Kurdami savo darbus Pietų Afrikos regione esančioje Mauricijaus valstybėje-saloje, menininkai fotoaparatu įamžino užburiančius šio krašto vaizdus, mėnesienos šviesoje šventė Kalėdas, susipažino su Lietuvos Kryžių kalną žinančiu mauricijiečiu, dalyvavo „Escale“ grupės narių surengtame menininkų projekte. Aistė ir Daumantas, rinkdami medžiagą savo kūrybiniams darbams, kartu fiksavo ir salos kasdienybę. Viskas fotografuota „Canon 40D“ kamera , naudotas E17-85 objektyvas. Bet gal apie viską nuo pradžių.
Tema – „Laikas“
„Europoje įkurto tarptautinio kultūros fondo „Escale“ grupės nariai jau daugelį metų rengia menininkų susibūrimus įvairiose pasaulio šalyse. Šiais metais projektas įvyko „Escale“ fondo ir Mauricijaus kultūros ministerijos iniciatyva. Pagal tos vietos, kurioje rengiamas simpoziumas, specifiką kuriami darbai, kurie vėliau eksponuonami parodoje. Šio simpoziumo tema buvo „Ten years later“ (Po dešimt metų – red.).
Kai kurie iš šįkart į Mauricijų atvykusių menininkų buvo ten pat susirinkę prieš dešimt metų. Todėl ir gimė tokia simpoziumo tema“, – pasakojo apie nuo gruodžio iki sausio vidurio trukusio simpoziumo įvairių sričių menininkams „kaltininkus“ Aistė.
„Vienas mano darbas, pavadintas „Dešimt minučių“, buvo videoinstaliacija. Kalėjimo kameroje ant sienos mažyčiame ekraniuke buvo rodomas tos pačios sienos vaizdas, o apačioje bėgo „timeline’as“. Tas dešimt minučių gali interpretuoti, kaip tau pačiam norisi. Galbūt tos dešimt minučių – tai tavo gyvenimo dešimt minučių, o gal buvimo kalėjimo celėje dešimt minučių“, – apie laiko sampratą kalbėjo menininkė.
Provokuojanti ekspozicijos erdvė
„Mauricijuje simpoziumą organizavo du iš Mauricijaus kilę menininkai – Krishna Luchoomun ir Manou Soobhany. Vienas gyvenantis Mauricijuje, o kitas jau apie dvidešimt metų gyvenantis Europoje. Visa mūsų grupė, kurią sudarė apie šešiolika žmonių iš įvairių šalių: Vokietijos Amerikos, Paragvajaus, Lenkijos, Islandijos, Ispanijos, Prancūzijos, Lietuvos, buvo pakviesta apsistoti Krishna priklausančioje studijoje netoli vandenyno. Dienos metas buvo skirtas kūrybai, o vakarais visi susirinkdavo bendros vakarienės“, – apie menininkų kasdienybę egzotiškoje šalyje pasakojo Daumantas.
Erdvė simpoziumo metu sukurtiems darbams eksponuoti buvo ypač netradicinė – tai poros šimtų metų salos sostinės centre stūksantis kalėjimas, šiuo metu saugomas kaip kultūros paveldas. Nuo šeštojo dešimtmečio kalėjimas neveikia, retkarčiais ten vyksta kultūros renginiai.
„Ta erdvė kūrėjus, taip pat ir mus, labai įpareigojo ir darė didelę įtaką. Pagrindinė mūsų tema „Ten years later“ susiliejo su kalėjimo tema. Toje vietoje gimė daug minčių apie laisvę ir nelaisvę, visos jos vėliau atsispindėjo mūsų darbuose“, – prisipažino Daumantas. Jis parodai pristatė du kūrinius:
„Mano pirmasis darbas, kaip ir Aistės, buvo filmuotas. Sandariai stikliniame inde uždaręs nuotolinio valdymo kamerą, filmavau vandenyje. Ji, blaškoma bangų, kartais iškildavo, kartais panirdavo po vandeniu. Įrašinėjau įvairius aplinkos garsus: po vandeniu, kalėjime. Darbas simbolizavo letargo miegą.
Blaškymasis vandenyne – tai stichijos, kurių tu nevaldai, o sapnavimas, letargo būsena reiškė, kad tu esi savo kūno kalinys. Lyg išnyri ir vėl panyri, bandai įkvėpti, bet stichija tave meta atgal. Emocinis, abstraktus darbas su garsu. Camera obscura – antrasis mano darbas. Tai labiau ekspozicijos vietos specifikos nulemtas kūrinys.
