Šis milžiniškas, daugialypis miestas atsiveria ir kitokiais pavidalais – tai yra margaspalvėmis šventyklomis kerintis budistinis, lamaistinis ir konfucianistinis Pekinas; senamiesčio ir hutongų (siaurių gatvelių) miestas, kuriame laikas tarytum sustojo kažkada seniai seniai; taip pat šiuolaikiškas didmiestis, kuriame niekada nenutyla nuolat skubančios minios triukšmas. Tad pasivaikščiokime po Pekino gatveles, parkus, šventyklas, pramogų vietas ir požemius.
Dangaus šventykla ir parkas, arba stebuklingųjų aidų karalystė
„Dangaus šventykla“ (Tiantan) buvo statyta, 1420-1530 m., o vėliau kelis kartus perstatinėjama ir didinama. Šiai šventyklai buvo patikėta labai reikšminga socialinė funkcija: kiekvienų metų pirmą mėnesį į Dangaus šventyklą atvykdavo iškilminga procesija, kuriai vadovavo pats imperatorius. Dangiškasis sūnus čia melsdavosi dangui, kad ateinančiais metais būtų geras derlius. Tačiau, kad ir koks bebūtų maldos rezultatas, pavaldiniai neturėjo teisės abejoti dieviškojo imperatoriaus galia: jeigu metai būdavo derlingi, tuomet kinai teigdavo, kad dangus išgirdo savo sūnaus maldą, o jeigu derlių sunaikindavo sausra, tai reiškė, kad žmonėms lemta kentėti dėl savo nuodėmių. Apvalią šventyklą puošia auksinės dekoracijos ir prabangus stogas. Pastatą supa apvalūs marmuriniai laiptai. Centrinėje vietoje laiptus keičia pakyla, kurią puošia drakonų bareljefas. Praeityje tiktai imperatorius turėjo teisę čia statyti savo koją ir į šventyklą įžengti šiais imperatoriškos valdžios simboliais.
Dangaus šventykla garsėja neįprastomis akustinėmis savybėmis: čia yra tokių vietų, kuriose netgi pašnibždomis ištarti žodžiai atsiduoda skambiu aidu. Prie garsiosios sienos nuolatos spiečiasi turistai, kuriuos čia atvedė gidai. Jie glaudžia ausis prie sienos ir bando išgirsti stebuklingą aidą.
Nors Dangaus šventykla ir ją supantis parkas yra kiek atokiau nuo centro, tačiau manau, kad čia tikrai yra verta užsukti. Man netgi labiau už pačią šventyklą patiko didžiulis parkas. Kinai mėgsta tokius jaukus, erdvius parkus. Vietiniai Pekino gyventojai neretai įsigyja abonementus ir ateina į tokius parkus kiekvieną popietę, kur atokiuose kampeliuose užsiima gimnastika, dainuoja karaokę arba groja tradiciniais kinų instrumentais.
Lamos šventykla arba tibetietiškos dvasios pėdsakai Pekino širdyje
Pekino šiaurinėje dalyje esanti Lamos šventykla arba Taikos ir Harmonijos šventykla yra vienintelė veikianti budistų šventykla. Kompleksas turi penkis didelius pastatus, kuriuose saugojama daug vertingų budistinio meno kūrinių. Įspūdingai atrodo 18 metrų aukščio Maitrėjos Budos skulptūra, kuri buvo atgabenta iš tolimojo Tibeto. Šventykloje yra ir daugiau žavių ir baisingų budistinių dievybių bei demonų skulptūrų.
Kadaise, kai šis kompleksas buvo pastatytas, čia buvo princo rezidencija ir tik vėliau rūmai virto budistine šventykla bei vienuolynu. Kultūrinės revoliucijos metu budistinės šventyklos ir tradiciniai kinų tikėjimai buvo negailestingai persekiojami, tačiau dabar vėl čia gyvena, o pati šventykla yra kruopščiai restauruota ir prižiūrėta.
