Apie 2 mln. gyventojų turinti Katalonijos regiono sostinė – antras pagal dydį po Madrido Ispanijos miestas. Nepaisant didelių atstumų, dėl puikiai išvystytų turizmo paslaugų jį apžiūrėti galima net ir per savaitgalį. Visų čia esančių muziejų neaplankysite, tačiau bendrą įspūdį susidarysite. To užteks, kad norėtumėte čia vėl sugrįžti. Mat Barselona – vienas iš nedaugelio miestų, kuriame kuo daugiau laiko norisi praleisti gatvėje.
Apie tai, kad lietuviai pamėgę šį miestą, liudija ir pilnutėlis „Airbaltic“ lėktuvas. Šiuo metu bendrovė tiesiogiai keleivius skraidina 3 kartus per savaitę. Bilieto kaina prasideda nuo 160 litų su visais mokesčiais, tačiau kelionę reikia planuoti gerokai iš anksto. Anot „Airbaltic“ atstovų, tai vienas populiariausių bendrovės skrydžių. Šiandien rugpjūčio mėnesiui gautumėte bilietus tik už 352 litus.
Dar 4 kartus per savaitę į Barseloną lėktuvai kyla iš Rygos. Iš čia bilieto kaina į vieną pusę su mokesčiais – 52 latai (apie 244 litus). Keleivių čia taip pat netrūksta.
Mat Barselona garsėja ne tik savo istoriniu paveldu, bet ir paplūdimiais, o tai puiki proga žingeidumą derinti su poilsiu. Tiesa, norintys pailsėti prie jūros dažniau apsistoja šalia esančių kurortų viešbučiuose, o į Barseloną vyksta tie, kurie visą savo laiką ketina skirti pažinčiai su miestu.
Keliaujantiems savarankiškai apsigyventi Barselonoje nebus jokių problemų. Turistų laukia tokia begalė įvairaus lygio viešbučių, nakvynės namų ir apartamentų, kad po keleto valandų, praleistų internete, tikrai ką nors išsirinksite.
Kainos prasideda nuo keliolikos eurų (6-12 vietų bendrabučio tipo kambariai) ir perkopia 100 eurų. Paprastas vienvietis kambarys su patogumais centre kainuoja apie 50-60 eurų, kambarį be patogumų galima rasti ir už 30 eurų. Jis bus nedidelis, bet, tikėtina, švarus.
Muziejus po atviru dangumi
Pirmą kartą Barselonoje besilankantiems turistams verta nusipirkti apie 20 eurų dienai kainuojantį bilietą (kelioms dienoms gausite nemažą nuolaidą) į turistinį autobusiuką, kuris važiuoja 3 maršrutais. Į bilieto kainą įeina ir audio gidas, kurį klausyti galima anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų bei keliomis kitomis Europos kalbomis.
Prie kiekvienos miesto įžymybės autobusiukas sustoja. Čia galima išlipti, o vėliau sėsti į kitą. Autobusai čia kursuoja maždaug kas 8 minutes.
Gražiausias maršrutas vingiuoja pro garsaus ispanų architekto, vadinamo modernizmo tėvu, A. Gaudi pastatus. Žymiausias iš jų – Barselonos simbolis, Šv. Šeimynos (Sagrada Familia) bažnyčia. Ji pradėta statyti 1884 m., tačiau 1926 m., kai architektas žuvo partrenktas automobilio, statybos nutrūko. Vėliau darbai buvo atnaujinti, tačiau galo nematyti dar ir šiandien.
Vis dėlto net ir tarp statybinių kranų bažnyčia atrodo įspūdingai. Siūlau nepagailėti 8 eurų ir užsukti į jos vidų. Nors čia dar nėra nei altoriaus, nei kitų bažnyčiai privalomų atributų, architektūrinių formų stebuklai viduje pritrenkia ne mažiau nei fasado raštai.
O štai laukti eilėje, kad pasikeltumėte į bokštą, tikrai neverta. Kitame A. Gaudi šedevre – Guelio parke – pasigrožėsite daug gražesne panorama. Tai antras pagal svarbą objektas, kuriame būtina apsilankyti.
Beje, modernizmas minimas kalbant ne vien tik apie A. Gaudi kūrinius. Šio miesto architektūra taip giliai persmelkta šio savito 19-to ir 20-to amžiaus pradžios stiliaus, kad jų plastiški fasadai pradeda alsuoti tarsi gyvi, susiliedami su medžiais. Pavyzdžiui, viename iš tokių modernizmo perlų iki šiol įsikūrusi miesto ligoninė, todėl jos pacientams tenka taikstytis su nuolatine ramybę trikdančių žioplių minia.
Aukščiausias Barselonos taškas – 500 metų virš jūros lygio iškilęs Tibidabo kalnas, ant kurio įsikūrę atrakcionai, robotų muziejus bei miesto parkas. Čia stūkso ir didinga, iš bet kurios miesto vietos matoma Šv. Širdies bažnyčia su Kristaus, bandančio apglėbti pasaulį, statula. Tiesa, kelinė į kalną užtruks. Mat teks naudotis net keliomis transporto priemonėmis – iš turistinio autobuso persėsti į tramvajų, o vėliau – į keltuvą.
Dar vienas miesto kalnas, kurį verta palankyti stūkso netoli olimpinio miestelio. Tačiau į Montjuic‘o kalną teks pasikelti ekstremaliausia miesto transporto priemone – kanatiniu keliu.
Specialus maršrutas skirtas ir norintiems susipažinti su olimpine Barcelonos praeitimi. Miestas ne tik išsaugojo visus 1992 m. žaidynių statinius, bet ir įkūrė olimpiados muziejų. Iki šiol miesto svečius džiugina žaidynių garbei atnaujinti dainuojantys fontanai. 7 mlrd. įvairiausių formų ir spalvų kombinacijų, skambant populiariai klasikinei muzikai, pakeri net didžiausius skeptikus.