Kalėjimo kamerą paverčiau camera obscura. Ant sienų projektuojamas išorinio pasaulio vaizdas ir „vice verce“ – netiesioginė kalėjimo kameros projekcija į išorinį pasaulį. Maža skylutė sienoje tampa tarpininku tarp įkalinimo ir laisvojo pasaulio“, – prisiminė Daumantas. Lietuvių menininkai Renata Valčik, Vytenis Lingys, Saulius Valius, Diana Radavičiūtė, Aistė Valiūtė ir Daumantas Plechavičius parodoje pristatė per dvylika kūrinių, kurie sudomino lankytojus, sulaukė žiūrovų dėmesio ir palankaus vertinimo.
Draugiški žmonės ir vandenynas
„Europietiškos baimės čia svetimos. Nė vienas žmogus neklausė, kodėl būtent jo vaiką nusprendei fotografuoti. Jiems atrodo, kad jei jų vaiką fotografuoja, tai jis labai gražus, išskirtinis. Tėvams labai smagu, kad tu skiri dėmesio jų atžaloms. Mauricijiečiai laisvalaikį leidžia prie vandenyno didelėmis bendruomenėmis. Vaikai žaidžia susibūrę į dideles grupes – pusbroliai, sesės, broliai. Jei vieną pasikvieti, tas moja ranka kitiems, kad ir šie prisidėtų. Jie noriai pozuoja.“, – maloniais prisiminimais su šypsena veide dalijosi Aistė.
Antras šios menininkės darbas buvo fotografijų, „uždarytų“ dėžutėse ir stebimų tik pro skylutę, serija. Pažiūrėjus vidun susitinka žiūrovo ir užfiksuoto vaiko portreto žvilgsniai. „Fotografavau vaikus iki 10 metų. Darbo koncepcija, trumpai tariant, tokia: prieš dešimtmetį nei vieno iš jų dar nebuvo. Be to, kadangi tuos objektus eksponavau ant kalėjimo kiemo sienos, jungiančios arba atskiriančios kardinaliai skirtingas erdves, tai tapo ir vilties arba prisiminimo arba svajonės, tyrumo parafraze“, – pasakojo Aistė.
Galbūt viename iš gražiausių žemės kampelių intensyviai kūrę menininkai prisipažino nerimo dėl savo saugumo nepatyrę. „Šiuo metu šis regionas politiškai stabilus. Mauricijaus valdžia daug investuoja į turizmą, tad turistas yra „šventa karvė“. Turizmo sezonais po salą važinėja turistų policijos tarnybos pareigūnai. Dabar net žemė užsieniečiams parduodama. Mums nė karto neteko patirti jokio nemalonaus dalyko, nors jie patys įspėja, kad vaikštant masinėse žmonių susibūrimo vietose reikia saugoti savo daiktus. Bet juk šis įspėjimas galioja visose šalyse“, – vienas paskui kitą pasakojo Aistė ir Daumantas.
Kalėdos mėnesienos šviesoje
„Mes septyniese (didžioji dalis, be abejo, buvo lietuviai) švęsti Kalėdų važiavome į atokiai nuo vietinių gyvenimo esančią vandenyno pakrantę, kurioje stovi Mauricijaus kultūros ministerijai priklausantis pastatas, menantis aštuonioliktą amžių. Šiuo metu pastatas nenaudojamas, be elektros, be vandentiekio“, – mintimis į netradiciškai praleistą vakarą sugrįžo Daumantas.
Pora pasakojo, kad Kalėdų stalas nebuvo tradicinis, bet su dvylika patiekalų. „Iš Lietuvos mes buvom atsivežę šventintų kalėdaičių, dar turėjom pasiėmę kūčiukų. Neužmirštama Kalėdinė mėnesiena... Mėnulis ten skleidžia labai ryškią, šaltą šviesą, kuri primena dirbtinį apšvietimą. Mėnesiena neįtikėtinai ryški. Galima net skaityti. Iš sudžiūvusios apverstos agavos visi kartu pasidarėme eglutę, ją papuošėm pakranteje rastom kriauklėm. Dar Renata labai meistriškai iš surinktų akmenukų ir kriauklyčių „sukonstravo“ prakartėlę. Žodžiu, buvo tikrų tikriausios Kalėdos. Man regis, mums visiems, tą vakarą buvusiems drauge, tai buvo neužmirštamas, nostalgiškas laikas“, – pasakojo Aistė.
