Tačiau jau La Paz atsipūtėme, žmonės kaip žmonės, ir net pakankamai draugiški. Toliau keliaudami supratome, kad kuo mažesnis miestelis, tuo žmonės uždaresni.
Bolivija - labiausiai indėniška šalis Pietų Amerikoje, net 70 procentų šalies gyventojų - indėnai. Normalu, kad šie, patyrę ir vis dar patiriantys baltųjų diskriminaciją, nėra itin draugiškai nusiteikę turistų atžvilgiu. Atšiaurus kalnų klimatas bei varginanti kasdienybė taip pat nepadeda atsiverti bei šypsotis.
Bolivija - pati neturtingiausia šalis Pietų Amerikoje, čia kas pusvalandį miršta vaikas, daugiau nei pusė gyventojų badauja. Didžiuosiuose miestuose to didžiulio skurdo nesimato, dauguma gyventojų turi po mobilųjį telefoną, rengiasi vakarietiškai ir vairuoja apynaujus automobilius.
Tiesa, ant kiekvieno kampo sutinki po varguolę ištiesta ranka, su penkiais pusnuogiais vaikais, miegančiais šalia jos ant šaligatvio. O nuklydus toliau į provinciją ar net į priemiestį, pamatai visiškai kitą pasaulį - kartoninius bei skardinius namus, purvinus ir alkanus vaikus ir suvargusius vyrus bei moteris.
Patys boliviečiai save skirsto į cambas ir collas. Cambas - tai metisai, indėnų ir baltųjų palikuonys, dažniausiai miestiečiai, o collas - tai kalnų žemdirbiai, indėnai. Bolivijoje labai gajus regionalizmas, turtingi metisų regionai kratosi giminystės su indėnais, kaip ir savo prezidento indėno (colla) Evo Morales.
Keliaujant iš La Paz į Santa Cruz, Evo Morales iš mylimo, net dievinamo prezidento tampa didžiausiu tautos priešu, kuriam net grasinama mirtimi, bent jau graffiti piešiniuose. Santa Cruze beveik kiekvienas nešioja marškinėlius su užrašais – „Jau esame autonomija”, o ant La Paz sienų šūkiai – „Bolivija – vieninga”. Šalis nuolat paralyžiuojama kelių blokadomis, itin apsunkinusiomis ir mūsų kelionę.
Aplankyti Bolivijos miestai La Paz, Cochabamba ir Santa Cruz nesužavėjo, daug įdomesni peizažai tarp jų. Čilė atėmė iš Bolivijos pakrantę, tačiau Bolivija turi viską, apart jūros - kalnus, ežerus, džiungles ir upes. Keliaujant per šalį gamta nuolat keičiasi, kaip ir klimatas - nuo žvarbaus ir šalto kalnuose iki subtropinio Santa Cruz apskrityje.
La Paz - aukščiausia pasaulio sostinė, panaši į didelį turgų. Dėl bedarbystės daugelis žmonių priversti prekiauti kuo tik sugalvoja, todėl kone kiekviena miesto gatvė pilna prekystalių. Centrinės gatvės triukšmingos, pilnos prekeivių, praeivių, automobilių ir netvarkingai važinėjančių senų autobusų, kurių buferiai išpuošti metaliniais spygliais.
Miestas ypač didžiuojasi siaura, akmenimis grįsta senamiesčio gatvele Jaen, garsia kolonijiniais, ryškiomis spalvomis dažytais namais. O įdomiausias pasirodė La Paz raganų turgus, kuriame prekiaujama įvairiu raganišku asortimentu - nuo stebuklingų miltelių potencijai gerinti iki džiovintų lamų naujagimių, neva apsaugančių nuo visų įmanomų nelaimių.
Cochabamba - gyvas miestas Bolivijos centre, pilnas studentų. Čia įsimylėjau didelę centrinę miesto aikštę, kur buvo taip malonu sėdėti ant suoliuko po didžiuliais medžiais, gurkšnoti gatvės prekeivio ką tik išspaustas apelsinų sultis ir spoksoti į skrybėlėtus senukus.
Santa Cruz miestas įdomus tik dėl jį supančios gamtos - žalių džiunglių ir krištolinių upių. Šiame mieste sėdome į traukinį Brazilijos sienos link.
Keliaudami traukiniu negalėjome atsistebėti keistais Bolivijos subtropikų gyventojais - baltais kaip popierius, geltonplaukiais, vienodai apsirengusiais ir atrodančiais lyg senovinio vokiečių filmo personažai. Traukinio pakeleiviai mums paaiškino, kad jie - mormonai iš Jutos, pigiai nusipirkę žemės Santa Cruze, olandų kolonistų ir net vokiečių nacių, po karo pabėgusių iš Europos, palikuonys...
Anot boliviečių pasakojimų, daug baltųjų gyvena uždarose kolonijose, dirba žemę ir nesigiminiuoja su vietiniais. Vyrai ir berniukai visada dėvi džinsinius kombinezonus, marškinius bei skrybėles, moterys ir mergaitės - ilgas sukneles, pėdkelnes, skrybėles ir šalius net per didžiausius karščius.
Vėliau išsiaiškinome, kad tai tikrai vokiečių bei olandų kolonistai, gyvenantys uždarose religinėse bendruomenėse, tame tarpe ir mormonų. Dauguma jų ten gyvena nuo XIX a. pabaigos, saugodami tradicijas ir patriarchalinius santykius. Jie griežtai atsisako svaigalų, tabako, televizoriaus bei interneto, tačiau mielai naudojasi modernia žemdirbystės technika.
Traukinys iš Santa Cruz į Puerto Suarez, kuris yra pasienyje su Brazilija, garsėja kaip „mirties traukinys” (tren de la muerte). Mat anksčiau daugybė žmonių, neįstengdami nusipirkti bilieto, žūdavo bekeliaudami ant traukinio stogo, o ir pats traukinys dažnai patirdavo avarijas.
Dabar nebent patys keleiviai dėl nepatogios kelionės, gali užsinorėti šokti po traukiniu… Vagonai taip dreba riedėdami per nesibaigiančias kukurūzų plantacijas, kad net šokinėja, o suolai bene geležiniai, aptraukti lipniu dermantinu. Be to, dar įsivaizduokite daugybę žmonių, apsikrovusių maišais su visokiausiais rakandais, maistu, bei 35° karščio ir 70 % drėgnumą, ir... dvidešimties valandų kelionę.
Nors nugarą ir užpakalį iki šiol tebeskauda, bent jau nebuvome alkani - po traukinį ištisai marširavo dešimtys moteriškių, prekiaujančių įvairiausiu maistu, pradedant kramtomąja guma ir baigiant keptu viščiuku su bananais ir ryžiais. Šiek tiek patogiau keliauti pirmos klasės traukinio vagonuose, lepinančiuose minkštasuoliais, bet į juos bilietai visada greitai išperkami.
Toks trumpas buvo mūsų pirmas apsilankymas Bolivijoje, į kurią būtinai grįšime po kelių mėnesių, kad susipažintume su dviem svarbiais istoriniais Bolivijos miestais - Potosi ir Sucre.
