Prieš pusantrų metų sėdėjom kartu su draugu kavinėje ir gurkšnodami alų mąstėm, kur galėtumėm nuvykti, ką galėtumėm pamatyti. Mūsų mintys nuklydo į mažai kieno lankytus kraštus - Centrinę Aziją. Tačiau lėktuvu skristi brangu ir neįdomu. Automobiliu važiuoti neapsimoka ir sunku. Nors abu neturėjome teisių vairuoti motociklus, nusprendėme į šią kelionę vykti būtent motociklais.
Keliavimas motociklu labai skiriasi nuo keliavimo automobiliu ar kitomis transporto priemonėmis. Pakankamai greitas keliavimo būdas, kad įveiktum didelius atstumus per trumpą laiką, tačiau teikiantis daugiau pojūčių. Keliaujant motociklu lengviau įsijausti į supančią gamtą, lengviau pažinti žmones, nes, kitaip nei automobilyje, vairuotojo nuo aplinkos neskiria stiklas ar kėbulas.
Žinomi Lietuvos keliautojai, tokie kaip Matas Šalčius, Antanas Poška, Alfonsas Čepauskas keliavo po pasaulį motociklais. Ir tai nebuvo modernūs motociklai. Kai keliauninkai pradėjo atrasti Centrinę Aziją, lengviausiai įsigyjami motociklai buvo Iž ir Jawa. Labai paprastos konstrukcijos, didelės priežiūros nereikalaujantys, tačiau puikiai tinkantys tolimoms kelionėms motociklai.
Norėdama pajusti tikrus kelionės malonumus, mūsų komanda nusprendė į kelionę važiuoti būtent Iž Planet 5 motociklais. Ir per pusantrų metų po truputį svajonė tapo realybe. Nusipirkom 17 metų senumo motociklus, išsilaikėm teises ir pasiruošėm kelionei. Taigi, mūsų pirmas prisėdimas prie dienoraščio. Pradžioj reiktų paminėti, kad kelionės startas buvo labai sunkus ir nesėkmingas. Pradėjom gesti vos pasiekę Lietuvos-Baltarusijos pasienį. Atrodo, lūžti pradėjo nelūžtančios dalys – kolektorius, užvedimo kojelė ir pan.
Tačiau, kita vertus, besiremontuodami gavom pasiūlymą iš Baltarusijos gyventojo į Ukrainą važiuoti per Lenkiją, nes Baltarusijos pasienyje tektų mokėti muitą už vežamas atsargines dalis, įrankius bei kitus rakandus po 2 eurus už 1kg, kurių pas mus susidarytų apie 30-40, plius dar mokestis už kelius išvažiuojant iš Baltarusijos.
Taigi vietinių pasienio gyventojų bei lietuvių "tralistų" dėka grįžom į Vilnių. Pažįstamų pagalba atgaivinom savo motociklus ir, pakoregavę maršrutą, startavom antrą kartą. Tai buvo liepos 9 diena.
Tą dieną metu buvo pakrikštyti mūsų motociklai. Liudviko gavo Matildos vardą, o Martyno - Eleonoros. Pirmos dienos pradžia prasidėjo puikiai. Besimėgaudami puikiu oru, gražia Dzūkijos gamta bei puikiai važiuojančiais motociklais pasiekėme Lazdijus. Čia vėl, prieš pat pasienį, lyg užburta, kaprizus pradėjo rodyt Liudviko Matilda.
Per porą valandų ją išjudinę, pajudėjom link pirmos kelionės sienos. Čia dėl nervinės įtampos bei šlapio asfalto Martynas nesuvaldė savo Eleonoros - ir štai pirmas griuvimas. Sužalojimų bei žalos motociklui buvo išvengta, todėl, nors dar ir šoko būsenos, bet pirma siena buvo kirsta. Lenkijai esant Šengene, tam didelių ceremonijų neprireikė, tačiau bent kažkoks barjeras jau buvo įveiktas.
Važiuojant link Ukrainos, tenka kirsti visą rytinę Lenkiją – pravažiuoti Augustavą, Bialystoką ir Liubliną. Per dieną esam užsibrėžę nuvažiuoti po maždaug 300 km, taigi pirma mūsų nakvynė turėtų būti Bialystoke.
