Potosi miestas, įkurtas kalnuose, 4060 m. aukštyje, - viena skaudžiausių Pietų Amerikos žaizdų, o kartu ir vienas įspūdingiausių miestų Bolivijoje, vertas aplankyti vien dėl gražios architektūros, jaukios centrinės aikštės ir visada tradiciškai apsirėdžiusių vietinių indėnų. Bet labiausiai mane sukrėtė Potosi sidabro kasyklų istorija ir šiandieninė realybė.
Jau pirmą dieną nuskubėjome į kasyklas – „nepraleistiną Potosi atrakciją”, kaip skelbia daugybė visame mieste išsibarsčiusių turizmo agentūrų. Pats Potosi gimė būtent dėl sidabru turtingo kalno (isp. Cerro Rico), apsupto begale viena už kitą įdomesnių legendų bei istorijų. Bet jums pasistengsiu papasakoti tik tai, ką pati pamačiau kasyklose ir išgirdau iš darbininkų bei vietinio gido.
Pirmiausia buvome aprengti senais dulkėtais kombinezonais, apauti guminiais batais ir papuošti geltonais šalmais su žibintais. Tada nuvykome į kasyklos darbuotojų turgelį, kad nupirktume dovanų šachtininkams ir nors kiek atsipirktume už trukdymą dirbti bei erzinančius klausimus.
Nupirkome 96° stiprumo alkoholio, kurio litro, mūsų gido teigimu, pakanka keturiems vyrams dienai, dinamito, kokos lapų, padedančių dirbti aukštai kalnuose velniškai sunkiomis sąlygomis, bei vietinių cigarečių, suktų iš tabako, kokos, mėtos bei cinamono, na, ir kokakolos.
Pagaliau mes, 4 turistai, aprengti lyg spektakliui ir ginkluoti plastikiniais maišeliais su dovanomis, esame šalia įėjimo į Kunti kasyklą. Iškart į akis krenta kokių 14 metų berniukas, semiantis mineralus į karutį. Gidas paaiškina, kad Cerro Rico kalno kasyklose dirba apie 1000 nepilnamečių, jauniausi darbuotojai pragaro šachtose - trylikamečiai.
Kalne veikia 400 kasyklų, dar 400 jau nebenaudojamos. Iš viso čia dirba 20 000 nuo deguonies trūkumo pajuodusių darbininkų, apie 50 jų kasmet žūva darbo metu, o kiek suserga ir miršta dėl neišgyvenamų darbo sąlygų, niekas ir neskaičiuoja.
Populiariausios šachtininkus anapus nusivedančios ligos - astma, reumatas (dėl nuolat besikeičiančios temperatūros nuo žemiau nulio iki 40° karščio) ir silikozė (plaučių liga, sukeliama silicio, kurio pilnos uolienos ir kuriuo kvėpuoja visi esantys kasyklų gilumoje, veikianti panašiai kaip tuberkuliozė - kosulys su krauju ir... greita mirtis). Vietiniai pasakoja, kad 15 - 20 metų darbo kasyklose garantuoja greitą mirtį.
Bet apie viską nuo pradžių. Turtingasis Potosi kalnas turtingas kruvina istorija. Ispanų kolonizatoriai, XVI a. atradę kalną, pilną aukštos kokybės sidabro, privertė jame dirbti milijonus indėnų iš Ekvadoro, Peru, Argentinos, ir, žinoma, Bolivijos. Taip pat atvežė papildomų darbininkų iš Afrikos, per greit išmirusių dėl jiems neįprastų gamtinių sąlygų.
Sakoma, kad iš sidabro, per tris amžius iškasto Potosi kasyklose, būtų buvę galima nutiesti platų tiltą iki pat Madrido per Atlanto vandenyną. Taip pat sakoma, kad lengvai būtų galima nutiesti dar du tokius tiltus iš kasyklose žuvusiųjų kūnų.
Bedirbdami sidabriniame kalne, žuvo per 8 mln. žmonių (dabar Bolivijoje gyvena 9 mln).
XVI a. Potosi miestas buvo turtingiausias Pietų Amerikos miestas, didesnis nei tuometiniai Londonas ar Paryžius. Indėnai kalno glūdumoje buvo priversti dirbti už grašius, jie nematydavo dienos šviesos bent po 5-6 dienas, tik dienai kitai išeidavo iš kasyklų į šeimas. Dirbdavo po žeme, valgydavo ir miegodavo po žeme, mirdavo po žeme.
Kadangi jų algos neužtekdavo nei maistui, nei rūbams, taip jie „įsiskolindavo” iki gyvos galvos, o kai mirdavo, jų skola likdavo vaikams, anūkams, proanūkiams, tad vergiškas darbas kasyklose niekada nesibaigdavo...
