Šią vasarą surengėte įspūdingą turiadą Pamyro Alajuje (Fanuose), kelinta tai Jūsų kelionė į šiuos kraštus?
Pirmą turiadą Fanuose esu surengęs 1974 m. Tuomet susirinko 320 turistų – tais laikais tokio masto renginiai nieko nestebino. Bildėjome traukiniais, visai iš kitos pusės, per Dušambę. Šiųmetė turiada savo skaičiumi (daugiau kaip 200 žmonių) yra rekordinė per 17 Lietuvos nepriklausomybės metų. Tai 5-oji mano rengiama turiada Fanuose.
Ar galime tikėtis daugiau Jūsų organizuojamų turiadų?
Jaučiu, kad tai mano misija. Noriu žmonėms parodyti tą grožį, supažindinti su kalnų didybe. Kol galėsiu, tol rengsiu. Nors tai nėra lengva – kiek darbo su tranzitinėmis vizomis, visokio popierizmo... Kitais metais Tian Šanio kalnuose (Kirgizija) pirmai lietuviškai Akstino viršūnei – 50 metų, galvoju kažką ten surengti. Šiuose kalnuose 6 viršūnės lietuviškais vardais – Gedimino Akstino, Lietuvos alpinistų, Žalgirio, Mažvydo, Nemuno, Vilniaus universiteto... Tai tikras lietuviškas kampelis, kur ir tikiuosi 2009 m. suburti visus mylinčius kalnus.
Kas Jus įkvepia šiems žygiams?
Noras, siekis, kol dar krutu, kol dar galiu kuo daugiau tautos supažindinti su šiais kraštais. Tai vienas mano pagrindinių akstinų. Tai, ką darau aš, tokių rizikingų projektų, už savikainą jokia agentūra nesiima. Visa vyksta visuomeniniais pagrindais, pažinimo labui. Tai ne kokia pažintinė kelionė į Europą, kur susiskambinai, faksu persisiuntei, ir tvarka. Būtinas ir atitinkamas inventorius, ir mokymai, kaip elgtis kalnuose vienokioje ar kitokioje situacija. Ypač šiuo metu, kai gamtinės sąlygos kalnuose labai kinta.
Kokie tie pokyčiai?
Tampa vis pavojingiau – visuotinio atšilimo efektas, nuošliaužos, nuobiros. Tai regėjome ir Fanuose. Atsiranda plyšių, prarajų. Bepigu tokiuose senuose kalnuose kaip Uralas, Karpatai, kur jau niekas nesidaro, nesivysto, viskas apaugę ir sustabarėję. Po Fanų turiados dar vykau į Pietvakarių Pamyrą, lipome į Dariaus ir Girėno viršukalnę (per 6000 m). Šiais metais jų istorinio skrydžio per Atlantą 75-osios metinės, tad negalėjom neužkopę į ją grįžti į Lietuvą. Viršukalnėje palikome žemių saujelę iš jų gimtinės.
Kalnai keičiasi. Ir žymiai. Visur labai nutirpęs sniegas, judrūs, klibantys akmenys. Vieni pavojai. O kai daug žmonių, tai ir rizikos faktorius aukštesnis.
Azijos kalnuose civilizacijos nėra, kelių irgi. Palei Afganistano sieną pietvakarinio Pamyro link 1000 km bildėjome tris paras. Keliai tiesti pokariu, transportas irgi vos ne tų laikų, kišlakai vieni nuo kitų nutolę per 100 km. Tyrai, erdvės, šauk – neprisišauksi. Turistinės grupės keliauja autonomiškai, todėl labai svarbu žinoti bendražygius ir nepervertinti savo galimybių.
Ką patartumėte besiruošiantiems į kalnus?
Pirmiausia reikia pramokti pagrindinių įgūdžių. Ne laikas kalno papėdėje mokytis sukti mazgą, rišti kilpą. Visa tai turi būti įsisavinta tvirtai. Rengsime kalnų technikos pamokas ir visus besiruošiančius kopti kviesime apsilankyti. O kalnuose reikia atsakingumo, atsargumo, jausti savo artimą. Blogas pavyzdys gali būti šios vasaros įvykis – žmogus pajuto, kad viršūnė čia pat, pasileido paknopstom, pamiršęs einančius paskui. Du akmenis dar spėjau pačiupti, o trečias ir pataikė... Vos išvengta didelės nelaimės. Kalnai reikalauja ypatingo atsargumo ir atsakomybės už bendražygius. Beje, pradedančiųjų mes į tokias keliones nekviesime.
Koks yra geras kalnų vadas?
Atsakingas, ryžtingas, atkakliai siekiantis tikslo, uždegantis kitus. Mylintis kalnus ir skatinantis pamilti visus, kurie prie jų prisiliečia.
Koks buvo pirmasis Jūsų žygis į kalnus?