Paskutinė atkarpa iki jo buvo labai sunki. Teko važiuoti jau temstant, lyjant lietui bei vėl kaprizus rodant Matildai. Čia supratom padarę didžiulė klaidą - nenusipirkę racijų. Jos būtų labai pravertusios, skubiai keičiant maršrutą, netikėtai prireikus sustoti bei nuotaikai pakelti.
Šiaip ne taip, kiaurai permirkę, pasiekėm Bialystoką. Čia gan pigiai radom nakvynę motelyje, su perspektyva saugiai ir sausai išsimiegoti. Nerimą tik šiek tiek kėlė tai, kokios ryte bus nuotaikos Matildai. Tačiau džiaugėmės įvykdytu dienos planu ir negalvojom apie rytojų.
Antros dienos rytas nepašykštėjo psichologinių išbandymų. Pusę dienos praleidom Bialystoko motoservise, kur kelias valandas buvo ieškota Matildos gedimo. Galų gale ji buvo atgaivinta. Motomechanikai atpažino ant mūsų motociklų motoklubo „Vorai" lipdukus, ir, matyt, dėl to neprašė jokio užmokesčio už pusę jų sugaištos darbo dienos. Taigi dėkojame draugams iš MC „NoName".
Deja, Matilda važiavo neilgai. Šį kartą mums padėjo rusų furistas, pats kažkada turėjęs Iž Planeta Sport bei dalyvaudavęs motokroso lenktynėse. Reik manyt, ir rusiškoj technikoj nusimanantis gerai. Remdamasis savo patirtim ir praktika, jis nurašė visas atsargines mūsų žvakes, ir teigė, jog problema būtent tame. Teko ieškotis naujų.
O sekės neblogai. Užsukę į mažo miestelio auto/moto servisą/parduotuvę susipažinom su jos savininku, kuris yra koks tai moto čempionas, o jo komanda - baisingai žinoma. Sužavėtas mūsų kelionės, jis labai stengėsi visame miestelyje surasti mums reikalingų detalių, už kurias net nereikėjo mokėti. Už tai teko pažadėti jį informuoti, kaip mums klostosi kelionė.
Labai džiaugiamės, kad nemažai daliai žmonių rusiška technika dar sukelia nostalgiškus jausmus ir jie ryžtasi mums padėti. Taigi su nauja žvake Matilda kuriasi ir važiuoja. Pradedam tikėt, kad ir vėl pavyks įvykdyti dienos planą, t.y. pasiekti Liubliną.
Bet štai dar vienas išbandymas – pirmas rimtesnis incidentas. Per savo žioplumą ir neatsargumą Liudvikas su Matilda sankryžoje nespėja išvengti susidūrimo su į kairę sukusiu automobiliu. Dėl mažo greičio susidūrimas nebuvo stiprus, tačiau žala automobiliui akivaizdi. Džiaugiamės šioje situacijoje pigiai išsisukę. Pats Liudvikas su motociklu beveik nenukentėjo, tik patirtas šokas pastūmėjo žūtbūt pasiekti Liubliną.
Paskutiniame sustojime iki dienos tikslo sutikomu autobusą iš Rusijos. Labai nustebom sužinoję, jog jis iš to paties miesto, kur ir pagaminti mūsų motociklai – Iževsko. Buvom apsupti rusų vaikų, kurie vis uždavinėjo klausimus apie mūsų kelionę ir transporto priemones, bei patys demonstravo, ką apie jas žino.
Čia Matilda, pajutusi gimtinės dvasią, dar labiau atsigavo ir be jokių problemų pasiekė Liubliną. Paskutinę dienos atkarpą važiavom jau temstant. Buvo labai baisu ir rizikinga, todėl pasižadėjom sau kitą kartą iki 22 val. jau būti susiradus vietą nakvynei.
Kaip ten bebūtų, dienos planas antrą kartą buvo įvykdytas. Šiaip ne taip radom vietą šalia motelio, kur mums leido pasistatyti palapinę. Taip puikiom nuotaikom, degustuodami geriausią, kaip mums teigė, lenkišką alų, užbaigėm dieną.