Gilūs emociniai įspūdžiai
„Sausio pirmą dieną vietiniai tamilų tikėjimo žmonės dalyvavo religinėse apeigose, skirtose dvasiniam apsivalymui. Tai ilga ceremonija, kuri prasideda prie upelio, o baigiasi jau visai kitame miestelyje ėjimu per žarijas. Jie renkasi prie vandens, gieda, meldžiasi, išrinktieji savo kūną suvarsto apeiginėmis adatomis padedant šventikams, demonstruodami ypatingą atsidavimą savo tikėjimui. Tvyro rimties ir susikaupimo kupina atmosfera. Visi dalyviai dėvi oranžinius apdarus.
Pats, būdamas šalia jų, persismelki rimties ir susikaupimo jausmu. Mušamų būgnų ritmas leidžia apeigų dalyviams pasinerti į transą. Iš pradžių dvejojom, ar etiška fotografuoti tokį reginį. Bet jie neprieštaravo. Mes patyrėme stiprius emocinius išgyvenimus“, – apie vieną iš neįprasčiausių patyrimų pasakojo Daumantas.
Pora džiaugėsi susipažinusi su jaunu mauricijiečiu fotografu Daniel, kurio darbai nustebino ir paliko įspūdį. Tai buvo tiek idėjiškai, tiek stilistiškai stiprios mados fotografijos serijos.
„Finansų ribotumas skatina kūrybiškumą ir visiškai neturi įtakos galutiniam rezultatui. Žmonės pasiekia puikių rezultatų naudodamiesi paprastesnėmis techninėmis priemonėmis. Iš tikrųjų, tenykščiai žmonės uždaryti „gražios salos kalėjime“, nes keliauti yra pakankamai sudėtinga, tam reikia turėti daug santaupų. Išgalintys sau leisti studijuoti, važiuoja į Indiją, Europą.“, – pasakojo kūrėjai.
Sąsajos ir sutapimai
„Sutikom nuostabių žmonių. Būtinai stengsimės palaikyti ryšį su jais. Ypač su vietiniu Mohammad Jauhangeer, kuris mumis rūpinosi. Tai farmacija besiverčiantis žmogus, musulmonas, mus pribloškęs erudicija, šiltumu, atidumu bei subtiliu dėmesiu. Gyvendamas Mauricijaus saloje, jis išmano apie Lietuvoje esantį Kryžių kalną! Jo dėka mes aplankėme visų salos religijų šventyklas, pamatėme svarbiausius geografinius bei istorinius paminklus, paragavome tradicinio naminio maisto. Taip pat būdami drauge pažinome ir kasdienį mauricijiečių gyvenimą. Šis žmogus, vedamas savo patriotinės pareigos, tolerancijos ir smalsumo pažinti kitų šalių žmones, mus visapusiškai supažindino su Mauricijumi ir jo kultūra.
Mauricijaus peizažą sudaro keli kalnai. Žymiausi iš jų Tamarin ir La-Morne. Pastarasis neįtikėtinai primena M. K. Čiurlionio paveikslo „Ramybė“ vaizdą. Pernai La-Morne kalnas įtrauktas į Unesco kultūros paveldo sąrašą. Kalno ir paveikslo panašumas visiems, mačiusiems Čiurlionio kūrybą, buvo lengvai atpažįstamas, ypač vakarais, kai kalno papėdėje užsižiebdavo žiburiai. Kelionė ir visi su ja susiję prisiminimai dabar tarsi sapnas“, – atsiduso į realybę grįžusi Aistė.
Menininkai neslėpė, kad ne didelis atstumas, o visai kita piežastis skiria dvi skirtingas, bet kartu daug gražių ir prasmingų dalykų nuveikti galinčias kultūras.
„Jaunoji Mauricijaus kūrėjų karta labai norėtų aplankyti Lietuvą. Mes visi manome, kad tokie kultūriniai mainai, bei simpoziumai yra ypač vertingi ir praplėčiantys akiratį. Užsimezgus prasmingiems kontaktams, šiuo metu ieškoma finansinės paramos, padėsiančios jauniems menininkams iš Mauricijaus atvykti į tarptautinius meno renginius Lietuvoje“, – vylėsi Daumantas.
Smagu jausti, kad mažytė lyg aguonos grūdelis (60 x 40 km) sala Indijos vandenyne.
