jį teko vilkti paguldytą. Buvo popietė, kai leistis negalima dėl lavinų pavojaus ir bjurstančio oro, tačiau kitos išeities neturėjome. Su kiekvienu kabančiu ledo ir sniego luitu tyliai kalbiesi, kad tik nenukristų...
Gelbėjimo darbai sutrukdė pasiekti viršūnę?
Buvome pasiekę septynių kilometrų aukštį. Su porininku praleidau bemiegę naktį dideliame aukštyje. Tokioje situacijoje reikia labai blaiviai įvertinti savo jėgas. Padėtį blogino ir tai, kad tempėme sunkias kuprines. Turėjome du šerpus, bet juos teko nuolat raginti. Jeigu jiems pasirodydavo, kad jų kuprinėse per daug svorio, atsisakydavo toliau eiti. Geriausi šerpai buvo išgraibstyti iš anksto. Mums liko tai, kas liko...
Kopimą koregavo ir gelbėjimo darbai. Be to, netikėtai sugedo oras – pradėjo žaibuoti, viena po kitos lėkė sniego lavinos. Dangus su žeme maišėsi. Sezonas pasibaigė anksčiau nei įprasta. Mes iš bazinės stovyklos pasitraukėme paskutiniai.
Sakoma, kad dabar į Everestą gali įlipti kiekvienas fiziškai pasirengęs sportininkas, tereikia turėti pakankamai pinigų. Kaip Jūs vertinate alpinizmo sporte įsigalėjusią komerciją? Kiek dar likę idealizmo ir meilės kalnams?
Iš tiesų, komercijos daug, ir tai mane liūdina. Gal tai mažiau jaučiama žemesniuose kalnuose ir buvusiose Tarybų Sąjungos respublikose – Uzbekijoje, Kirgizijoje. Ten žmonės šiltesni. Jie pasirengę su tavimi dalintis savo varganu būstu, atiduoti paskutinę sužiedėjusią duonos riekę. Tačiau prie Himalajų viršukalnių situacija visai kitokia. Ten gali nusipirkti viską.
Labai skiriasi mūsų ir kitų šalių ekspedicijos. Užsieniečiai siekia, kad užliptų vienas, kurį palaiko keli alpinistai. Dar dešimties žmonių komanda eina kartu, kad padarytų visus darbus – užneštų daiktus, pastatytų palapines, išvirtų valgyti ir pan.
Žmogiškumo, jautrumo kalnuose lieka vis mažiau. Prieš keletą metų nuo kalnų ligos Kirgizijoje mirė mano gera draugė, SBA personalo viceprezidentė Asta Jalovickienė. Liko du maži vaikai. Man tai buvo vienas didžiausių sukrėtimų. Ilgai mąsčiau, ar reikia eiti į kalnus? Kartais reikia stabtelti, pabūti tyloje, suvokti, ar tuo keliu eini? Mano sustojimas buvo neilgas, labai aiškiai pajaučiau, kad žmogui išėjus turi tęstis tai, kuo tikėjome kartu, reikia siekti to, apie ką svajojome kartu.
Prie mirčių kalnuose negali priprasti, nors kai būni aukštai, tokią žinią išgirsti nuolat. Tai priverčia susimąstyti. Suvoki, kad kiekvieną žingsnį turi padaryti idealiai teisingai. Viena klaida gali kainuoti gyvybę.
Helga Hengge knygoje „Aukščiau tik dangus“ rašė, kad jai kėlė siaubą Everesto viršūnėje žuvusiųjų kūnai, o vyrai replikavo, jog čia ne vieta verkšlenti. Gal ir Jūsų požiūris moteriškas, nederantis prie vyriško alpinizmo?
Manau, kad alpinizme lytis išnyksta, sunku būna visiems. Bet vyrai lengviau priima tikrovę kaip faktą, koks jis bebūtų, o moterys – emocingesnės, jos dažniau klausia „kodėl“? Jei kas nors žūsta, vyrams užtenka kelių minučių, ir jie kopia toliau. Moterims dažniausiai reikia sustoti, išgyventi tą jausmą, mintimis ir visu kūnu suvokti, pamąstyti apie tuos, kurie liko – vaikai, mylima moteris, artimieji.
Šią vasarą vadovavote bendradarbių grupei, kopiančiai į Monblaną...
Kopti pasiryžo septyni žmonės. Pavasarį jiems reikėjo išlaikyti ištvermingumo testą – paskatinau dalyvauti šimto kilometrų pėsčiųjų maratone, kuris įveikiamas maždaug per pusantros paros. Jei lieka jėgų, paskutinius 25 km reikia bėgti.
Didžioji grupės dalis neturėjo jokios keliavimo po kalnus patirties, bet mačiau žmones žibančiomis akimis. Tikėjimas yra vienas svarbiausių dalykų. Žmogus pasiryžęs kopti į kalną, jei toks yra ir namuose – eksperimentuoja virtuvėje tikėdamas, kad patiekalas bus nepaprastai skanus, ar augina gėlę, kas rytą su ja pasisveikindamas. Vadovauti vienai teko pirmą kartą. Suvokiau, kad man reikės būti ir įkvėpėja, ir gydytoja, ir virėja.