Pirmąkart keliavau į Karpatus, man tuomet buvo 16 metų. Beje, pats tam žygiui ir vadovavau. Po metų jau dalyvavau žygyje į daug rimtesnius Altajaus kalnus. Vėliau buvo Kaukazas, Pamyras ir kiti dar sudėtingesni kalnai.
Kuo Jus pavergė kalnai, kad štai jau bus 50 metų, kai esate ištikimas jiems?
Savo grožiu, didingumu. Ten jautiesi tarsi pakylėtas, ir tas jausmas dar ilgai lydi sugrįžus namo. Visi rūpesčiai, smulkmenos, kivirčai atrodo niekis. Beje, jei darbe, buityje tampa nebepakeliama, užsidedi kuprinę ir vėl į kalnus, kur arti Dangus ir Žvaigždės... Dabar norisi ne tik juos įveikti, bet visą tą grožybę parodyti, atverti kitiems.
Kaip kalnai keičia žmones?
Bendruomeninis jausmas, draugo ranka juos labai pakeičia. Vėliau rengiami bendri vakarėliai, susibičiuliaujama. Neatsitiktinai sakoma, „kalnai patikrina žmogų...“
O kokie kalnai Jums gražiausi?
Yra toks posakis, kad gražiausi kalnai tie, kuriuose dar nebuvai. Kiekvieni turi kažką sava. Kaukazas tarsi išsipusčiusi gražuolė, čia pat žalia, čia pat ledynai. Nusileidi į miškų zoną – vienaip, pakyli iki akinančio baltumo sniegynų – kitaip. Fanai vėl savaip. Čia skurdi augmenija, bet tie kalnai įvairiausių spalvų, medeliai mažučiukai, susiraitę, susiviję įvairiausiomis formomis. Ta nepaprasta energija, gyvybingumas atsispindi visur.
Nors augmenijai ir be galo sunku, bet ji tiesiog prasiveržia. Tie ežerų atspalviai, skaidruma, niekur kitur tokių nepamatysi. Nuvažiuosi į Altajų, ten vėl savas laukinis grožis. Kalnai, o šalia vešli, vos įžengiama taiga. Drėgmės daug, tai ir auga, želia, veši viskas. Tikra priešingybė Fanams. Pamyras – atšiaurus, rūstus, rodos, niekada neįveikiamas. Dydžiai, mastai – grandioziniai, pasijunti tarsi šapelis, suspaustas tarp ledynų. Visi kalnai savaip gražūs, kažkuo skirtingi ir kažkuo panašūs.
Be kalnų, Jūs dar turite aibes reikalų...
Be abejo. Tradiciniai „Snaigės“ žygiai, pažintiniai žygiai pėsčiomis, dviračiais po Vilniaus apylinkes, paskaitos Mokytojų namuose „Pažinkime Vilnių“, tradiciniai kiekvieno mėnesio paskutinės savaitės trečiadienio susibūrimai Vilniaus keliautojų klube Kalinausko g. Be to, su „Vagos“ leidykla pradėjome renginių ciklą „Keliautojas ir knyga“, kviesime visuomenę susitikti su įvairiausiais nenuoramomis, kurie ne tik kažkur klajoja, bet sugrįžę knygas parašo. Toliau leisime A. Poškos ir kitų keliauninkų knygas...
Dar sąskrydžiai, skaidrių, filmų peržiūros. Skatinsime, kad žygeivis ne tik keliautų, bet ir fotografuotų, filmuotų, rašytų dienoraščius. Keliavimas negali būti tuščias, jis turi kviesti žmogų kurti, pažinti, taurinti, stiprinti dvasią. Juk be šito mes vien odinis kaulų maišas...
Jūsų mėgstamiausias patiekalas?
Grikių košė.
Kas Jus gelbsti sunkiomis akimirkomis žygiuose?
Mintis. Jei sunku man, tai bendražygiams ne mažiau sunku. Palaikyk juos ir bus lengviau.
Į klausimą, iš kur tiek energijos, Algimantas tik numojo ranka ir ištarė: „Lėčiau važiuosi, toliau nukeliausi“...
Lapkričio „Kelionių ir pramogų“ numeryje skaitykite:
„Paskui svajonių paukštę“.
Pokalbis su verslininku Dariumi Čiboniu.
Rytietiškos „East Island“ geros savijautos ir grožio paslaptys.
Savaitgalio idėja: „Šį rudenį raudoną susitikime Palangoje“.
Gurmaniškas Talinas.
Riugeno salos.
Malaizija – skriejančio žirgo šuoliai.
Fotosesija. „Nepamirštamas susitikimas su gepardu“.
Kuo rengti vaikus rudenį.
Kelionė Šiaurine Australijos pakrante.
Kur geriausia slidinėti su vaikais.
Rumunija – nepažįstama, bet artima.
Italija – mano meilė. Kaprio sala.
Kelionių dienoraščiai. Lapkričio aktyvios pramogos ir žygiai.