Ir dabar kasyklose dirbama tik rankomis ir paprasčiausiais įrankiais, o alga tesiekia tik apie 15 litų per dieną. Nors geriausias sidabras seniai iškastas ir paverstas kolonijinėmis monetomis, ankštuose ir tamsiuose koridoriuose sulinkę indėnai vis dar tebeieško likusio prastesnės kokybės sidabro bei kitų vertingų mineralų. Jie džiaugiasi ir ta maža alga, aukoja savo sveikatą ir gyvybę, mat kitame darbe uždirbtų dvigubai ar net trigubai mažiau ir nepajėgtų išmaitinti šeimos. Maži berniukai pakeičia kasyklose žuvusius tėčius ir užburtas ratas tebesisuka.
Kasyklos darbuotojų paguoda, dievas, padėjėjas ir brolis – Tio (isp. dėdė). Ir mes aplankėme ryškiai raudoną, piktu veidu, dideliais ragais ir ypatingai išraiškingu lytiniu organu apdovanotą nuogą žmogaus dydžio skulptūrą. Tio rūkė cigaretę, delne spaudė kokos lapus ir kvepėjo alkoholiu.
Mūsų gidas Chosė, kuris pats 5 metus išdirbo šiose kasyklose, uždegė naują cigaretę Tio, įstatė ją į raudoną burną, paglostė išsipūtusį, neva kokos lapų pilną žandą, nuliejo kiek alkoholio Motinai Žemei Pačamamai ir pats nurijo gerą gurkšnį, o tada žvakių apšviestoje kasyklos koridoriaus gilumoje, šalia Tio ir sidabro venos virš jo, pradėjo pasakoti sukrečiančią Tio bei kiekvieno kasyklos darbuotojo istoriją.
Tio sugalvojo ne kas kitas, kaip kolonizatoriai ispanai, bijoję eiti pavojingai toli į šachtas. Kad galėtų kontroliuoti vergus darbininkus ir priversti juos dirbti, savo rankomis nulipdė iš to paties kalno molio velnią. Pasodino jį šachtos gilumoje ir pagrasino, kad tai blogas dievas, kuris baudžia tinginius.
Tačiau P. Amerikos indėnai neturi gerų ar blogų dievų - panašiai kaip graikų mitologijoje, indėniški dievai ir duoda, ir atima. Taip kasyklų vergai prisijaukino Tio, davė jam kokos, guodėsi jam bei dėkojo, kol Tio tapo neatskiriama gyvenimo kasyklose dalimi, Motinos Žemės Pačamama vyru. Dabar kiekvienoje šachtoje yra po Tio skulptūrą, visada su kokos lapų pilnu žandu, kaip ir darbininkai, visada šalia mineralų venos, nes ir jis, kaip darbininkai, ieško mineralų, visada su dideliu lytiniu organu, nes jis, kai darbininkai gręžia uolas, ieškodami sidabro, mylisi su Pačamama. Juk pats kalnas – tai žemė, Pačamama, duodanti vaisius – vertinguosius mineralus.
Darbininkai tiki, kad jiems dirbant, Tio įeina į jų kūną, todėl ir jie tampa velniški, geria 96° alkoholį, kurį taip mėgsta Tio, ir niekada neįsileidžia į kasyklas savo žmonų bei kitų vietinių moterų, nes Pačamama supyks, pavydės ir nebeduos taip ieškomų vaisių.
Senosios ir krikščioniškoji religijos Bolivijos kultūroje sugyvena labai gražiai, Žemės bei Mėnulio dievai nepavydi importuotiems šventiesiems. Indėnai tiki Jėzumi Kristumi taip pat šventai, kaip Pačamama, kurią tapatina su mergele Marija ir nulieja jai alkoholio per krikščioniškas mišias. O Tio šachtų pragare padeda kur kas labiau nei Jėzus Kristus.
Ir mes kelias valandas kvėpavome sunkiu kasyklų oru, kilome ir leidomės į vis kitus šachtų koridorius, užsikimšę ausis klausėmės, kaip dinamitas sprogdina uolas aplink atrastą mineralų veną, bandėme pajudinti sunkių uolienų pilną karutį, stebėjome, kaip karštu oru gręžiamos skylės uolose dinamitui įdėti, kaip kasamos uolienos išsprogdintose vietose...
Giliai kalne vaikščioję perpus sulinkę, ropoję, ir net šliaužę, koręsi nepatogiomis kopėčiomis į kitus kasyklos lygius, pajutome didžiulį palengvėjimą vėl išvydę saulę ir įkvėpę nors ir dulkino, bet jau lengvesnio oro.
Buvo klaikiai liūdna. Visada prisiminsiu purvinus darbuotojų veidus, tamsią jų odos spalvą dėl oro trūkumo. Šešiolikmečius, stumiančius 1,5 tonos sveriantį mineralų vežimą iki 14 kartų per dieną po 1,5 kilometro iš kasyklos gilumos laukan, ir dar įkalnėn, kur juos suprakaitavusius kaskart perpučia žvarbus kalnų vėjas. Ir jauną berniuką, aukojantį savo gyvenimą už 15 litų per dieną, ir svajojantį pakeliauti po Ispaniją…
Potosi kalnas ir išorėje, ir kasyklų koridoriuose - raudonas. Sakoma, kad anksčiau jis nebuvo raudonas, bet jį nudažė visų jame žuvusių ir bežūvančių kraujas...