Buvome nusprendę, kad nesinaudosime jokiais keltuvais, nuo Šamoni kurorto kopsime pėsčiomis. Kai iki viršūnės buvo likę apie 600 metrų, pakilo uraganinis vėjas. Matėme, kaip nuo keteros nupūtė du žmones. Jie žuvo. Nusileidus iki saugios nakvynės vietos kiekvienas turėjo nuspręsti, ką darys toliau. Nelengva buvo laukti antros galimybės užkopti. Vis dėlto po pusantros paros keturiese ryžomės. Buvo daug sniego, teko klampoti. Tą dieną užlipo apie 70 žmonių. Viršūnėje skandavome: „Lietuva, Lietuva! Laisvę Gruzijai...“ Man buvo smagu matyti žmonių veidus, kai jie pasiekia svajonę, kai pavyksta užkopti į viršūnę. Džiugesys buvo begalinis...
Grįžus į darbą jau laukė kita grupė norinčiųjų lipti į kalnus. Man norėjosi atsikvėpti, suvokti sėkmę.
Ar Jus palaiko vyras?
Po kalnus keliauju jau 14 metų. Nesutrukdė net vienas po kito gimę du vaikai. Didžiulė dovana, kad mudu su vyru suprantame vienas kitą. Juozas važiuoja į kalnus žiemą ar pavasarį slidinėti, o aš – vasarą. Mane vilioja aukštis, o jį – Šiaurės kraštai, ten gyvenančios tautos ir jų kultūra. Vyro kelionių nuotraukose matyti vien tik baltas sniegas, kuriame vienas kitas juodas taškelis – žmogus. Kiekvienas kraštas savitai gražus.
Kokie yra Himalajai palyginti su kitais kalnais?
Prieš šią ekspediciją buvau Pamyre – įspūdingiausiuose buvusios Tarybų Sąjungos kalnuose. Kopiau į Lenino viršukalnę (tai aukščiausia Danguolės įveikta viršukalnė – 7134 m – aut. past.) – viduryje žalios lygumos baltas milžiniškas kalnas.
Himalajų didybę suvoki žvelgdamas iš viršaus, skrisdamas iš Delio į Katmandu.
Didžiausią įspūdį man padarė ne tik gamta, bet ir žmonės. Jie labai skiriasi nuo mūsų. Mes dažnai sakome „man“, „mano“, o jie pirmiausia pasirūpina šalia esančiuoju, bet ne savimi. Jei turi, pasidalija ryžių saujele ir klausia: „Ar tau visko užtenka, ar dar galiu kuo padėti?“ Man susidarė toks įspūdis, kad rytą patekėjusi saulė jiems jau yra gyvenimo prasmė.
Kur planuojate kopti kitą sezoną?
Norėčiau dar kartą bandyti pasiekti aštuonis tūkstančius. Svajonės tampa realiais planais, kai pasirenki konkretų kalną, atsiranda laiko ir pinigų, kurių reikia tikrai nemažai. Iš asmeninių santaupų būtų sunku kopti į Himalajus. Reikia ieškoti rėmėjų. Kodėl jie turėtų padėti? Budistai turi labai gražų posakį: „Viskas, ką atiduoti, išlieka. Viskas, ką pasilieki sau, prapuola.“ Sunku suvokti, bet tai tiesa.
Grįžusi iš kalnų visada surengiu fotografijų parodą – mano bendradarbiai gali pasigrožėti, atsigauti dvasiškai. Kelionėse ir filmuoju. Pasidalinu ir savo dienoraščiu, kuriame daug asmeniškų dalykų, pajautimų, atradimų. Gaila, kad rašymui lieka laiko tik vėlai vakare, kai užmiega vaikai, kai palieku darbus, kasdienius rūpesčius ir vėl mintimis išeinu į kalnus. Kalnuose įgytą patirtį galima pritaikyti siekiant profesinių rezultatų. Tik didelėmis pastangomis, begaliniu tikėjimu galima pasiekti viršūnę. Tas pats ir darbe. Kaip danguje, taip ir žemėje. Dažnai vadovams perteikiu kopimo patirtį, kuri yra universali: kalnuose nėra galimybės savo veiksmų pakartoti ar pataisyti – apsisprendi, įvertini, susikoncentruoji ir visa širdimi sieki.
Kalnai daro teigiamą įtaką Jūsų darbui?
Ne tik darbui, bet ir asmeniniam gyvenimui. Kalnuose įkvėpiu „gryno oro“. Grįžusi labai aiškiai suvokiu, kokie yra esminiai dalykai, ką reikia būtinai padaryti, o ko galiu ir atsisakyti. Savo vaikams aiškinu gyvenimo tiesas per pavyzdžius iš kalnų. Jie mane puikiai supranta.
Ekspedicijoje į Čo Oju buvo dvi moterys. Turėjote būti pirmosios iš Lietuvos alpinisčių, perkopsiančios aštuonių tūkstančių metrų aukščio ribą...
Tai mane gerokai slėgė. Rengiant ekspediciją, reikėjo kokios nors „razinkos“. Tam tikslui ir buvo pasirinktos moterys... Kalbama apie tai, kad ateinantį pavasarį planuojama surengti vien lietuvių moterų ekspediciją. Manau, kad tai nerealu. Reikia ne tik vyriškos jėgos, bet ir vyriško racionalumo, blaivaus mąstymo kritinėse situacijose, galų gale patirties, kurios jie kopdami į „aštuontūkstantininkus“ turi kur kas daugiau.