Netoli olimpinio miestelio – nuostabus botanikos sodas, Katalonijos kultūros vertybių muziejus, turintis didžiulę dailės kūrinių kolekciją, pirmoji bulių kovos arena (beje, šiame miestelis pargalima pasižiūrėti koridą), vadinamasis ispaniškas kaimas, kuriame galima susipažinti su įvairių Ispanijos regionų kultūra.
Miesto širdis
Tuo tarpu po pagrindinę miesto gatvę – Las Ramblas – privalu pereiti ne vieną kartą. Ji prasideda nuo pagrindinės miestiečių susitikimo vietos – Catalunya aikštės – ir baigiasi ties jūra, kurios pakrantėje stovi įspūdingo aukščio paminklas Kolumbui.
Tai pagrindinis pėsčiųjų bulvaras su daugybe parduotuvių, kavinių gatvės prekiautojų bei linksmai nuteikiančiomis gyvomis skulptūromis. Prie jos – ir seniausias tradicijas Ispanijoje turintis turgus. Kalbama, kad šioje gatvėje galima susidaryti labai tikslų įspūdį apie miestiečių gyvenimą.
Tačiau patys ispanai tikina, kad pastaruoju metu šios gatvės vaizdas gerokai prastesnis nei prieš keletą metų – mažiau improvizuotų spektakliukų ir spalvingų prekeivių. Tačiau turistams tai nė motais – be jokio vargo čia su žmonėmis prasilenksite tik anksti ryte.
Vis dėlto labiausiai žmones traukia garsusis Barselonos senamiestis Barri Gotic, vietinių gyventojų vadinamas miesto širdimi. Nepagailėkite jo siauroms, klaidžioms viduramžių gatvelėms bent pusdienio, kad pajustumėte, kaip nuo pastatų didybės šiurpuliukai perbėga per kūną.
Tiesa, nuo 14-15-to amžiaus senamiesčio atmosfera gerokai pasikeitusi. Gatvelės tiesiog prištampuotos kavinių, greito maisto, juvelyrinių dirbinių, drabužių ir ispaniškų spurgų parduotuvėlių, po kurias knibžda tūkstančiai turistų.
Tačiau galima užklysti ir į tokias gatveles, kuriose pajusite tikrąją senosios Barselonos dvasią – jos nėra tokios išpuoselėtos, tačiau išduoda tikrą barseloniečių gyvenimą. Tiesa, dėl aukštų pastatų net saulėtą dieną čia tvyranti prieblanda audrina vaizduotę, todėl vienam čia klajoti ne itin jauku.
Rojus ilgapirščiams
Beje, prieš kelionę buvau prisiklausiusi įvairiausių istorijų apie šį miestą. Bene pirmasis patarimas buvo nė akimirkai iš rankų nepaleisti savo daiktų. Mat miestą užplūdę rumunai ir afrikiečiai čia gyvena iš turistų žioplumo.
Kad kalbos apie ilgapirščius – ne iš piršto laužtos, supratau pamačiusi, kaip gatvėje rankines pardavinėjantys afrikiečiai jas laiko pririšę virvėmis. Tokio vaizdo niekur kitur matyti neteko. Neprarasti budrumo patarė ir su miestu mane supažindinusi Ispanijoje gyvenanti lietuvė. Išvakarėse per keliolika sekundžių buvo apvogtos net dvi jos draugės.
„Trise sėdėjome kavinėje ir vakarieniavome. Prie mūsų už baro prisėdo trys moterys. Užtruko labai trumpai – kažką užsisakė ir išėjo. Staiga mano draugei pasidarė neramu – ji žvilgtelėjo į rankinę, o piniginės joje nebėra. Išbėgome į gatvę, bet jų ir pėdos buvo atšalusios. Nurimus sąmyšiui pasirodė, kad kita draugė neteko visos rankinės“, - pasakojo mergina.
Vėliau ji sužinojo, kad pareigūnai tą patį vakarą gavo net tris pranešimus dėl panašių vagysčių, tačiau vagiliaujančių moterų sučiupti taip ir nepavyko.
Kita mano pašnekovės papasakota istorija dar mįslingesnė. Rožes pardavinėjanti moteris į rankas vyriškiui įgrūdo gėlę, kad ją padovanotų savo merginai. Kai rožė jau buvo jo rankoje, moteris paprašė bent kelių centų.
Bumbėdamas dėl tokios prievartos vyriškis padavė jai keletą pinigėlių, tačiau grįžęs namo apsižiūrėjo, kad iš piniginės dingę visi buvę pinigai – 70 eurų. Anot jo, moteris prie piniginės nebuvo nė prisilietusi.
Kita vertus, Barselonoje jaučiausi daug saugiau nei Vilniuje. Mat gyvenimas čia verda praktiškai visą parą, todėl bent jau miesto centre galima drąsiai vaikščioti iki išnaktų. Ir jei pats neužsižiopsosi, niekas tavęs neužpuls ir daiktų neatiminės.
Dar vienas mitas, kad su ispanais neįmanoma susišnekėti. Turistiniuose objektuose darbuotojai puikiai kalba angliškai, tačiau prireikus viską susižinodavau iš pirmo sutikto vietinio praeivio ar pardavėjos. Keli raktiniai žodžiai padėdavo jiems suprasti klausimo esmę. Ir nors jie visada atsakydavo ispaniškai, tačiau taip puikiai gestikuliuodavo, kad nekildavo jokių problemų. Šio savitarpio supratimo be žodžių Lietuvoje pasiilgstu iki šiol.