Nuo XVIII a. šventykloje gyveno lamaistų vienuoliai. Čia galima pajusti Tibeto dvasios pėdsakus. Turistai gali stebėti, kaip oranžiniais rūbais apsirengę budistai meldžiasi ir ritmiškai dainuoja savo mantras. Stebėjau vienuolių veidus – vieni buvo paskendę meditacijoje, kiti akivaizdžiai nuobodžiavo ir žvairavo į turistus, tačiau visų veidai tarytum švytėjo giedrumu ir gyvenimo džiaugsmu. Pastebėjau, kad kinų vienuoliai yra palyginti liberalūs ir leidžia turistams stebėti maldas ir netgi daryti nuotraukas. Prisiminiau budistų mintį, kad tikras budistas turi gebėti susikaupti netgi turgaus aikštėje, kai jį supa didžiausias šurmulys.
Gynybinis bokštas ir miesto varpinė, arba kaip senovės kinai saugojosi nuo užpuolikų
Didžioji kinų siena patikimai saugojo kinų imperiją nuo išorinių užpuolikų, tačiau imperijos sostinė, kaip ir kiekvienas kinų miestas, buvo saugojama ir nuo vidaus užpuolikų bei maištautojų. Pekine galime rasti nemažai gynybinės paskirties pastatų. Vienas įdomiausių tokio tipo pastatų yra pačiame miesto centre esantis milžiniškas gynybinis bokštas. Aukšti ir masyvūs bokšto fundamentai praeityje, matyt, jį paversdavo neįveikiama tvirtove. Pilkas pastatas su mažais, simetriškai išdėstytais langais savo originalia visuma išsiskiria iš kitų gynybinės paskirties pastatų.
Kitas gynybinės paskirties pastatas – miesto varpinė. Kinijoje tokios stovi kiekviename didesniame mieste. Pekine varpinės pastatas yra atviras lankytojams – akmeniniais laiptais galima įkopti į antrą bei trečią varpinės aukštus. Būtent čia yra saugojamas vienas didžiausių ir sunkiausių varinių varpų: septynių metrų dydžio varpas sveria šešiasdešimt tris tonas. Iš arti jis atrodo labai įspūdingai. Jo garsas galėjo sklisti labai toli, taip miesto gyventojus perspėdamas apie artėjantį pavojų.
Požeminis Pekino miestas arba apie tai, kaip kinai bijojo atominio karo
Į sostinę atvykusius turistus traukia požeminis Pekino miestas. Mat septintajame dešimtmetyje kinų valdžia faktiškai neabejojo, kad artimiausiu metu turės įvykti atominis karas su Rusija. Besiruošiant atominiam karui, buvo imtasi įvairių priemonių, pavyzdžiui komunistinės partijos veikėjai agitavo kinų moteris gimdyti kuo daugiau vaikų (žmonių gausa buvo suvokiama tarytum garantas, padėsiantis kinų tautai pergyventi atominį karą – net jeigu ir žūtų pusė milijardo kinų, tai vis tiek dar liktų antra tiek).
Besiruošiant karui buvo ne tik sparčiai dauginamasi, bet taip pat įkurtas visas požeminis miestas, kuriame karo metu galėtų pasislėpti 300 000 sostinės gyventojų. Šis nuo puolimo turėsiantis apsaugoti požeminių labirintų tinklas netgi buvo vadinamas požemine didžiąja siena.
Ilgainiui pasikeitė tiek kinų, tiek rusų politika: buvo suvokta, kad atominis karas veikiausiai taip ir neįvyks, o jeigu taip ir atsitiktų – vargu ar požeminis miestas galėtų padėti. Todėl milžiniškas tunelių labirintas kelis dešimtmečius buvo apleistas. Tik 2000 metais nutarta vėl išnaudoti šią erdvę.
Dabar dalis tunelių yra pritaikyta atrakcijai – čia įsikūrė įvairios krautuvės, parduotuvėlės, kioskeliai. Taip pat dalis požeminio miesto yra pritaikyta turistų lankymui. Čia galima aplankyti patalpas, kurios turėjo tarnauti kaip požeminės ligoninės, mokykla, ginklų arsenalas. Ankšta, 8-18 metrų po žeme esanti erdvė daro stiprų įspūdį.
