Kaip sako pats Kęstutis, svajonėse idėja aplankyti tolimąją Indiją sklandė jau seniai, tačiau pirma mintis buvo keliauti į Indijos Himalajus.
„Kai pasakodavau kitiems apie savo didžiausią svajonę, visada apibūdindavau būtent klajojimą Himalajais. Nežinau, kodėl ... Visa tai atrodė utopija, bet vieną dieną ėmė viskas ir apsivertė“, – savo mintimis dalijasi K. Vingilis.
Draugų dažnai vadinamas Mohikanu ar Šiaurės žmogumi vaikinas sako, kad paklajoti kalnais, pajausti tolimo krašto dvasią jį įkvėpė J. Ivanauskaitės, P. Normanto, N. Rericho, Vivekanandos, R. Tagorės ar Mesnerio pasakojimai apie šiuos kalnus.
- Koks Indijos miestas pirmas atvėrė Tau duris?
Delyje nusileidome naktį. Teko iš karto ieškotis nakvynės, nes kilo šiek tiek nesklandumų dėl užsakyto viešbučio ir dar nebuvau perpratęs vietinės bendravimo kultūros, kuri tampa nuostabi tik tuomet, kai ją pradedi pažinti.
Iš pradžių šiame mieste mane „meiliai“ apgaubė intensyvi šoko terapija – negalėjau atsipeikėti nuo begalinių šiukšlių klodų, neįtikėtinai sumaitotų, atviromis žaizdomis išmaldos prašančių vietos gyventojų, kilnojančių nuvargusius delnus ir tankiai mirksinčių pavandenijusiomis nuo alkio ir meilės nepritekliaus akimis.
„Please Mister“, – aidėjo dieną ausyse, naktį – širdyje. Išmaldos prašymas čia yra tiesiog profesija ir, turiu pasakyti, gana pelninga. Po pirmųjų dienų Delyje gyvenau nuolatinės apgavystės nuojauta, nes nuolanki tiesa čia buvo retas svečias. Delis man asmeniškai paliko niūraus, perkimšto ir įžūlaus miesto įspūdį.
- Kas labiausia įstrigo atmintyje ir nustebino šioje šalyje?
Labiausia įstrigo skirtumas tarp mano svajonių ir tikrovės bei kaip ta tikrovė laikui bėgant keičiasi į nuostabiausius dalykus. Nustebino ir daugumos indų požiūris į kenčiančiuosius, kai visos kančios nurašomos blogai karmai ir nebelieka jokio gailesčio bei atjautos – tai visiška priešingybė Mahatmos Gandžio mokymui ir ahimsos principui.
Nors dauguma Gandį gerbia ir laiko savo tautos tėvu, bet paklausus, kodėl jie tuomet nesielgia taip, kaip jis mokė, daugelis atsako: „Mahatma (sanskrito kalba „maha“ – didis, „atma“ – siela) buvo didi siela, jis gebėjo valdyti savo troškimus ir geismus, o aš tik paprastas indas, man neįveikiami tokie mastai, todėl ir elgiuosi taip, kaip elgiuosi.“
Nustebino pinigų ir valdžios galios mastai. Lietuvos korupcija atrodo niekingai, apgailėtinai, palyginti su viską aprėpiančia indų papirkinėjimo ir bauginimo „mašina“. Yra įdomi knyga, apibūdinanti šiuos indų kultūros ypatumus, nors ir ne iš žaviausios pusės, bet paskaityti ją verta – „Being Indian“, kurią parašė indų diplomatas Pavanas K. Varma.
Dar vienas man įstrigęs šios kultūros bruožas – gebėjimas džiaugtis ir rasti jėgų gyventi, atrodo, beviltiškiausiose situacijose, kai nėra net menkiausio šviesos spindulėlio. Kalnuose žmonės skiriasi – kuo aukščiau, tuo jie šviesesni...
- Kur apsistoji, keliaudamas po Indiją?
Iš Indijos viešnagių labiausia įsiminė apsistojimas Bodhgajoje, vieno vaikinuko šeimoje. Tėvas – vietinio universiteto profesorius, gerbiamas žmogus, iš valstybės gavęs gana prabangų namą gyventi, bet su šeima gyvena paprastoje, iš molio krėstoje trobelėje.
Įėjimas į šią trobelę gana paprastas – per nedidelį gyvulių tvartelį patenki į vidinį kiemą, kuriame ir verda šeimos gyvenimas. Iš kiemelio – durys į atskirus kambarius, kuriuose dažniausia yra lova, spinta ir kelios artimųjų nuotraukos arba dievybių paveikslėliai. Paprasta ir gana švaru.
Gyvenimas teka ramia vaga – motina prižiūri gyvulius, sūnus verslauja vietinėje interneto kavinėje, nepaprastai graži dukra mokosi antrame kurse, o tėvas išeina į universitetą.
Universitetas atrodo labai varganai – griūvantys ir apleisti pastatai lyg po atominio karo, aplinkui karvės ir šiukšlės, bendrabučiuose antisanitarinės sąlygos, bet visa tai atsveria šviesus dėstytojų protas ir tvirtas tikėjimas ateitimi.
- Indiškas maistas – kuo jis ypatingas?
Indiškas maistas labai įvairus ir nepakartojamas, nors tikrai aštrus. Tradicinė arbata Indijoje yra „čaj“, ją geria visi ir visur – tai juoda arbata su pienu, kurioje yra daug prieskonių ir pakankamai cukraus. Skonis nuostabus, kai įpranti…
Nepakartojama yra tibetietiška sviesto arbata, ruošiama iš arbatos, druskos ir sviesto – viskas išplakama specialiame muštuve. Vėliau visa tai puodelyje maišoma su tsampa – skonio receptoriams nelabai maloniais miltais, o vėliau mielai valgoma.
Ar skanu? Atsakymas priklauso nuo alkio jausmo ir skonio receptorių, tačiau aš niekada nesidžiaugdavau šiuos skanėstus matydamas priešais save, ypač jeigu sviestas būdavo gerai paraugintas, įgavęs nenusakomą spalvą ir kvapą.
- Ko gavai iš šios kelionės? Ar norėtum dar ten sugrįžti?
Sakoma, kad svarbiausia keliaujant ne tikslas, o pati kelionė, kurios metu mokaisi, patiri, stebi, įsimeni, išgyveni, atsimerki, pažįsti, išlaisvini savo protą iš godžių, plieninių ego gniaužtų. Sena patarlė moko, kad kiekvienas sutiktasis kelionėje yra mokytojas.
Neturiu pagrindo tuo netikėti. Tvirtai kartoju sau širdyje, kad sugrįšiu į Himalajus. Gal ir nepritapčiau ten gyventi, bet vis noriu grįžti į tas klajones. Ten jaučiuosi gyvenantis pilnutinį iki pat gelmių gyvenimą. Sugrįžęs į civilizaciją, vėl tampu robotuku, mąstančiu, kaip geriau, kaip daugiau, kaip įdomiau...
